Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Horpachas sutiko. Tačiau jis žinojo, kad jau negali rizikuoti žmonių gyvybe, ir į tarpeklį nusprendė pasiųsti mašiną, kuri ligi šiol nedalyvavo jokioje akcijoje. Tai buvo aštuonių dešimčių tonų savaeigė specialios paskirties mašina, naudojama tik didelio spinduliavimo, slėgio ir aukštos temperatūros sąlygomis. Si mašina, paprastai, nors ir neoficialiai vadinama „Ciklopu”, stovėjo pačiame kreiserio dugne stipriai pritvirtinta prekinio liuko kranais. Planetų paviršiuje ji beveik nebuvo naudojama. Tiesą sakant, „Nenugalimasis” apskritai dar niekada savojo „Ciklopo” nebuvo paleidęs į darbą. Situacijas,

kurios reikalautų šitokio kraštutinumo visame Bazes laivyne galima buvo suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pasiųsti kuriuo nors tikslu „Ciklopą” laivo žargone reiškė — pavesti užduotį pačiam velniui: kad „Ciklopas” kur nors būtų pralai- mėjęs, to ligi šiol dar niekas negirdėjo.

Kranais iškelta mašina buvo pastatyta aut panduso, kur ją ėmėsi ruošti technikai ir programuotojai. Be paprastos jėgų iauką skleidžiančios Dirako emiterių sistemos, ji turėjo rutulinį antimaterijos svaidytuvą, vadinasi, galėjo svaidyti antipronus bet kuria kryptimi arba visomis kryptimis iš karto.

Kadangi šarvuotame „Ciklopo” pilve buvo įmontuotas katapultinis įrenginys, dėl jėgų lauko interferencijos „Ciklopas” galėjo pakilti net keletą metrų aukštyn. Vadinasi, jis nebuvo priklausomas nuo vietovės ir galėjo nesinaudoti nei ratais, nei vikšrais. Iš priekio atsiverdavo šarvuoti nasrai, o įpro juos išlįsdavo inhaustorius — savotiška teleskopinė „ranka”, kuri galėdavo vietoje gręžti gruntą, imti mineralų pavyzdžius ir atlikinėti kitokius darbus. „Ciklopas” turėjo stiprią radijo stotį ir televizijos siųstuvą, bet galėjo veikti ir savarankiškai, nes turėjo elektronines smegenis. Inžinieriaus Peterseno operacinės grupės technikai į šias smegenis įvedė atitinkamai paruoštą programą: astrogatorius numatė, jog, patekus „Ciklopui” į tarpeklį, ryšys nutrūks.

Programoje buvo numatyta ieškoti dingusių žmonių, „Ciklopas” juos turėjo paimti į savo vidų šitokiu būdu: pirmiausia jis tiek surastuosius, tiek save apsaugo antrąja jėgų lauko uždanga ir tik po to atidaro praėjimą Į vidini jėgų lauką, saugantį patį korpusą. Be to, mašina turėjo pasumti gerokai kristalėlių, kurie ją užpuls. Antimaterijos svaidytuvas turėjo būti panaudotas tik kraštutiniu atveju, jeigu apsauginiam jėgų laukui iškiltų sutriuškinimo pavojus. Mat, nuo anihiliacijos reakcijų aplinka būtų paveikta spindulių, pavojingų ieškomiesiems, esantiems, gal būt, netoli susirėmimo vietos.

Nuo vieno galo iki kito „Ciklopas” turėjo aštuonis metrus ilgio ir atrodė atsakančiai „liemeningas” — korpuso skersmuo sbuvo daugiau kaip keturių metrų. Kurį nors per siaurą plyšį imašina galėjo praplėsti arba „plienine ranka”, arba praskirdama ir triuškindama uolas jėgų lauku. Tačiau ir išjungus lauką, jai nebūtų nieko atsitikę, nes keraminiai vanadžio šarvai kietumu prilygo deimantui.

„Ciklopo” viduje buvo įtaisytas automatas, kuris turėjo prižiūrėti surastuosius žmones, be to, ten buvo jiems paruoštos vietos gulėti. Pagaliau, patikrinus visus įrengimus, šarvuotas „Ciklopo” korpusas nuostabiai lengvai nuslinko nuleistu pandusu ir, tarsi keliamas į viršų nematomos jėgos, — netgi judėdamas didžiausiu greičiu, jis nekėlė jokių smėlio sfikurių, — praslinko pro žydromis švieselėmis paženklintą praėjimą „Nenugalimojo” jėgų lauke ir po laivo paskuigaliu susibūrusiems žmonėms greitai dingo iš akių.

Radijo televizijos ryšys tarp „Ciklopo” ir vairinės kokią valandą veikė be priekaištų. Tarpeklio angą, kurioje buvo užpultas, Rohanas atpažino iš didelio, panašaus į nuverstą bažnyčios bokštą, obelisko, kuris iš dalies buvo užstojęs spragą tarp uolų sienų. Ties pirmąja nuriedėjusių didelių akmenų krūva greitis nežymiai sumažėjo. Prie ekranų stovintieji žmonės netgi girdėjo, kaip po akmenų nuogriuvomis čiurlena upokšnis — taip tyliai dirbo atominis „Ciklopo” variklis.

Televizijos ir radijo ryšys veikė iki antros valandos keturiasdešimt minučių, kol, pravažiavęs plokščią ir lengviau praeinamą tarpeklio dalį, „Ciklopas” atsidūrė rūdijančios tankynės labirinte. Radijo technikų pastangų dėka po to dar pasisekė perduoti į abi puses keturis pranešimus, bet penktasis buvo gautas jau toks sudarkytas, kad jo turinį galėjai tik atspėti; elektroninės „Ciklopo” smegenys pranešė, kad jis sėkmingai juda i priekį.

Tada Horpachas pagal nustatytą planą paleido iš „Nenugalimojo” zondą su televizijos siųstuvu. Zondas, kildamas stačiai į dangų, po kelių sekundžių pranyko. Užtat į centrinę ėmė plaukti jo signalai, kartu pasirodė matomas iš mylios aukščio įspūdingas gamtovaizdis, pilnas apgriuvusių uolų, padengtų surūdijusių ir juodų tankumynų ruožais. Po minutės jie nesunkiai pastebėjo apačioje „Ciklopą”, kuris, blizgėdamas it plieninis kumštis, slinko didelio tarpeklio dugnu. Horpachas, Rohanas ir specialių grupių vadovai stovėjo prie vairinės ekidnų. Vaizdas buvo geras, tačiau visi laukė, kad jis pablogės arba dings. Todėl, paruošti startui, laukė kiti zondai, kurie turėjo būti panaudoti kaip signalų perdavėjai. Vyriausias inžinierius manė, kad užpuolimo metu ryšys su „Ciklopu” tikrai nutrūks, tačiau bus galima bent stebėti jo manevravimą.

Elektrinės „Ciklopo” akys dar nieko nematė, tačiau prie ekranų stovintieji žmonės regėjo daug platesnį vaizdą, siunčiamą dideliame aukštyje sklendžiančio telezondo, ir pastebėjo, kad mašinai liko tiktai keli šimtai metrų iki uolų vartuose paliktų transporterių, kurie buvo užkirtę kelią važiuoti toliau. „Ciklopas”, atlikęs savo uždavinį ir grįždamas atgal, turėjo pasumti taip pat ir dvi susikibusias vikšrines mašinas.

Tušti transporteriai iš aukštai atrodė kaip žalsvos dėžutės; prie vienos iš jų gulėjo apanglėjusi figūrėlė, negyvas žmogus, kurį Rohanas užmušė svaidytuvu.

Prieš pat posūkį, už kurio styrojo uolinių vartų viršūnės, „Ciklopas” sustojo ir prisiartino prie metalinės tankmės „karčių”, beveik siekiančių tarpeklio dugną. Žmonės su didžiausiu dėmesiu stebėjo, kaip juda „Ciklopas”. Jis iš priekio atidarė jėgų lauką, pro siaurą jo angą iškišo inhausterį, panašų į pailgintą patrankos vamzdį su dantytu čiuptuvu gale. Išlindęs iš savo lizdo, inhausteris apglėbė krūmų kupstą ir tarsi be jokių pastangų išrovė iš uolos pagrindo. Po to „Ciklopas” kiek atsitraukė ir atbulas nuslinko į tarpeklio dugną.

Visa operacija praėjo sklandžiai ir tvarkingai. Per sklendžiantį viršum tarpeklio telezondą buvo užmegztas radijo kontaktas su „Ciklopo” smegenimis, kurios pranešė, kad „mėginys”, kuriame knibždėte knibžda juodųjų „vabzdžių”, susemtas ir uždarytas konteineryje.

„Ciklopas” piiartėjo per šimtą metrų nuo katastrofos vietos. Ten, šarvuotu galu atsirėmęs į uolą, stovėjo paskutinysis Rohano grupės energobotas. Pačiame praėjime tarp uolų riogsojo sukibę transporteriai, o toliau priešais juos — dar vienas energobotas. Oras truputį vupėjo, ir iš to galima buvo spręsti, kad vis dar veikia apsaugos laukas, kurį paliko Rohanas. po to, kai jo būrys pralaimėjo susidūrimą. „Ciklopas” pirmiausia distanciniu būdu išjungė šio energoboto Dirakus, o paskiau,

padidinęs reaktyvinę jėgą ir kiek pakilęs aukštyn, gražiai prasklendė viršum pasvirusių transporterių ir vėl nusileido ant akmenų jau aukščiau praėjimo. Kaip tik tą akimirką vairinėje kažkas įspėdamas sušuko. Tai įvyko tuo momentu, kai už 60 kilometrų nuo „Nenugalimojo” esančiame tarpeklyje ėmė rūkti juodieji šlaitų gaurai ir bangomis užgriuvo Žemės mašiną su tokiu smarkumu, kad iš pradžių ji visai išnyko, tarsi būtų iš viršaus užklota smalinių dūmų skraiste. Tačiau puolantį debesį tuojau pat kiaurai perskrodė šakotas tvyksnis. „Ciklopas” nepanaudojo savo baisiojo ginklo: tai tik debesies energetiniai laukai susidūrė su apsaugine jo jėgų lauko danga. Ji dabar tarsi sumaterialėjo, aplipusi storu juodojo knibždėlyno sluoksniu, čia išsipūsdavo lyg didžiulis lavos burbulas, čia susitraukdavo. Sis savotiškas žaidimas truko kurį laiką. Ziūrintiesiems susidarė įspūdis, kad paslėpta nuo jų akių mašina stengiasi atstumti miriadus užpuolikų, kurių vis daugėjo ir daugėjo, nes vis nauji debesys virste virto į tarpeklio dugną. Jau nesimatė jėgų sferos žybsėjimo, tik nebylioje tyloje šiurpiai grūmėsi dvi negyvos, bet galingos jėgos. Pagaliau kažkuris iš stovinčių ties ekranu atsiduso: judanti juodoji pūslė dingo po tamsiu piltuvu. Debesis pavirto kažkokiu didžiuliu sūkuriu, kuris pakilo virš aukščiausių uolų viršūnių ir, savo apačia įsikibęs į nematomą priešą, o viršuje žydrai švytėdamas, sukosi pašėlusiu greičiu lyg kilometrinis malstremas. Niekas nepratarė nė žodžio, visi suprato, kad debesis šitojkiu būdu stengiasi sutriuškinti energetinę dangą, kurioje, tarsi kauliukas kevale, glūdėjo mašina.