Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Geras pamišėlis. Ar buvai vairinėje?

— Ne. Buvau čia.

— Taigi. O aš buvau. Gaila, kad nematei, kaip jis numušinėjo mūsų zondus.

— Tai kas gi tada? Jie jį pakeitė? Jie jau jį kontroliuoja?

„Visi sako „jie”, — pagalvojo Rohanas. — Tartum iš tikrųjų tai būtų gyvos, protingos būtybės…”

— O protonas jį žino. Matyt, sutriko tik ryšys.

— Tai kodėl jis turėtų į mus smogti?

Vėl stojo tyla.

Ar nėra žinių, kur jis dabar? — paklausė tas, kurio tiebuvo vairinėje.

— Ne. Paskutinis pranešimas buvo vienuoliktą valandą. Man sakė Kralikas. Matė jį besisukiojantį dykumoje.

— Toli?

— O ką, bijai? Maždaug už 90 mylių. Jis neužtruktų nė valandos. Arba net ir mažiau.

— Gal jau užteks to pilstymo iš tuščio į kiaurą? — piktai pertraukė bocmanas Blankas, kurio griežtas profilis pasirodė įvairiaspalvių švieselių fone.

Visi nutilo. Rohanas iš lėto apsisuko ir nuėjo taip pat tyliai, kaip buvo atėjęs. Grįždamas jis praėjo pro dvi laboratorijas; didžiojoje buvo tamsu, o iš mažosios pro lubų iliuminatorius ėjo šviesa į koridorių. Pažvelgė į vidų. Tenai prie apvalaus stalo sėdėjo tiktai kibernetikai ir fizikai — Jazonas, Kronotosas, Sarneris, Livinas, Saurahanas; dar kažkas, atsisukęs nugara į visus, įkypos pertvaros šešėlyje programavo dideles elektronines smegenis.

— …yra du eskalatiniai sprendimai, vienas — anihiliacija, vienas — sunaikinimas, o likę — sisteminiai, — sakė Saurahanas.

Rohanas neperžengė slenksčio. Jis vėl stovėjo ir klausėsi.

— Pirmasis eskalatinis pagrįstas lavinos proceso sudarymu. Reikalingas materijos svaidytuvas, kuris įeis į tarpeklį ir ten pasiliks.

— Vienas jau ten buvo… — kažkas pasakė.

— Jeigu jis neturės elektroninių smegenų, galės veikti net tada, kai temperatūra viršys milijoną laipsnių. Reikalingas plazminis svaidytuvas; plazma nebijo net žvaigždinės temperaturos. Debesis pasielgs kaip ir anksčiau — stengsis jį sunaikinti, rezonuoti su valdymo kontūrais, tačiau jokių kontūrų nebus, nebus nieko, tik subbranduolinė reajccija. Juo daugiau materijos įsijungs į reakciją, tuo ji bus staigesnė. Tokiu būdu galima sutraukti į vieną vietą ir anihiliuoti visą planetos nekrosferą.

„Nekrosfera… — pagalvojo Rohanas, — tiesa, juk šie kristalėliai negyvi… Na ir mokslininkai… visada išgalvos kokį nors gražų naują pavadinimą…”

— Man geriausiai patinka susinaikinimo variantas, — tarė Jazonas. — Tiktai kaip jūs tat įsivaizduojate?

— Na, pirmiausia svarbu sudaryti atskiras dviejų didelių „debesinių smegenų” konsolidacijas, o paskiau sudaužti jas vieną su kita. Reikia siekti, kad kiekvienas debesis laikytų kitą konkurentu kovoje dėl būvio…

— Suprantu, bet kaip tat norite padaryti?

— Tai nelengvas dalykas, tačiau įmanomas, jeigu debesis tėra tik pseudosmegenys, vadinasi, jis nesugeba protauti…

— Tačiau tikresnis yra sisteminis variantas sumažinti spinduliavimui… — pasakė Sarneris. — Užtenka keturių vandenilinių užtaisų nuo penkiasdešimt iki šimto megatonų kiekvienam pusrutuliui — iš viso mažiau kaip aštuonių šimtų… Vandenyno vandenys garuodami padidins debesų dangą, padidės albedo, ir sėslieji simbiontai nebetieks jiems reikalingos dauginimuisi energijos…

— Apskaičiavimas pagrįstas netikrais duomenimis, — nesutiko Jazonas.

Matydamas, kad prasideda specialistų ginčas, Rolranas pasitraukė nuo durų ir nuėjo toliau. Atgal jis grįžo ne liftu, o lipo įvijais plieniniais laiptais, kuriais paprastai niekas nesinaudodavo. Jis kopė vis aukščiau pro aukštesnes patalpas. Matė, kaip de Vrije ekipos remonto ceche žybsėjo suvirinimo aparatai prie nejudančių didžiulių juodų arktanų. Iš tolo jis pastebėjo ovalinius laivo ligoninės iliuminatorius, kiniuose degė violetinė prigesinta šviesa. Kažkoks gydytojas baltu chalatu tyliai praėjo koridoriumi, paskui jį parankinis automatas nešė blizgančių įrankių komplektą. Praėjo pro tuščias ir tamsias kajutkompanijas, klubo patalpas, biblioteką ir pagaliau atsidūrė savo aukšte. Prie astrogatoriaus kabinos stabtelėjo, tarsi norėdamas pasiklausyti ir jo, tačiau už lygios durų plokštės nesigirdėjo jokio garso, nesimatė nė spindulėlio, o apvalūs iliuminatoriai buvo sandariai uždaryti prisukamais varžtais su varinėmis galvutėmis.

Tiktai kabinoje Rohanas vėl pajuto nuovargį. Visas suglebęs, jis sunkiai atsisėdo ant lovos, nusiavė batus ir parimo ant sunertų rankų. Šitaip sėdėdamas, jis žiūrėjo į naktinė lemputės silpnai apšviestas žemas lubas su einančiu per vidurį lako įtrūkimu, kuris skyrė žydrą paviršių į dvi dalis.

Ne iš pareigos klajojo jis po laivą, ne iš smalsumo pasiklausyti kalbų ar pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės. Jis lik bijojo tų nakties valandų, kada regėdavo vaizdus, kurių nenorėjo prisiminti. Blogiausia buvo prisiminti žmogų, kurį jis nušovė iš arti, kad šis nenužudytų kibų. Šitaip pasielgti reikėjo būtinai, tačiau nuo to nesidarė lengviau. Rohanas žinojo, kad, užgesinęs dabar lemputę, vėl pamatys tą pačią sceną, pamatys, kaip anas, beprasmiškai šypsodamasis, eina švaistydamasis veiro vamzdžiu, kaip peržengia gulintį ant akmenų kūną be rankos.

Tas negyvasis buvo Jargas, kuris grįžo ir tuojau pat taip kvailai žuvo po stebuklingo išsigelbėjimo. O po sekundės ir airas pargriuvo ant lavono su sudraskytu ir rūkstančiu ant krūtinės kombinezonu. Rohanas veltui mėgino atsikratyti šio įkyraus vaizdo, jautė aštrų ozono kvapą, karštą atatranką rankenos, kurią tada spaudė suprakaitavusiais pirštais, girdėjo, kaip dejuoja žmonės, kuriuos vėliau tempė uždusęs ir išsižiojęs, rišo lyg pėdus, ir kiekvieną kartą artimas, pažįstamas, tarsi staiga apakęs nukentėjusiojo veidas pritrenkdavo jį beviltiško bejėgiškumo išraiška.

Kažkas trinktelėjo: nukrito knyga, kurią jis buvo pradėjęs skaityti dar Bazėje. Pažymėjo tada puslapį balta kortele, tačiau neperskaitė nė vienos eilutės, nes nebuvo kada. Pasitaisė lovoje. Pagalvojo apie strategus, kurie dabar ruošė debesų sunaikinimo planus, ir su panieka šyptelėjo. „Tai neturi prasmės, visa tai… — galvojo jis. — Jie nori sunaikinti.„mes, tiesą sakant, taip pat, mes visi norime tai sunaikinti, tačiau tuo nieko neišgelbėsime. Regis — negyvenama planeta, žmogui nėra ko joje ieškoti. Tad iš kur tas užsispyrimas? Juk lygiai taip žmones galėjo užmušti audra arba žemės drebėjimas. Mes nesusidūrėme su jokiais sąmoningais ketinimais, su jokiomis priešiškomis mintimis. Negyvas savaiminės organizacijos procesas… ar verta eikvoti jėgas ir energiją tam, kad sunaikintume jį tik todėl, kad iš karto palaikėme priešu, kuris iš pradžių klastingai užpuolė „Kondorą”, o paskiau mus?

Kiek tokių šiurpių, žmogui nesuprantamų reiškinių gali slypėti Kosmose. Argi visur mes turime vykti su savo laivais ir naikinti, triuškinti visa, kas prieštarauja mūsų protui? Kaip jie tai pavadino? Nekrosfera. Vadinasi, nekroevoliucija, negyvos materijos evoliucija. Gal būt, lyriečiams tai ir buvo svarbu, nes Regis III jų sferoje. Gal jie norėjo šią planetą kolonizuoti, kai jų astrofizikai numatė, jog Saulė virs Nova… Jiems, tai gal buvo paskutinė viltis. Jeigu mes būtume tokioje padėtyje, žinoma, kovotume, ištaškytume šį juodą kristalinį mėšlą, bet dabar… Parseko atstumu nuo Bazės, kuri savo ruožtu nutolusi nuo Žemės tiek pat šviesmečių… Ko mes čia stovime, stumiame į pražūtį žmones, kodėl strategai per naktis ieško geriausio anhiliacijos metodo? Juk apie kerštą negali būti nė kalbos…”