Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Rohanas pamažu užsiropštė ant šarvuoto stogo, apgraibomis surado liuko rankeną, atidarė. Sužibo švieselės. Jis nuslinko ant sėdynės. Taip, dabar jau žinojo, kad yra apsvaigęs, tur būt, apsinuodijęs tomis dujomis, nes negalėjo rasti jungiklių, nebeprisiminė, kur jie yra, nežinojo nieko… Ranka pati surado aptrintą rutulėlį, pastūmė jį, variklis truputį miauktelėjo ir pradėjo veikti. Jis atidarė žirokompasų dangtelį. Žinojo gerai tiktai vieną skaitmenį — grįžimo kursą. Kurį laiką visureigis riedėjo tamsoje — Rohanas užmiršo, jog yra žibintai…

Penktą valandą dar buvo tamsu. Tiesiai prieš save, toli tarp baltų ir melsvų žvaigždžių, Rohanas pamatė rubino spalvos žvaigždę pakibusią žemai ties pačiu horizontu. Nieko nesuvokdamas, sumirkčiojo akimis. Raudona žvaigždė?.. Tokių nebuvo… Atrodė, kad greta kažkas sėdi, tur būt, Jargas. Norėjo jį paklausti, kokia tai galėtų būti žvaigždė. Staiga atsipeikėjo tarsi nuo smūgio. Tai degė kreiserio pirmagalio šviesa. Jis važiavo tamsoje tiesiai į šį rubino lašelį, kuris pamažu didėjo ir pagaliau virto ryškiai švytinčiu rutuliu, nuo kurio spindulių žėrėjo viršutinis šarvas. Tarp prietaisų sumirkčiojo raudona akis, pasigirdo skambutis, signalizuojantis, kad artėja jėgų laukas. Rohanas išjungė variklį. Mašina nuriedėjo smėlio kalvos atšlaite ir sustojo. Rohanas nebuvo tikras, ar sugebės vėl įsėsti į visureigį, jeigu iš jo išlips. Todėl paėmė iš dėžės raketinę, o kadangi ši siūbavo rankoje, atrėmė alkūnę į vairą, suėmė delną kita ranka ir paspaudė gaiduką. Oranžinis ruožas ūžtelėjo į tamsą ir staiga ištiško žvaigždutėmis, pataikęs į jėgų lauko apsauginę sieną, tarsi į skaidrų stiklą. Rohanas leido šūvį po šūvio, kol raketinė tuščiai spragtelėjo. Nebebuvo u taisų. Tačiau jį ir taip pastebėjo. Pirmi tikriausiai sukėlė aliarmą budintieji vairinėje, nes beveik tuo pačiu metu ties laivo viršūne sužibo du dideli prožektoriai ir, baltais liežuviais lyžtelėję smėlį, sukryžiavo šviesas ties visureigiu. Tuo pat metu sutvisko pandusas, šaltais žiburėliais sumirgėjo visa keleivinio keltuvo šachta. Akies mirksniu trapais pasipylė žmonės, ant kalvų prie laivo paskuigalio irgi užsidegė prožektoriai ir ėmė sukioti šviesos stulpus. Pagaliau špaleriu sužibėjo žydrosios ugnelės, rodydamos įėjimą į perimetro vidų.

Rohanas nė nepajuto, kada paleido iš rankos raketinę, kada nučiuožė mašinos šonu žemyn ir svirduliuodamas, perdėtai dideliais žingsniais, nenatūraliai išsitempęs, sugniaužęs kumščius, norėdamas suvaldyti baisiai nemaloniai virpančius pirštus, pasuko tiesiai į dvidešimties aukštų žvaigždėlaivį, kuris stovėjo šviesų nutviekstas blyškiame dangaus fone — toks didingas ir nepajudinamas milžinas, tarytum iš tikrųjų būtų nenugalimas.

Zakopanė

Birželis 1962 — 63

Juodas lietus

Tarp griuvėsių

„Kondoras”

Pirmasis

Debesis

Liaudos hipotezė

Rohano grupė

Pralaimėismas

Ilga naktis

Pokalbis

„Nenugalimasis”