Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Žmonės, netikėtai užklupti transporteriuose, šokinėjo laukan ir bėgo į visas puses beveik nematomi kunkuliuojančio debesies kamuoliuose. Vaizdas buvo toks neįtikimas, kad Rohanas jau nė nemėgino ką nors daryti. (Tai pagaliau buvo neįmanoma — įjungdamas lauką, jis būtų sunaikinęs draugus, kurie stengėsi net įkopti į šlaitą, tarsi ieškodami apsaugos metalinėje tankynėje.) Jis. tik stovėjo ištuštėjusioje mašinoje ir laukė, kada ištiks toks pat likimas. Už jo nugaros Terneris, iki pusės išlindęs iš savo šaudymo bokštelio, pliekė suslėgtais lazeriais į viršų, tačiau tai nieko nepadėjo, nes didesnioji debesies dalis buvo jau pernelyg arti. Nuo likusios kolonos iki Rohano tebuvo ne daugiau kaip šešiasdešimt metrų. Siame ruože, tartum apimti juodų liepsnų, blaškėsi ir raitėsi ant žemės nelaimingieji. Tikriausiai jie rėkė, tačiau nesigirdėjo nei jų balsų, nei gaudimo, sklindančio iš priešakinio energoboto, viršum kurio apsauginės dangos krūpsinčiomis liepsnomis tebedegė vis nauji miriadai užpuolikų. Visus garsus nustelbė pratisas debesies baubimas.

Rohanas tebestovėjo ligi pusės išlindęs iš savo amfibijos, net nemėgindamas joje slėptis — ne dėl desperatiškos drąsos, kaip vėliau sakė, bet paprasčiausiai todėl, kad apie tai — kaip ir apskritai apie nieką — negalvojo.

Sis reginys, kurio jis negalėjo užmiršti, — žmonės po juod ja lavina, — staiga nuostabiai pasikeitė. Užpultieji liovėsi raitytis ant akmenų„niekur nebėgo ir nešliaužė į vielų tankumyną. Jie iš lėto kėlėsi arba sėdosi, o debesis, pasidalijęs į keletą piltuvų, virš kiekvieno žmogaus sudarė tartum lokalini sūkurį, staiga apsupdavo liemenį arba tiktai galvą. Pagaliau, piktai gausdamas, jis ėmė kilti vis aukščiau tarp tarpekliosienų, kol uždengė temstančio dangaus šviesą, o paskiau pamažu aprimo, — sulindo į uolas, prasmego juodosiose džiunglėse ir išnyko. Vien tik mažyčiai, juodi reti taškeliai tarp nejudančių žmonių, rodė, kad visa tai, kas neseniai įvyko, yra realu.

Rohanas, vis dar netikėdamas, kad išliko sveikas ir nesuprasdamas, kuo tai paaiškinti, pažiūrėjo, kur Terneris. Tačiau šaudymo bokštelis buvo tuščias. Matyt, bocmanas iššoko iš jo nežinia kaip ir kada. Rohanas pamatė jį netoliese gulintį su lazeriais, vis dar tebespaudžiantį prie krūtinės jų buožes ir sustingusiomis akimis žiūrintį tiesiai j priekį.

Rohanas išlipo ir ėmė bėgioti nuo vieno žmogaus prie kito. Draugai jo nepažino, nekalbėjo. Daugelis atrodė ramūs; gulėjo ant akmenų arba sėdėjo, o du ar trys atsistojo ir, priėję prie mašinų, ėmė čiupinėti jų, šonus — lėtai, negrabiai, lyg būtų apakę.

Rohanas pamatė, kaip puikus radistas, Jargo draugas Dženlisas, nelyginant laukinis, pirmą kartą gyvenime pamatęs mašiną, prasižiojęs mėgino pajudinti transporterio dangčio rankeną.

Sekančią akimirką Rohanas suprato, ką reiškė apskrita skylė, išdeginta vienoje „Kondoro” vairinės pertvaroje. Kai jis atsiklaupęs paėmė daktarą Baiminą už pečių ir ėmė desperatiškai purtyti, tartum įsitikinęs, kad šitaip pasiseks jį prablaivyti, ties pat galva su dideliu trenksmu pliūptelėjo violetinė liepsna. Mat, vienas iš toliau sėdinčiųjų, išsiėmęs iš dėklo Veiro svaidytuvą, netyčia paspaudė gaiduką. Rohanas užriko ant jo, tačiau žmogus neatkreipė nė mažiausio dėmesio. Galimas daiktas, blykstelėjimas jam patiko, kaip mažam vaikui fejerverkas, nes jis ėmė šaudyti, tuštindamas atominio šautuvo apkabą taip, kad net oras sušnypštė nuo karščio. Rohanas krito ant žemės ir įsispraudė tarp akmenų. Staiga pasigirdo smarkus trepsėjimas — iš už posūkio išbėgo uždusęs, žvilgančiu nuo prakaito veidu Jargas. Jis bėgo tiesiai į patrakėlį, kuris smaginosi, šaudydamas iš veiro.

— Stok! Gulk! Gulk!!! — visu balsu suriko Rohanas, tačiau, kol Jargas sumišęs sustojo, baisus šūvis trenkė jam į kairįjį petį. Rohanas pamatė sužeistojo veidą tuo metu, kai visas nutrauktas petys jau lėkė oru, o iš baisios žaizdos pliūptelėjo kraujas. Šaudantysis to tarytum nė nepastebėjo, o Jargas, iš pradžių labai nustebęs, pažvelgė į kraujuojantį petį, paskiau į nutrauktą ranką, apsisuko ir griuvo ant žemės.

Žmogus su veiru atsistojo. Rohanas matė, kaip kaistančio svaidytuvo liepsna tolydžio skelia iš akmenų titnagžemio dūmais kvepiančias kibirkštis. Žmogus ėjo krypuodamas, tartum kūdikis su barškučiu. Liepsna perskrodė orą tarp dviejų greta sėdinčių žmonių, kurie net neužsimerkė nuo akinančio tvykstelėjimo. Dar akimirka, ir vienas iš jų būtų gavęs visą užtaisą į veidą. Rohanas — ir vėl tai buvo ne sprendimas, o tik refleksas — išsitraukė iš dėklo veirą ir šovė, tik vieną kartą. Patrakėlis trenkė abiem sulenktomis rankomis sau į krūtinę, ginklas džerkštelėjo į akmenį, o jis pats parkrito ant jo kniūbsčias.

Tada Rohanas pašoko. Jau temo. Reikėjo kuo greičiausiai visus nugabenti į bazę. Jis turėjo tik savo mažąją amfibiją, o kai norėjo paleisti vieną iš transporterių, pasirodė, kad du iš jų susidūrę siauriausioje praėjimo vietoje, ir kad juos būtų galima išskirti tiktai su kranu. Liko užpakalinis energobotas, kuris galėjo paimti daugiausia penkis žmones, o jų — gyvų, nors ir be sąmonės — buvo devyni. Rohanas pagalvojo, jog geriausia bus surinkti visus, surišti, kad negalėtų niekur pabėgti ar susižaloti, įjungti abiejų energobotų laukus, o pačiam važiuoti pagalbos. Su savim pasumti jis nieko nesiryžo, nes mažasis visureigis buvo visiškai beginklis. Jeigu kas užpultų, Rohanas norėjo rizikuoti pats vienas.

Buvo jau tamsi naktis, kai jis baigė šį kraupų darbą; žmonės visai nesipriešino ir leidosi surišami. Paskutiniuoju energobotų jis pavažiavo į šalį, kad laisvame ruože galėtų atsistoti amfibija, sustatė abu emiterius, distanciniu būdu įjungė jėg lauko apsaugą, Jos viduje paliko visus surištuosius, o pats išvyko atgal į bazę.

Vadinasi, dvidešimt septintąją dieną po laivo nusileidimo beveik pusė „Nenugalimojo” įgulos jau buvo išėjusi iš rikiuotės.

Kaip kiekviena teisinga istorija, Rohano pasakojimas buvo keistas ir nedarnus. Kodėl debesis nepuolė jo ir Jargo? Taip pat kodėl nelietė Temerio, kol jisai sėdėjo amfibijoje? Kodėl Jargas iš pradžių pabėgo, o paskiau sugrįžo? Atsakyti į paskutinį klausimą buvo palyginti lengva. Jis grįžo, kaip buvo manoma, nugalėjęs baimę ir suvokęs, kad iki bazės beveik penkiasdešimt kilometrų, kurių negalėtų nueiti pėsčias su turima deguonies atsarga.

Mįslė tebebuvo pirmieji klausimai. Atsakymas į juos visiems žmonėms galėjo pasidaryti žūtbūtinis. Tačiau dabar reikėjo ne samprotauti ir kelti hipotezes, o veikti.

Horpachas apie Rohano grupės likimą sužinojo po vidurnakčio; po pusvalandžio jis startavo.

Permesti kosminį kreiserį iš vienos vietos į kitą, esančią vos už dviejų šimtų kilometrų — labai nedėkingas darbas. Skristi reikia palyginti mažu greičiu, laikant laivą visą laiką vertikaliai virš ugnies, ir suvartoti daug degalų. Tokiam darbui nepritaikytiems varikliams visą laiką turėjo padėti elektriniai automatai. Bet ir tada plieno milžinas naktį judėjo truputį siūbuodamas, tarsi nešamas švelniai banguojančios jūros. Stebėtojui, stovinčiam Regio III paviršiuje, šis reaktyvinės liepsnos atspindyje vos matomas siluetas, slenkąs tamsoje lyg ugnies kolona, tikriausiai būtų padaręs nepaprastą įspūdį.

Išlaikyti reikiamą kursą taip pat buvo nelengva. Teko pakilti virš atmosferos, paskiau vėl grįžti, atsukus žvaigždėlaivį paskuigaliu.

Tai atitraukė visą astrogatoriaus dėmesį, juo labiau kad ieškomąjį kraterį dengė ploni debesys. Pagaliau, dar prieš auš tant, „Nenugalimasis” nusileido krateryje, per du kilometrus nuo senosios Renjaro bazės. Superkopteris, mašinos ir barakai buvo sustatyti kreiserio perimetro zonoje, o maždaug iki vidurdienio gerai ginkluota gelbėjimo grupė pargabeno visus išlikusius Rohano žmones, sveikus, tačiau be sąmonės. Ligoninei teko atiduoti dar dvi patalpas, nes jau pritrūko vietų. Tik po visų šių darbų mokslininkai ėmė tyrinėti paslaptį, kuri išgelbėjo Rohaną ir — jeigu ne tragiškas įvykis su svaidytuvu patrakėlio rankoje — būtų išgelbėjusi ir Jargą.