Stanislaw Lem: Nenugalimasis

— Normali procedūra?

Astrogatorius pakėlė galvą nuo laivo žurnalo, kur lapo viduryje ką tik buvo įrašęs sutartinį nusileidimo ženklą, valandą ir gretimoje skiltyje nurodęs planetos pavadinimą: „Regis III”.

— Ne, Rohanai. Pradėsime nuo trečiojo laipsnio.

Rohanas stengėsi neparodyti esąs nustebęs.

— Klausau. Nors… — pridūrė jis familiariai, nes Horpachas kariais jam tai leisdavo, — nenorėčiau to pranešti įgulai pirinasis.

Astrogatorius, tarsi negirdėdamas savo karininko žodžių, paėmė jį už peties ir nuvedė prie ekrano lyg prie lango. Zvaigždėlaivio nublokštas į šalis smėlis sudarė negilią daubą, apsuptą byrančių kopų. Pro trispalvę elektroninių impulsų plokštumą, tiksliai atkuriančią išorinio pasaulio vaizdą, jie iš aštuoniolikos aukštų aukščio žiūrėjo į kraterio uolų piūklą, dunksantį už trijų mylių. Vakaruce jį dengė horizontas. Rytų pusėje po jo skardžiais juodavo nepermatomi šešėliai. Plačios lavos upės su kyšančiomis iš smėlio keteromis buvo išdžiūvusio kraujo spalvos. Ties viršutiniu ekrano kraštu danguje žibėjo vienrj ryški žvaigždė. Nusileidusio „Nenugalimojo” sukeltas kataklizmas baigėsi, ir dykumos viesulas, audringa oro srovė, nuolat lekianti nuo pusiaujo į planetos ašigalį, jau pustė po laivagaliu smėlį, tartum stengdamasi kantriai užgydyti reaktyvinės ugnies padarytą žaizdą, Astrogatorius įjungė išorinius mikrofonus, ir piktas tolimas vėjo kauksmas su laivo šarvus brūžuojančio smėlio čežėjimu”valandėlę pripildė aukštą vairinės patalpą. Paskiau jis išjungė mikrofonus, ir pasidarė tylu.

— Stai kaip tatai atrodo, — pasakė jis iš lėto. — Bet „Kondoras” iš čia nebegrįžo, Rohanai.

Rohanas sukando dantis. Jis negalėjo ginčytis su vadu. Jie drauge nuskrido daug parseku, bet nesusidraugavo. Gal per didelis buvo amžiaus skirtumas, o gal per maži drauge išgyventi pavojai. Negailestingas buvo šis žmogus baltais plaukais — bemaž tokio pat baltumo, kaip ir drabužiai. Koks šimtas žmonių sustingę stovėjo savo postuose, baigę įtemptą darbą, kurį turėjo atlikti per tuos tris šimtus valandų, tramdydami kiekviename „Nenugalimojo” atome gludinčią kinetinę energiją, išvesdami laivą į orbitą ir nusileisdami. Beveik šimtas žmonių, kurie mėnesiais negirdėjo vėjo šnarėjimo ir išmoko neapkęsti tuštumos, kaip jos neapkenčia tik tas, kas ją pažįsta. Tačiau laivo vadas apie tai, tur būt, negalvojo. Jis iš lėto perėjo per vairinę ir sumurmėjo, atsirėmęs ranka į krėslo atkaltę, jau perstatytą į naują padėtį:

— Mes nežinome, Rohanai, kas tai yra.

Ir staiga — griežtai:

— Ko jūs dar laukiate?

Rohanas greitai priėjo prie paskirstymo pultų, įjungė vidaus ryšių sistemą ir balsu, kuriame dar virpėjo tramdomas pasipiktinimas, sušuko:

— Visi aukštai, dėmesio! Nusileidimas baigtas. Antžeminė trečiojo laipsnio procedūra. Aštuntas aukštas: paruošti energobotus. Devintas aukštas: paleisti ekranavimo reaktorius. Apsaugos technikai: į vietas. Likusieji įgulos nariai užima skirtas darbo vietas. Baigiau.

Kai jis tatai kalbėjo, žiūrėdamas į mirksinčią pagal garso moduliaciją žalią stiprintuvo akutę, jam atrodė, kad mato Į garsiakalbius atsuktus prakaituotus veidus, kuriuose sustingo nuostaba ir pyktis. Tur būt, tik dabar jie suprato, tik dabar pradėjo keiktis…

— Antžeminė trečiojo laipsnio procedūra veikia, vade, — pasakė jis, nežiūrėdamas į senį.

Sis pažvelgė į Rohaną ir netikėtai šyptelėjo lūpų kampučiu.

— Tai tik pradžia, Rohanai… Gal būt, teks dar ilgai pasivaikščioti saulei leidžiantis, kas žino…

Jis išėmė iš žemos sieninės spintelės ploną siaurą tomą ir, padėjęs jį ant balto pulto su daugybe rankenėlių, pasakė:

— Jūs tai skaitėte?

— Taip.

— Paskutinis jų signalas, kurį užregistravo hipertransliatorius, artimiausią bują Bazės zonoje pasiekė prieš metus.

— Jo turinį žinau atmintinai. „Nusileidimas į Regis III baigtas. Planeta negyvenama, sub-Deltos 92 tipo. Išsilaipiname į žemyną antrąja procedūra Evanos kontinento pusiaujo srityje.”

— Taip. Bet tai buvo ne paskutinis signalas.

— Žinau, astrogatoriau. Po keturiasdešimt valandų hipertransliatorius užregistravo seriją impulsų, perduotų lyg ir Morzės ženklais, tačiau neturinčių jokios prasmės, o po to — daug kartų besikartojančius keistus garsus. Hertelis juos pavadino „už uodegos tampomų kačių miauksėjimu”.

— Taip… — tarė astrogatorius, bet buvo matyti, kad jis nesiklauso.

Jis vėl stovėjo prie ekrano. Ties pačiu regėjimo lauko pakraščiu, prie pat raketos, pasirodė pandusas, kuriuo it per paradą vienas paskui kitą slinko energobotai, trisdešimties tonų mašinos su ugniai atspariais silikoniniais šarvais. Šliauždami žemvn, jie iš lėto atidarinėjo, kėlė į viršų savo gaubtus ir todėl darėsi vis platesni. Nuslinkę nuo panduso, energobotai giliai niro į smėlį, bet ir toliau slinko nesustodami, ardami smėlio kalvą, kurią vėjas j; buvo supustęs aplink „Nenugalimąjį”. Jie suko čia į vieną, čia į kitą pusę, kol pagaliau po dešimties minučių visą laivo perimetrą žiedu apsupo metaliniai vėžliai. Sustoję energobotai pamažu ėmė kastis į smėlį, kol visai dingo. Tik žybsinčios dėmės, tolygiai išsidėsčiusios ruduose kopų šlaituose, žymėjo vietas, kur kyšojo nedideli Dirako emiterių kupolai. Plieninės, putų plastmase išklotos vairinės grindys sudrebėjo po kojomis. Žmones nukrėtė trumpas it žaibas, ryškus, tačiau vos juntamas virpulys, ir vėl viskas nurimo, tiktai, akimirką raumenys dar buvo pašiurpę nuo žvangesio, o matytas vaizdas-išskydo akyse. Visa tai netruko nė pusės sekundės. Stojo tyla, kurią trikdė tolimas urzgimas — tai ūžė apatiniuose laivo aukštuose paleidžiami varikliai. Ekranuose išryškėjo dykuma, juodai rudi uolų šlaitai, tingiai slenkančių smėlio bangų dryžiai. Viskas buvo kaip ir anksčiau, tik viršum „Nenugalimojo” išsiskleidė nematomas jėgų lauko kulipolas, užtverdamas kelią j laivą. Ant panduso pasirodė judą žemyn metaliniai krabai su antenų malūnėliais; jie pakaitomis sukiojosi čia į kairę, čia į dešinę. Inforobotai, daug didesni už lauko emiterius, buvo suplotais korpusais ir turėjo išlenktus, išskėstus j šalis metalinius kojokus. Klimpdami smėlyje ir tartum su pasišlykštėjimu traukdami iš jo giliai prasmengančias galūnes, šie nariuotakojai išsisklaidė ir išsidėstė energobotų grandinės tarpuose. Pridengimo operacijos metu centriniame vairinės pulte matiniame fone blykčiojo kontroliniai žiburėliai, o impulsinių skaitiklių skydai tvyksėjo žalsva šviesa. Atrodė, kad į šiuos du žmones dabar žiūri didelės kačių akys. Rodyklės visur stovėjo ties nuliais, rodydamos, kad niekas nebando prasiskverbti pro nematomą jėgų lauko užtvarą. Tik jėgų paskirstymo rodyklė kilo vis aukščiau pro raudonus gigavatų brūkšnelius.

— Nusileisiu apačion ir ko nors užkąsiu. Jūs, Rohanai, vykdykite stereotipą, — staiga atsitraukdamas nuo ekrano, pavargusiu balsu pasakė Horpachas.

— Distanciniu būdu?

— Jeigu taip norite, galite ką nors pasiųsti… arba nueiti pats.

Tai pasakęs, astrogatorius atstūmė duris ir išėjo. Valandėlę Rohanas dar matė jo profilį menkoje tyliai žemyn besileidžiančio lifto šviesoje. Jis žvilgtelėjo į lauko indikatorių pultą. Nulis. „Tiesą sakant, reikėjo pradėti nuo fotogramometrijos, — pagalvojo jis. — Reikėjo skrieti aplink planetą tol, kol būtų gautas pilnas nuotraukų komplektas. Gal tuo būdu kas nors paaiškėtų, nes vizualiniai stebėjimai iš orbitos ne daug ko verti; žemynai tai ne jūra, o visi stebėtojai su savo žiūronais — tai ne jūrininkai marše. 2inoma, norint padaryti nuotraukų komplektą, reikėtų skraidyti beveik mėnesį laiko.”