Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Jis i.š lėto linktelėjo galvą. Tartum sakydamas „Taip.” „Supranti?” — klausė astrogatoriaus žvilgsnis. „Suprantu”, — žvilgsniu atsakė Rohanas. Tačiau kuo geriau suprato astrogatorių, tuo labiau jautė, kad to negali būti, kad šito niekas neturi teisės reikalauti iš jo, net jis pats. Taigi jis vis tylėjo. Tylėjo, tačiau šiuokart jau apsimesdamas, kad nieko nesupranta, nieko nežino; laikėsi įsikibęs tos naivios vilties, kad, jeigu nieko nebuvo pasakyta, tai to, kas perėjo iš akių j akis, galima išsiginti. Galima pameluoti, kad nesuprato, nes jis suvokė, jautė, kad Horpachas niekada šito pats nepasakys. Tačiau šis tai matė, matė viską. Juodu sėdėjo nejudėdami. Horpacho žvilgsnis sušvelnėjo, jame nebuvo nei laukimo, nei atkaklaus raginimo, o tik užuojauta. Jis tartum sakė: „Suprantu. Gerai. Tegu būna ir taip.” Vadas nuleido akis. Dar valandėlė, ir ši neištarta frazė galėjo dingti, juodu vėl būtų galėję elgtis taip, lyg visai nieko nebūtų įvykę. Tačiau tas nukreiptas žvilgsnis nulėmė. Rohanas išgirdo savo paties balsą.

— Vyksiu, — pasakė jis.

Horpachas sunkiai atsikvėpė, bet Rohanas, išsigandęs savo paties žodžio, to nepastebėjo.

— Ne, — tarė Horpachas. — Šitaip nevyksi…

Rohanas tylėjo.

— Tau negalėjau to pasakyti… — pradėjo astrogatorius. — Taip pat negalėjau ieškoti savanorio. Neturiu teisės. Bet jau pats dabar žinai, kad šitaip negalime išskristi. Tiktai vienas, vienui vienas žmogus tegali ten įeiti… ir grįžti. Be šalmo, be mašinų, be ginklo.

Rohanas vos begirdėjo, ką jis sako.

— Dabar pasakysiu tau savo planą. Apgalvosi. Galėsi atmesti, nes kolei kas tatai vis dar lieka tarp mudviejų. Aš viską įsivaizduoju šitaip. Silikoninis deguonies aparatas. Jokių metalų. Nusiųsiu ten du visureigius, be žmonių. Jie sutelks ant savęs debesį, kuris juos sunaikins. Tuo metu vyks trečias visureigis. Su žmogumi. Tai, žinoma, didžiausia rizika, ne reikia privažiuoti kiek galima arčiau, kad turėtum laiko žygiui per dykumą. Deguonies atsargų pakaks aštuoniolikai valandų. Cia turiu viso tarpeklio ir apylinkės fotogramas. Manau, kad nereikia eiti ligšiolinių ekspedicijų keliu, o nuvažiuoti kuo arčiau prie plokščiakalnio šiaurinio pakraščio ir iš ten pėsčiomis leistis per uolas žemyn. Iki viršutinės tarpeklio dalies. Jeigu jie iš viso kur nors yra, tai tik ten. Ten jie galėjo išlikti gyvi. Vietovė sunkiai pereinama, daug urvų ir plyšių. Jeigu rastume visus, arba tiktai kurį nors vieną…

— Taigi. Kaip juos paimti? — paklausė Rohanas, jausdamas pasitenkinimą, kurio negalėjo nugalėti. Šioje vietoje planas iro. Kaip lengvai aukojo jį Horpaclias…

— Turėsi atitinkamą priemonę, kuri truputį apsvaigins. Yra toks dalykas. Žinoma, jis bus reikalingas tik tada, jeigu atrastasis nenorės eiti. Laimė, tokioje būklėje jie gali vaikščioti.

„Laimė…” — pagalvojo Rohanas. Jis sugniaužė kumščius po stalu, stengdamasis, kad Horpachas to nepastebėtų. Jis nė kiek nebijojo. Dar nebijojo. Visa tai buvo pernelyg nerealu…

— O jeigu debesis… susidomėtų tavimi, nejudėdamas atsigulk ant žemės. Galvojau apie kokį nors preparatą tokiam atvejui, tačiau jis veiktų per daug pavėluotai. Belieka toji galvos apsauga, tasai srovinis simuliantas, apie kurį kalbėjo Saksas…

— Ar toks dalykas jau yra?.. — paklausė Rohanas.

Horpachas suprato slaptą šio klausimo prasmę. Tačiau liko ramus.

— Ne. Bet galima padaryti per valandą. Tai plaukuose paslėptas tinklelis. Aparatukas, generuojantis srovės ritmus, bus įsiūtas {.kombinezono apykaklę. Dabar… duosiu tau valandą laiko. Duočiau daugiau, tačiau kas valanda šansai juos išgelbėti mažėja. Ir taip jau jie labai menki. Kada nuspręsi?

— Jau nusprendžiau.

— Nekvailiok. Ar negirdi, ką tau sakau? Visa tai buvo tik tam, kad suprastum, jog mums dar negalima startuoti.„

— Juk žinote, kad aš ir taip vyksiu…

— Nevyksi, jeigu tau neleisiu. Neužmiršk, kad vis dar aš čia esu vadas. Mums iškilo problema, kuri neleidžia skaitytis su kieno nors ambicija.

— Suprantu, — pasakė Rohanas. — Jūs nenorite, kad jausčiausi priverstas?.. — Gerai. Todėl aš… bet tai, ką kalbame, vis dar saisto duotas žodis?

— Taip.

— Todėl noriu žinoti, ką jūs darytumėte mano vietoje. Pasikeiskime… priešingai, negu buvome prieš valandėlę…

Kurį laiką Horpachas tylėjo.

— O jeigu pasakyčiau tau kad nevykčiau?

— Tai ir aš nevyksiu. Bet žinau, kad pasakysite tiesą…

— Tai nevyksi? Žodis? Ne, ne… Žinau, kad tai nereikalinga…

Astrogatorius atsistojo. Tada atsistojo ir Rohanas.

— Jūs man neatsakėte.

Astrogatorius žiūrėjo į jį. Jis buvo aukštesnis, visas didesnis ir platesnių pečių. Jo akys vėl atrodė tokios pat išvargusios, kaip ir pokalbio pradžioje.

— Gali eiti, — pasakė jis.

Rohanas staiga išsitiesė ir žengė link durų. Astrogatorius sujudėjo, lyg norėdamas jį sulaikyti, paimti už rankos, tačiau Rohanas to nepastebėjo. Jis išėjo, o Horpachas liko nejudėdamas prie užsidarančių durų ir ilgai šitaip stovėjo…

Auštant nuo panduso nuriedėjo pirmieji du visureigiai. Smėlio kalvos įsaulyje buvo dar juodos kaip nakties tamsa. Jėgų laukas prasivėrė, praleido mašinas ir vėl užsisklendė, sužibęs žydromis ugnelėmis. Ant trečiojo visureigio užpakalinio laiptelio, prie pat kreiserio paskuigalio, be šalmo ir apsauginių akinių, tik su kombinezonu ir maža deguonies aparato kauke sėdėjo Rohanas, sunertomis rankomis apkabinęs kelius, — šitaip jam buvo patogiau žiūrėti į šokinėjančią sekundmačio rodyklę.

Kairėje viršutinėje kombinezono kišenėje jis lurėjo keturias ampules, dešinėje — plokščuį maistingo koncentrato tablečių, o antkelių kišenės buvo prikimštos smulku} įrankių; ten buvo spinduliavimo indikatorius, mažas magnetinis matuoklis, kompasas, ir ne didesnis už pašto atviruką mikrofotogrametrinis vietovės žemėlapis, j kurį žiūrėti reikėjo pro stiprią lupą. Jis buvo apsijuosęs šešialinka plonutėlio plastmasinio lyno vija, o visoje aprangoje nebuvo jokių metalinių dalių. Plaukuose paslėpto vielinio tinkliuko jis visai nejautė — nebent kai tyčia pajudindavo galvos odą; įiejautė ir cirkuliuojančios jame srovės, bet, pridėjęs prie jo pirštą, galėjo tikrinti apykaklėn įsiūto mikrogeneratoriaus darbą — šis kietas cilindrėlis tolygiai tiksėjo, ir palietęs galėjai jausti jo pulsą.

Rytuose pasirodė raudonas rėžis, papūtė vėjas, užgriebdamas smėlėtas kalvų viršūnes. Horizonte kyšantis žemas kraterio piūklas tarsi tirpte tirpo gaisuose. Rohanas pakėlė galvą. Abipusis ryšys su laivu nebuvo numatytas, nes siųstuvas tuoj pat išduotų jo vietą. Tačiau ausyje jis buvo įsikišęs mažutį kaip vaisiaus kauliukas imtuvėlĮ. „Nenugalimasis” bent retkarčiais galėjo siųsti jam savo signalus. Kaip tik dabar aparatėlis prabilo, ir atrodė, kad balsas skamba pačioje galvoje.

— Dėmesio, Rohanai. Cia Horpachas… Priekiniai indikatoriai registruoja, kad ėmė didėti magnetinis aktyvumas. Tur būt, visureigiai jau po debesim… siunčiu zondą…

Rohanas žiūrėjo į šviesėjantį dangų. Jis nepastebėjo, kaip startavo raketa, kuri staiga vertikaliai pakilo į viršų, palikdama paskui save plonytę baltų dūmų juostą ir jais padengdama laivo viršūnę. Nepaprastu greičiu ji nulėkė j šiaurės rytus. Slinko minutės. Pusė išsipūtusio blausios saulės disko jau tarsi apžargomis sėdėjo ant kraterio pylimo.

— Nedidelis debesis puola pirmąjį visureigį… — pasigirdo balsas galvoje. — Antrasis kol kas eina be kliūčių… pirmasis artėja prie uolinių vartų… Dėmesio! Šiuo momentu jau nebekontroliuojame pirmojo. Netekome ir optinės kontrolės — debesis jį uždengė. Antrasis prieina posūkį prie šeštojo susiaurėjimo… jo nepuola… prasidėjo! Nekontroliuojame antrojo. Ja ji uždengė… Rohanai! Dėmesio! Tavo visureigis pajudės po penkiolikos sekundžių nuo šiol veiksi savo nuožiūra, Įjungiu starto automatą — sėkmės…