Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Nesu dujų chemijos specialistas. Šiaip ar taip, tatai, matyt, nėra paprastas metanas. Ryšių energija kita. Skiriasi tiktai šimtąją dalimi, bet vis dėlto skiriasi. Reaguoja su deguonimi, tik esant katalizatoriams, ir tai nenoriai.

— Kokios kilmės tas metanas? — paklausė Horpachas, Jis suko pirštus malūnėliu.

— Jo grynanglis, šiaip ar taip, yra organinės kilmės. Jo nedaug, bet nėra abejonės…

— Ar yra izotopų? Koks amžius? Kokio senumo šis metanas?

— Nuo dviejų iki penkiolikos milijonų metų.

— Na ir tikslumas!

— Turėjome tik pusę valandos laiko. Daugiau nieko negaliu pasakyti.

— Daktare Kvastleri! Iš kur šis metanas?

— Nežinau.

Horpachas peržvelgė iš eilės savo specialistus. Galėjai pamanyti, kad tuoj ims rėkauti, bet jis staiga nusišypsojo.

— Gerbiamieji, juk esate prityrę žmonės. Skraidome drauge ne pirmą dieną. Sakykite savo nuomonę. Ką turime dabar daryti? Nuo ko pradėti?

Kadangi niekas neskubėjo kalbėti, biologas Jopė, viena iš nedaugelio, kurie nebijojo Horpacho irzlumo, ramiai žiūrėdamas vadui į akis, pasakė:

— Tai nėra paprasta klasės sub-Delta 92 planeta. Jeigu ji tokia būtų, „Kondoras” nebūtų žuvęs. Kadangi jame specialistai buvo ne blogesni ir ne geresni už mus, galime tvirtai pasakyti tik viena — jų žinių, pasirodo, nepakako katastrofai išvengti. Iš to darau išvadą, kad mes turime ir toliau veikti pagal trečią procedūrą ir ištirti sausumą bei vandenyną. Manau, kad reikia pradėti geologinius gręžinius ir kartu tirti čionykštį vandenį. Visa kita būtų tik hipotezės, o dabar tokios prabangos mes negalime sau leisti.

— Gerai. — Horpachas sukando dantis. — Gręžti jėgų lauko ribose — ne problema. To imsis daktaras Novikas…

Vyriausiasis geologas linktelėjo galvą.

— Kai dėl vandenyno… ar toli kranto linija, Rohanai?

— Apie du šimtai kilometrų… — pasakė navigatorius, visiškai nenustebęs, kad vadas žino, jog jis čia, nors jo ir nemato: Rohanas stovėjo per kelis žingsnius už Horpacho, prie durų.

— Toloka. Bet „Nenugalimojo” jau nejudinsime. Paimkite, Rohanai, tiek žmonių, kiek jums reikės: Ficpatriką arba dar kurį okeanologą ir šešis rezervinius energobotus. Važiuokite prie kranto. Dirbsite tik po jėgų lauko priedanga, jokių išvykų į jūrą, jokio nardymo. Automatais taip pat prašau nesišvaistyti — neturime jų per daug. Aišku? Taigi galite pradėti. Tiesa, dar vienas dalykas. Ar čionykštė atmosfera tinka kvėpavimui?

Gydytojai pasišnibždėjo tarpusavyje.

— Iš principo taip… — pagaliau pasakė Stormontas, tačiau nelabai pats tuo tikėjo.

— Ką reiškia „iš principo”? Galima ar negalima kvėpuoti?

— Toks metano kiekis nėra nepavojingas. Po kurio laiko prisisotina kraujas. Tai gali sukelti tam tikrus nežymius reiškinius smegenyse. Kvaitulį… Bet ne tuoj, po valandos, o gal po kelių valandų.

— Ar neužtektų kokio nors metano absorbento?

— Ne, astrogatoriaų. Gaminti absorbentus neapsimoka,

nes reikėtų juos dažnai keisti, o, be to, ir deguonies procentas vis dėlto per mažas. Aš tai už deguonies aparatus.

— Taip… O kiti taip pat?

Vitė ir Eldjarnas linktelėjo. Horpachas atsistojo.

— Taigi pradedame. Rohanai! Kaip su zondais?

— Tuoj paleisime. Ar prieš tai dar galiu patikrinti orbitas?

— Galite.

Rohanas išėjo, palikęs laboratorijos triukšmą. Kai grįžo j vairinę, kaip tik leidosi saulė — tokia tamsi, jog beveik violetinio atspalvio raudonas jos disko kraštelis buvo išrėžęs horizonte nepaprastai ryškų dantytą kraterio kontūrą. Dangus, šiame Galaktikos rajone tirštai nusėtas žvaigždėmis, atrodė dabar labai padidėjęs. Vis žemiau žiebėsi dideli žvaigždynai, gaubdami tamsoje išnykstančią dykumą. Rohanas susijungė su laivo smaigalyje esančiu raketų paleidėju. Ten kaip tik buvo ruošiamasi paleisti pirmąją fotopalydovų porą. Sekantieji turėjo pakilti po valandos. Rytoj nakties ir dienos metu padarytos abiejų planetos pusrutulių nuotraukos turėjo duoti visos pusiaujo juostos vaizdą.

— Minutė trisdešimt viena… azimutas septyni. Nustatau… — kartojo garsiakalbyje skambus balsas.

Rohanas pritildė jį ir atsuko krėslą į kontrolinę lentą. Jis niekam nebūtų prisipažinęs, bet jam visada būdavo smagu žiūrėti į šviesų žaismą, paleidžiant zondą į orbitą aplink planetą. Pirmiausia balta, žydra ir rubino spalvomis sužibo busterio kontrolieriai. Paskiau suburzgė starto automatas. Kai jis staiga liovėsi tiksėjęs, truputį virptelėjo visas laivo korpusas. Vienu kartu dykuma ekranuose suspindo lyg fosforas. Su švilpesiu ir didžiausiu griausmu, apipildamas laivą liepsnos srautu, mažytis sviedinys išlėkė iš laivo smaigalyje esančio išmetiklio. Toldamas busteris vis silpniau švysčiojo į kopų atšlaites ir pagaliau užgeso. Mažosios raketos dabar jau nebesigirdėjo, užtat visame pulte tiesiog beprotiškai sumirguliavo šviesos. Pašėlusiai greitai iš tamsos šokčiojo pailgi balistinės kontrolės žiburiukai, jiems pritardamos, žybsėjo perlinės distancinio valdymo lemputės, paskiau pasirodė spalvotos eglutės pavidalo signalai apie eilinį sudegusios pakopos atsiskyrimą, ir pagaliau viršum tų visų vaivorykštės spalvų margumyno sutvisko baltas, švarus keturkampis — ženklas, kad palydovas išėjo į orbitą. Sniego baltumu tviskančio jo paviršiaus viduryje atsirado pilka salelė, kuri virto skaičiumi 67. Tai buvo skridimo aukštis. Rohanas dar kartą patikrino orbitos elementus: ir perigėjus, ir apogėjus buvo numatytose ribose. Cia jis jau nebeturėjo ko veikti. Žvilgtelėjo į denio laikrodį, kurio rodyklė rodė aštuonioliktą, paskiau į laikrodį, kuris rodė dabar tikrą vietos laiką, — buvo vienuolikta nakties. Valandėlę užmerkė akis. Džiaugėsi, kad teks nuvykti prie vandenyno. Jis mėgo veikti savarankiškai.

Rohanas buvo mieguistas ir alkanas. Valandėlę svarstė, ar nereikėtų nuryti stimuliuojančią tabletę, bet nusprendė, kad pakaks vakarienės. Atsikeldamas pajuto esąs labai pavargęs, nustebo, ir tas nustebimas jį truputį prablaivė. Nusileido žemyn, į kajutkompaniją. Ten jau buvo jo naujieji žmonės — du pagalvinių transporterių vairuotojai, tarp jų Jargas, kurį Rohanas mėgo už linksmumą, ir Ficpatrikas su dviem kolegomis — Broza ir Kechlinu. Jie jau baigė vakarieniauti, kai Rohanas dar tik užsisakė karštos sriubos ir ėmė iš sieninio automato duoną ir butelį nealkoholinio alaus. Kai, nešdamas visa tai ant padėklo, jis ėjo prie stalo, truputį virptelėjo grindys — „Nenugalimasis” paleido dar vieną palydovą.

Vadas neleido važiuoti naktį. Jie išvyko penktą valandą vietos laiku, prieš patekant saulei. Dėl būtinumo padiktuotos žygio tvarkos ir atsargaus delsimo, tokia rikiuotė buvo vadinama laidotuvių procesija. Jos priekyje ir gale slinko energobotai, kurie elipsoidiniu jėgų lauku saugojo visas viduje esančias mašinas — universalius visureigius ant oro pagalvės, visureigius su radijo stotimis ir radiolokatoriais, virtuvę, transporterį su automatiškai montuojamu hermetišku gyvenamuoju baraku ir mažą vikšrinį tiesioginio veikimo lazerį, kuris paprastai buvo vadinamas yla.

Rohanas drauge su trimis mokslininkais įsitaisė priešakiniame energobote. Tiesą sakant, buvo nepatogu, nes jie vos galėjo susėsti vienas prie kito, bet užtat buvo maždaug normalios kelionės iliuzija. Greitį reikėjo derinti prie lėčiausių kolonos mašinų — prie energobotų. Kelionė nebuvo perdaug maloni. Vikšrai žlegėjo ir žvangėjo smėlyje, turbinų varikliai dūzgė kaip dramblio dydžio uodai, čia pat už sėdinčiųjų nugarų iš grotinių gaubtų veržėsi aušinantis oras, o visas energobotas slinko lyg sunki valtis per bangas.