Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Rohanas ir visi žmonės, dabar jau abejingai ėmę stebėti vaizdą vairinės ekrane, tai suprato. Energetinės „Ciklopo” atsargos praktiškai buvo neišsemiamos, tačiau nė akimirką.nenutraukiant anihiliacijos ugnies, mažytė žvaigždinės temperatūros dalelė vis dėlto persiduodavo svaidytuvams, grįždavo į savo šaltinį. Jos negalėjo sulaikyti nei galingi įrenginiai, nei antiradiaciniai atspindžio veidrodžiai. Mašinos viduje, matyt, darėsi vis karščiau. Todėl puolimas ir buvo tęsiamas taip įnirtingai, todėl puolama buvo vienu metu iš visų pusių. Kuo arčiau šarvuoto apvalkalo antimaterija susidurdavo su lekiančių j pražutį kristalėlių kruša, tuo smarkiau įkaisdavo visa aparatura. Nė vienas žmogus seniai jau nebūtų ištvėręs „Ciklopo” viduje; galimas daiktas, jo keraminiai šarvai jau švietė vyšnine šviesa, tačiau žmonės po dūmų kupolu matė tiktai žydrą pulsuojančios ugnies burbulą, kuris pamažėli, žingsnis po žurgsnio, slinko prie išėjimo iš tarpeklio. Tokiu būdu debesies pirmojo puolimo vieta atsidūrė už trijų kilometrų į šiaurę, ir pasirodė baisus, išdegęs, šlako ir lavos sluoksniais padengtas paviršius, nukarę nuo suaižytų uolų, pelenais pavirtę tankimiynų likučiai ir juose įstrigę, sulydyti į metalo gniužulus terminio smūgio ištikti kristalėliai.

Horpachas įsakė išjungti garsiakalbius, kurie ligi šiol griaudėjo vairinėje, ir paklausė Jazoną, kas bus, kai temperatūra „Ciklopo” viduje viršys elektroninių smegenų atsparumo ribas.

Mokslininkas nedvejojo nė akimirkos,

— Išsijungs svaidytuvas, — o jėgų laukas?

— Laukas ne.

Ugnies mūšis pro tarpeklio angą jau persikėlė į lygumą. Tamsusis vandenynas kunkuliavo, tvino, sūkuriavo ir pragariškais šuoliais virto į liepsnos nasrus.

— Dabar, tur būt, jau greitai… — pasakė Kronotosas, žiūrėdamas į ekranuose be garso kunkuliuojantį vaizdą. Praėjo dar viena minutė. Staiga liepsnojančio piltuvo tvyskėjimas susilpnėjo. Jį uždengė debesis.

— 60 kilometrų nuo mūsų, — atsakė j Horpacho klausimą ryšių technikas. Astrogatorius įsakė skelbti aliarmą. Visi žmonės buvo pašaukti į postus. „Nenugalimasis” įtraukė pandusą, keleivinį keltuvą ir uždarė liukus. Ekranas sutvisko. Ugninis piltuvas vėl pasirodė. Sį kartą debesis nepuolė „Ciklopo”; vos tik liepsnos pagautos debesies atplaišos pašviesėjo, visa kita jo dalis ėmė trauktis prie tarpeklių ir skverbtis į šešėlių aptemdytą jų chaosą. Žmonės išvydo ekranuose tarytum visiškai sveiką „Ciklopą”. Jis labai pamažu vis traukėsi atbulas, be paliovos tebesmogdamas ugnimi į visa, kas tik buvo aplinkui, — į akmenis, smėli ir kalvas.

— Kodėl jis neišjungia svaidytuvo!? — sušuko kažkas. Tartum išgirdusi šiuos žodžius, mašina užgesino svaidomų išlydžių liepsną, apsigręžė ir vis greičiau ėmė riedėti į dykumą. Aukštai viršuje ją lydėjo skraidantis telezondas. Vienu momentu žmonės ekrane pamatė lyg ir liepsnos giją, nepaprastu greičiu lekiančią tiesiai į juos, ir kol suprato, kad „Ciklopo” svaidytuvas šovė į zondą, kad tai yra anihiliuotų oro dalelių ruožas šūvio trasoje, instinktyviai atsitraukė, suvirpėję, tarytum pabūgę, jog išlydis išsiverš iš ekrano ir sprogs vairinėje. Vaizdas tuojau pat išnyko, ekraną užliejo balta šviesa.

— Sudaužė zondą! — sušuko technikas prie valdymo pulto. — Astrogatoriau!

Horpachas liepė iššauti kitą zondą. „Ciklopas” buvo jau visai arti „Nenugalimojo” ir tuojau pat pasirodė ekrane, kai tik zondas pakilo į reikiamą aukštį. Vėl tvykstelėjo gijos pavidalo liepsna, antrasis zondas irgi b)ivo sunaikintas. Kol vaizdas išnyko, žmonės dar suspėjo pamatyti savo pačių laivą; nuo jo iki „Ciklopo” buvo ne daugiau kaip dešimt kilometrų.

— Iš proto išėjo, ar ką? — jaudindamasis tarė kitas technikas prie aparatūros. Nuo šių žodžių Rohanui tartum kažkas paaiškėjo. Jis žvilgtelėjo į vadą ir suprato, kad šis galvoja tą pat. Jam atrodė, kad sąnariai, galva, visas jo kūnas tarytum apsunko nuo beprasmiško slogaus sapno. Tačiau įsakymai buvo duoti: vadas įsakė iššauti pirmiau ketvirtą, paskiau penktą zondą. „Ciklopas” naikino juos vieną po kito kaip taiklus šaulys, su malonumu šaudąs į mėtomas lėkšteles.

— Reikalauju viso pajėgumo, — pasakė Horpachas, neatitraukdamas akių nuo ekrano.

Vyriausiasis inžinierius, kaip imąs akordą pianistas, abiem rankom sudavė per paskirstymo klavišus.

— Starto pajėgumas po šešių minučių, — pasakė jis.

— Reikalauju viso pajėgumo, — pakartojo Horpachas vis tuo pačiu tonu, o vairinėje stojo tokia tyla, kad buvo girdėti, kaip už emaliuotų pertvarų zvimbia relės, tarsi ten būtų budęs iš miego bičių spiečius.

— Per šaltas reaktoriaus karteris… — pradėjo aiškintis vyriausiasis inžinierius. Tada Horpachas atsigręžė j jį ir trečią karią vis taip pat ramiai pasakė:

— Reikalauju VISO pajėgumo.

Inžinierius, netaręs nė žodžio, ištiesė ranką į pagrindinį jungiklį. Laivo gilumoje pasigirdo trumpas aliarmo, sirenų kauksmas, kuriam tarsi tolimas būgno tratėjimas pritarė bėgančių į kovos postus žmonių žingsniai. Horpachas vėl žiūrėjo į ekraną. Niekas nieko nesakė, tačiau dabar visi suprato, jog tai, kas buvo neįmanoma, įvyko: astrogatorius ruošėsi kovai su savuoju „Ciklopu”.

Rodikliai žybsėdami rikiavosi gretomis lyg kareiviai. Dispozicinio pajėgumo indikatoriaus langeliuose pasirodė penkių, paskiau šešių skaitmenų skaičiai. Kažkur kibirkščiavo kažkoks laidas — pakvipo ozonu. Vairinės gale technikai kalbėjosi sutartiniais ženklais, vienas kitam rodydami pirštais, kurią kontrolės sistemą paleisti į darbą.

Eilinis zondas, prieš numušamas, parodė pailgą šliaužiantičio per uolų lysves „Ciklopo” kaktą; ekranas vėl ištuštėjo, akinamai nušvisdamas sidabro baltumu. Mašina kiekvienu momentu turėjo pasirodyti horizonte; radaristų bocmanas jau laukė prie aparato, kuris kėlė virš smaigalio išorinę laivo priešakio telekamerą, šitaip norėdamas praplėsti regėjimo lauką. Ryšių technikas iššovė dar vieną zondą. Atrodė, kad „Ciklopas” nesuka tiesiai j „Nenugahmąjį”, kuris, aklinai užsidengęs jėgų lauko skydu, laukė visiškai pasiruošęs kovai. Iš jo pirmagalio lygiais tarpais lėkė telezondai. Rohanas žinojo, kad „Nenugalimasis” gali sulaikyti antimaterijos išlydį, tačiau smogimo energijai likviduoti reikėjo eikvoti energijos rezervus. Jam atrodė, kad šiuo atveju protingiausia būtų pasitraukti, tai reiškia, pakilti į stacionarinę orbitą. Jis laukė tokio įsakymo kiekvienu momentu, tačiau Horpachas tylėjo, tarsi tikėdamasis, kad elektroninės mašinos smegenys atsipeikės. Ir IŠ tiesų, stebėdamas iš po tankių antakių šio tamsaus, tarp smėlio kalvų tyliai slenkančio silueto judesius, jis paklausė:

— Saukiate jį?

— Taip. Nėra ryšio.

— Duokite jam didįjį stop.

Technikai plušėjo prie pultų. Du, tris, keturis kartus po jų rankomis prabėgo švieselės.

— Neatsako, astrogatoriau.

„Kodėl jis nestartuoja? — negalėjo suprasti Rohanas. — Ar nenori prisipažinti, kad pralaimėjo? Horpachas?! Kokia nesąmonė! Pajudėjo… Dabar — dabar įsakys.”

Tačiau astrogatorius pasitraukė tik per žingsnį.

— Kronotosai?

Kibernetikas priėjo.

— Aš čia.

— Ką jie galėjo jam padaryti?

Rohaną ši frazė apstulbino: „jie” — pasakė Horpachas, pasakė taip, tartum iš tikrųjų būtų susidūręs su protaujančiu priešu.

— Autonominiai kontūrai ant kriotronų, — tarė Kronotosas, ir galėjai pajusti, kad tai, ką jis pasakys, bus tik prielaida. — Pakilo temperatūra, jie netęko viršlaidumo…