Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Net rankas ėmė niežėti — taip norėjosi nusumti kaukę. Jis gerai žinojo šį jausmą. Išspiauti plastmasinį kandiklį, nuplėšti dirželius, atsikvėpti pilna krūtine, įtraukti oro net iki plaučių dugno…

„Ištižau”, — pagalvojo Rohanas ir iš lėto pasuko link laivo. Lifto narvas laukė tuščias, platforma buvo šiek tiek pasinėrusi į kopą, o vėjas per kelias minutes, kol jo čia nebuvo, suspėjo plonyčiu smėlio sluoksneliu apnešti narvo skardą.

Jau pagrindiniame penktojo aukšto koridoriuje jis pažvel;gė į sieninį informatorių. Laivo vadas buvo žvaigždžių kaju.tėje. Rohanas pasikėlė į viršų.

— Žodžiu — idilija? — padarė išvadą astrogatorius iš jo žodžių. — Jokio radioaktyvumo, jokių sporų„bakterijų, pelėsių, virusų, nieko — tiktai tas deguonis… Šiaip ar taip bandomuosius pavyzdžius reikia perkelti į maitinamąją terpę…

— Jie jau laboratorijoje. Gal būt, gyvybė čia vystosi kituose žemynuose, — pastebėjo Rohanas nedrąsiai.

— Abejoju. Insoliacija už pusiaujo srities silpna; ar nematėte, kokios storos ledo kepurės ašigaliuose? Garantuoju, kad ten yra mažiausia aštuonių, jeigu ne dešimt kilometrų storio ledo danga. Jau greičiau vandenynas, kokie nors dumbliai. Bet kodėl gyvybė neišėjo iš vandens į sausumą?

— Reikės žvilgterėti j tą vandenį, — pasakė Rohanas.

— Per anksti klausti mūsų mokslininkus, bet planeta man atrodo sena. Toks sudūlėjęs kiaušinis tikriausiai turi apie šešis milijardus metų. Beje, saulė taip pat gana seniai baigė aktyvios veiklos laikotarpį. Tai beveik raudonas nykštukas. Taip, iš tikrųjų keista, kad sausumoje nėra gyvybės. Ypatingos rūšies evoliucija, negalinti pakęsti sausumos. Na, gerai. Tuo galima paaiškinti, kad yra deguonies, bet ne tai, kodėl dingo „Kondoras”.

— Kažkokios gyvybės formos, kažkokios povandeninės būtybės, slypinčios vandenyne ir sukūrusios ten, dugne, civilizaciją, — pakišo mintį Rohanas.

Juodu žiūrėjo į didelį Merkatoro projekcijos žemėlapį, kuris buvo netikslus, sudarytas dar praėjusį šimtmetį pagal automatinių zondų duomenis. Žemėlapyje tebuvo parodyti pagrindinių planetos žemynų ir jūrų kontūrai, poliarinių kepurių ribos ir keletas didžiausių kraterių. Susikertančių meridianų ir lygiagrečių tinkle ties aštuntuoju šiaurės platumos laipsniu raudonu apskritimėliu buvo apvestas taškas — vieta, kur nusileido „Nenugalimasis”. Astrogatorius nekantriai stumtelėjo popieriaus lapą ant žemėlapių stalo.

— Jūs pats tuo netikite, — pyktelėjo jis. — Tresoras negalėjo būti kvailesnis už mus, jis nebūtų pasidavęs jokiems povandeniniams… Nesąmonė. O pagaliau, jeigu net ir būtų vandenyje protingų būtybių, tai pirmiausia, ką jos padarytų — užkariautų sausumą. Na, sakysime, su skafandrais, pilnais vandens… Tikra nesąmonė, — pakartojo jis, ne tam, kad galutinai sugriautų Rohano koncepciją, bet todėl, kad jau galvojo kažką kita.

— Pabūsime čia kurį laiką… — pagaliau pasakė jis ir palietė apatinį žemėlapio kraštą. Žemėlapis čiužėdamas susisuko ir dingo vienoje iš horizontalių didelio stelažo lentynų. — Palauksime ir pamatysime.

— O jeigu nieko?.. — atsargiai paklausė Rohanas. — Ieškosime jų?..

— Rohanai, būkite protingas. Šeštieji žvaigždžių metai, ir tokie… — astrogatorius ieškojo tinkamo apibrėžimo. Nesurado ir tik numojo ranka. — Planeta Marso dydžio. Kaip jų ieškoti? Tai yra — „Kondoro”, — pasitaisė jis.

— Na taip, gruntas geležingas… — nenoriai pripažino Rohanas.

Ir tikrai, analizės parodė, kad smėlyje yra gana daug geležies oksidų. Vadinasi, feroindukciniai indikatoriai čia netiko. Nežinodamas, ką sakyti, Rohanas nutilo. Jis žinojo, kad vadas pagaliau suras kokią nors išeitį. Juk negrįš jie tuščiomis rankomis, be jokių rezultatų. Jis laukė, žiūrėdamas į atsikišusius tankius Horpacho antakius.

— Tiesą sakant, aš netikiu, kad tos 48 valandos mums ką nors duos, tačiau instrukcijos to reikalauja, — nelauktai prisipažino astrogatorius. — Sėskite, Rohanai. Jūs stovite priešais mane lyg koks sąžinės priekaištas. Regis — absurdiškiausia vieta, kokią tik galima įsivaizduoti. Didžiausia nesąmonė. Neaišku, kuriam galui čia buvo pasiųstas „Kondoras”… Pagaliau tiek to, jeigu jau tai įvyko.

Horpachas nutilo. Jis buvo blogai nusiteikęs. Kaip paprastai, tokiais atvejais jis pasidarydavo šnekus, imdavo diskutuoti, netgi familiariai, bet tai visuomet būdavo kiek pavojinga, nes bet kuriuo momentu jis galėdavo pokalbį nutraukti kokia nors pikta fraze.

— Žodžiu, šiaip ar taip, turime ką nors daryti. Žinote ką? Nagi, paleiskite j pusiaujo orbitą porą mažų fotozondų. Tik kad orbita būtų tikrai apskrita ir neaukšta. Apie septyniasdešimt kilometrų.

— Juk tai dar jonosferos ribose, — užprotestavo Rohanas. — Jie sudegs po kelių dešimčių apsisukimų…

— Tegu sudega. Bet prieš tai jie nufotografuos, ką galės. Siūlyčiau surizikuoti net šešiasdešimt kilometrų. Gal būt, jie sudegs jau dešimtame rate, bet tik iš tokio aukščio nuotraukos gali šį tą duoti. Ar žinole, kaip atrodo žvaigždėlaivis iš šimto kilometrų atstumo net per geriausią teleobjektyvą? Segtuko galvutė šalia jo kaip ištisas kalniį masyvas. Padarykite tai tuojau pat… Rohanai!

Navigatorius atsigręžė jau prie durų. Vadas numetė ant stalo analizių protokolą.

— Kas tai?! Koks čia idiotizmas? Kas tai rašė?

— Automatas. O kas yra? — paklausė Rohanas, stengdamasis kalbėti ramiai, nes ir pats jau pradėjo pykti.

„Dabar ims bambėti!” — iš lėto, tyčia neskubėdamas prieiti, pagalvojo Rohanas.

— Skaitykite. Čia. Stai čia.

— Metano keturi procentai.„— perskaitė Rohanas ir staiga nustėro.

— Metano keturi procentai, ką? O deguonies šešiolika? Jūs žinote, kas tai yra? Sprogstamasis mišinys! Gal jūs man paaiškinsite, kodėl nesprogo visa atmosfera, kai leidomės, panaudodami boranus?

— Iš tikrųjų… nesuprantu… — sumurmėjo Rohanas.

Jis greitai pribėgo prie išorinės kontrolės pulto, įsiurbė pro daviklius truputį išorinės atmosferos ir tuo metu, kai astrogatorius, niūriai tylėdamas, vaikštinėjo po vairinę, žiūrėjo, kaip analizatoriai stropiai skimbčioja stikliniais indais.

— Na ir ką?

— Tas pat. Metano keturi procentai… deguonies šešiolika… — pasakė Rohanas.

Tiesą sakant, jis niekaip nesuprato, kaip tatai įmanoma, tačiau pajuto pasitenkinimą: bent dabar Horpachas negalės jam nieko prikišti.

— Parodykite! Hm… Metano keturi, na, terauna mane velniai… gerai. Rohanai, paleiskite zondus į orbitą, o paskiau prašau ateiti į mažąją laboratoriją. Beje, kuriems galams turime mokslininkus! Tegul pasuka galvas…

Rohanas nusileido apačion, pasiėmė du raketų technikusJ ir pakartojo jiems astrogatoriaus įsakymą. Paskiau grįžo į antrąjį aukštą. Cia buvo laboratorija ir specialistų kajutės. Jis praėjo pro eilę siaurų, į metalą įstatytų durų su lentelėmis, kurių kiekvienoje buvo po dvi raides: „V. L”, „V. F.”, „V. T.”, „V. B.” ir eilė kitų. Mažosios laboratorijos durys buvo plačiai atidarytos; mokslininkų monotoniškus balsus kartas nuo karto nustelbdavo astrogatoriaus bosas. Rohanas sustojo prie slenksčio. Cia buvo visi „Vyriausieji” — vyriausiasis inžinierius, biologas, fizikas, gydytojas ir visi technologai iš mašinų skyriaus. Astrogatorius sėdėjo dabar tylėdamas galiniame krėsle ties elektroniniu stalinės skaičiavimo mašinos programuotuvu, o gelsvasis Moderonas, sunėręs mažas it mergaitės rankas, kalbėjo: