Stanislaw Lem - Nenugalimasis

VAGA

VILNIUS, 1967

Stanislaw Lem „NIEZWYCIĘŻONY”

Warszawa, WMON, 1965. Wydanie II

Vertė K. Skudavičius

„Nenugalimasis”, antros klasės kreiseris, didžiausias laivas, kurį turėjo Bazė Lyros sistemoje, varomas fotoninės traukos, skrido per žvaigždyno kraštą. Aštuoniasdešimt trys įgulos nariai miegojo tuneliniame centrinio denio hibernatoriuje. Kadangi reisas buvo palyginti trumpas, tai buvo pritaikyta ne pilna hibernacija, o labai gilus miegas, kada kūno temperatura nenukrinta žemiau kaip dešimt laipsnių. Vairavimo kabinoje veikė automatai. Jų regėjimo lauke, ties taikiklio kryželiu švytėjo saulė, nedaug karštesnė už paprastą raudoną nykštuką. Kada jos diskas užėmė pusę ekrano, anihiliacijos reakcija buvo sustabdyta. Kurį laiką visame laive viešpatavo visiška tyla. Be garso veikė klimatizatoriai ir skaičiavimo mašinos. Dingo vos juntama vibracija, kurią anksčiau kėlė šviesos stulpas, veržęsis iš paskos tartum be galo ilga tamson įsmeigta špaga ir stiamęs laivą. „Nenugalimasis” skrido toliau maždaug šviesos greičiu, apmiręs, gūdus, tartum be gyvos dvasios.

Paskui pultuose, rausvai nutviekstuose tolimos viduriniame ekrane sušvitusios saulės, ėmė vienas kitam mirksėti žiburėliai. Pajudėjo feromagnetinės juostos, programos palengva slinko vis į naujus ir naujus prietaisus, kibirkščiavo jungikliai, ir srovė ėmė tekėti laidais, keldama gaudesį, kurio niekas negirdėjo. Elektros varikliai, kuriuose tepalas buvo seniai sustingęs, suktis pradėjo labai sunkiai, iš pradžių storai suūžė, o paskui ėmė dūgzti. Matiniai kadmio luitai slinko iš pagalbinių reaktorių, magnetiniai siurbliai į šaldytuvo spirales varėskystą natrį, laivagalis suvirpėjo, o pertvarose pasigirdo silpnas krebždesys — nelyginant ten būtų ėmę lakstyti pulkai žvėrelių ir belsti nagučiais į metalą. Vadinasi, automatiniai kontrolieriai pradėjo savo ilgą kelionę, tikrina kiekvieną kėliklių sandūrą, korpuso hermetiškumą, metalinių siūlių tvirtumą. Visas laivas sušnarėjo, subruzdo — jis budo, tik jo įgula dar miegojo.

Pagaliau vienas automatas, gavęs savo programinę juostą, pasiuntė signalą hibernatoriaus centrinei. Su šalto oro srove ėmė plūsti žadinamosios dujos. Tarp lovų nuo grindų grotelių padvelkė šiltas vėjas. Tačiau žmonės sunkiai budo. Kai kurie silpnai mataravo rankomis — dabar juos ėmė kamuoti kliedesys ir košmaras. Pagaliau vienas atmerkė akis. Laivas buvo paruoštas. Jau kelios minutės ilguose koridoriuose, šachtose, keltuvuose, kajutėse, vairinėje, darbo patalpose ir slėgimo kamerose degė blyški dirbtinė dienos šviesa. Ir kol kosmonautai pro miegus murmėjo, dūsavo ir nesąmoningai deiavo, laivas, tarsi nesulaukdamas, kada įpula pabus, pats pradėto paruošiamai} stabdvmo manevrą. Centriniame ekrane pasirodė iš laivo pirmpalio pliūptelėję ugnies liežuviai. Ligi tol lygiai skriejusį laivą sukrėtė smūgis — galingi priekiniai varikliai stengėsi sulaikyti „Nenugalimąjį”, kuris svėrė aštuoniolika tūkstančių tonų ir skrido didžiausiu greičiu. Kartografinėse kajutėse pašoko standžiai susukti žemėlapių ritiniai. Tai vienur, tai kitur tarsi atgijo nestipriai pritvirtinti daiktai: kambuzuose sužvangėjo indai, susvyravo plastmasinės krėslų atkaltės, prie sienų ėmė linguoti denių diržai ir lynai. Visoje raketoje kilo bildesys, stiklų žvangesys ir skardus dūzgėjimas. Tuo tarpu iš hibernatoriaus jau sklido balsai; žmonės iš nebūties, kurioje išbuvo septynis mėnesius, po trumpo miego grįžo į tikrovę.

Laivas mažino greitį. Visa planeta, apsigaubusi ruda debesų vata, uždengė žvaigždes. Vis lėčiau judėjo išgaubtas vandenyno veidrodis, atspindėdamas saulę. Regėjimo lauke pasirodė rusvas, krateriais išmargintas kontinentas. Denių postuose esantieji žmonės nieko nematė. Žemai po jais, milžiniškuose variklio viduriuose, didėjo duslus riaumojimas, dėl didžiuli svorio rankos nenulaikė rankenų. Patekęs į liepsnos ruožą, debesis sprogdamas sužibo lyg gyvsidabris, išsisklaidė ir išnyko. Variklių riaumojimas valandėlę sustiprėjo. Rusvas diskas darėsi vis lėkštesnis, planeta palaipsniui virto žemynu. Jau buvo matyti vėjo genamos piautuvo pavidalo kopos, o lavos ruožuose, kurie tarsi rato stipinai skleidėsi iš artimiausio kraterio, sužibo šviesesni už saulę raketos tūtų liepsnos atspindžiai.

— Visa jėga j ašį. Statinė trauka.

Rodyklės iš lėto nuslinko į sekantį skalės sektorių. Manevras buvo atliktas tiksliai. Laivas it apverstas ugnikalnis, iš kurio tryško liepsna, kabojo pusės mylios aukštyje virš lygumos su paskendusiomis smėlyje uolų keteromis.

— Visa jėga į ašį. Sumažinti statinę trauką.

Jau pasirodė toji vieta, kur vertikaliai žemyn besiveržiąs liepsnos stulpas smogė į gruntą. Ten pakilo ruda smėlio audra. Iš laivagalio šaudė violetiniai žaibai; jų griausmo nesigirdėjo, nes dujų krioksmas buvo daug stipresnis. Potencialų skirtumas išsilygino, žaibai išnyko. Sudūzgė kažkokio skyriaus sienelė — laivo vadas galvos linktelėjimu parodė ją inžinieriui: rezonansas. Reikia pataisyti. Tačiau niekas neatsiliepė. Varikliai kaukė. Laivas leidosi, dabar jau visai nevirpėdamas, tarsi ant nematomų lynų kabantis plieno kalnas.

— Pusė jėgos j ašį. Mažoji statinė trauka.

Ratilais, it bangos tikroje jūroje, į visas puses sklido rūkstančios dykumų smėlio kopos. Epicentras, į kurį iš nedidelio atstumo smogė tiršta išmetamųjų angų liepsna, jau neberūko. Smėlis dingo, virsdamas raudonu pūslėtu veidrodžiu, verdančiu ištirpinto silicio dioksido ežeru, griaudinčiu nuo sprogimų stulpu ir pagaliau išgaravo. Plikas it kaulas senas planetos bazaltas pradėjo minkštėti.

— Reaktoriai tuščia eiga. Šaltoji trauka.

Atominės ugnies mėlis užgeso. Iš angų ištryško įstriži boranų spinduliai, ir dykumą, kraterių šlaitus bei debesis viršum jų per vieną akimirką užliejo vaiduokliška žaluma. Bazaltiniam pagrindui, ant kurio turėjo nusileisti platus „Nenugalimojo” paskuigalis, jau nebuvo pavojaus ištirpti.

— Reaktoriai nulis. Leistis šaltąja trauka.

Visų širdys ėmė plakti greičiau, akys sužiuro į prietaisus, rankenos suprakaitavo suspaustuose delnuose. Sie žodžiai reiškė, kad kelio atgal jau nebėra, kad kojos atsistos ant tikro grunto, nors tai tik planetos dykumų smėlis, tačiau ten bus saulėtekis ir saulėlydis, bus horizontas, debesys ir vėjas.

— Nusileisti nadiro taške.

Pratisai ir be perstojo kaukė laivo turbinos, varydamos apačion degalus. Žalias, kūgio pavidalo ugnies stulpas sujungė jį su rūkstančia uola. Iš visų pusių pakilo smėlio debesys, užtemdė vidurinių denių periskopą, tiktai vairinėje radiolokatorių ekranuose čia pasirodydavo čia vėl išnykdavo vietovaizdžio konturai, skęstantys taifūno chaose.

— Stop kontakto momentu.

Po laivagaliu piktai kunkuliavo ugnis, kurią milimetras po milimetro slėgė besileidžiąs didžiulis žvaigždėlaivio korpusas. Žaliasis pragaras ilgais trykšliais šaudė Į virpančių smėlio debesų gelmę. Tarpas tarp laivagalio ir apdeginto uolos bazalto virto siauru plyšiu, žalios liepsnos linija.

— Nulis-nulis. Visi varikliai stop.

Nuaidėjo gaudesys. Vienas vienintelis dūžis, tarsi būtų sprogusi didžiulė širdis. Žvaigždėlaivis sustojo. Vyriausiasis inžinierius laikė suspaudęs rankomis avarinio reaktoriaus rankenas — uola galėjo neišlaikyti. Visi laukė. Sekundmačių rodyklės tebejudėjo vabzdžio šuoliais. Vadas kurį laiką žiūrėjo į statmenumo rodyklę: jos sidabrinė švieselė nė per plauką nenukrypo nuo raudonojo nulio. Visi tylėjo. Iki vyšnios raudonio įkaitusios tūtos ėmė trauktis, skleisdamos būdingus garsus, panašius į duslų vaitojimą. Rausvas debesis, išmestas keletą šimtų metrų aukštyn, pradėjo leistis. Iš jo išniro buka „Nenugalimojo” viršūnė, jo šonai, nusvilę nuo atmosferos trinties ir dėl to savo spalva panašūs į seną uolą, šiurkštūs dvigubi šarvai. Ties laivagaliu vis dar sūkuriavo rudos dulkės, bet pats laivas stovėjo ramiai, tartum tapęs planetos dalimi, ir dabar kartu su jos paviršiumi tingiai skriejo amžinuoju keliu po violetiniu dangumi, kuriame ryškiai spindėjo žvaigždės, prigęstančios tik tada, kai visai priartėdavo prie raudonos saulės.