Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Kokie tie metodai?

— Tiksliai nežinau, kuo jie paremti. Tiktai galiu pasakyti savo nuomonę: Kerteleno atvejis rodo, kad sunaikinama beveik visa informacija, kuri būna žmogaus, o tikriausiai ir gyvulio, smegenyse. Šitaip sužalotos gyvos būtybės, žinoma, turi žūti. Tai paprastesnis, greitesnis ir ekonomiškesnis metodas, negu žudymas… Deja, mano pasiūlymas dėl viso šito yra pesimistiškas. Gal netgi per švelniai pasakiau… Esame nepalyginti blogesnėje padėtyje, negu jie, ir iš karto dėl kelių priežasčių. Pirmiausia — gyvą būtybę galima sunaikint daug lengviau, negu mechanizmą, techninį įrenginį. Toliau — jie evoliucionavo, kovodami tuo pačiu metu ir su gyvomis butybėmis, ir su savo metaliniais „broliais” — protingais automatais. Taigi jie kariavo iš karto dviem frontais, naikindami visokius prisitaikiusius gyvų struktūrų mechanizmus, o taip pat kiekvieną protingų mašinų inteligencijos pasireiškimą. Tokių milijonus metų trukusių kovų išdava tikriausiai yra nepaprastas naikinamojo veikimo universalumas ir tobulumas. Bijau, kad, norėdami nugalėti, turėtume, tiesą sakant, sunaikinti juos visus, o tai beveik neįmanoma…

— Jus taip manote?

— Taip. Žinoma, esant atitinkamai priemonių koncentracijai, galima butų sunaikinti visą planetą… Tačiau juk tai nėra mūsų uždavinys, jau nekalbant, kad mums neužteks jėgų. Tš tikrųjų, padėtis yra nepaprasta, kadangi — aš taip manau — mes intelektualiniu atžvilgiu esame aukščiau. Šie mechanizmai neturi jokios protinės galios, jie tiesiog yra tobulai prisitaikę planetos sąlygoms… naikinti visa, kas protinga, ir visa, kas gyva. Tuo tarpu jie patys yra negyvi. Todėl tatai, kas jiems dar nekenksminga, mums gali būti pragaištinga.

— Iš kur toks įsitikinimas, kad jie neturi proto?

— Galėčiau neatsakyti, pasiteisinti nežinąs, bet pasakysiu jums, kad, jeigu iš viso esu dėl ko nors tikras, tai kaip tik dėl šito. Kodėl jie neturi intelektualinės galios? Na! Jeigu ją turėtų — būtų su mumis jau susidoroję. Prisiminkite iš eilės visus įvykius Regyje nuo mūsų nusileidimo dienos. Juk jie veikia be jokio strateginio plano, atakuoja atsitiktinai.

— Na… o būdas, kuriuo buvo nutrauktas Renjaro ryšys su mumis, o paskiau mūsų žvalgybinių mašinų puolimas…

— Tiesiog daro tai, ką darė prieš tūkstantmečius. Juk tie aukštesnio laipsnio automatai, kuriuos jie išnaikino, tikriausiai susižinodavo kaip tik radijo bangomis. Vienas iš jų pirmųjų uždavinių ir buvo nutraukti tokią informaciją, ardyti ryšius. Sprendimas kažkaip siūlėsi pats, nes metalinis debesis — tai toks ekranas, kad geresnio nesurasi. O dabar? Ką turime veikti toliau? Turime saugoti save ir savo automatus, savo mašinas, be kurių būtume bejėgiai — jie juk turi visišką laisvę manevruoti, turi vietoje praktiškai neišsemiamus atsigaminimo šaltinius, gali daugintis, jeigu dalį jų ir sunaikintume, o be viso to, jiems negali pakenkti jokios gyvybei pragaištingos priemonės. Reikėtų panaudoti stipriausias priemones: smogti antimaterija… Tačiau šituo būdu sunaikinti visų negalima. Jūs pastebėjote, kaip jie elgiasi, gavę smūgį? Paprasčiausiai išsisklaido… be to, mes nuolat turime būti jėgų lauko priedangoje; tai varžo mūsų strategiją, o jie gali laisvai susiskaidyti, persikelti iš vietos į vietą… Ir jeigu juos sumuštume šiame žemyne, jie pasitrauktų į kitą. Bet pagaliau ne mūsų reikalas juos visus sunaikinti. Aš manau, kad mums reikia iš čia išskristi.

— Ak, šit kaip.

— Taip. Kadangi mūsų priešai yra negyvosios evoliucijos ir tikriausiai nepsichiniai padarai, problemos negalima spręsti keršijimo, atpildo už „Kondorą” ir jo įgulos likimą kategorijomis. Tai būtų tas pat, jeigu plaktume rykštėmis vandenyną už tai, kad nuskandino laivą ir žmones.

— Būtumėt teisus, jeigu viskas iš tikrųjų taip ir būtų, — tarė Horpachas atsikeldamas ir abiem rankom atsirėmė į subraižytą žemėlapį. — Tačiau tai pagaliau tik hipotezė, o mes julc negalime grįžti su hipotezėmis. Reikia įsitikinti. Ne keršyti, o įsitikinti. Duoti tikslią diagnozę nustatyti faktus. Jeigu visa tai bus padaryta, jeigu „Nenugalimojo” konteineriuose turėsiu šios skraidančios mechaninės faunos pavyzdžius, jeigu tik ji iš tiesų egzistuoja, tada, žinoma, pripažinsiu, kad čia mums nebėra ko veikti. Tada Bazei beliks nustatyti, kaip toliau elgtis. Be kita ko, nėra jokios garantijos, kad šie padarai liks planetoje. Gal jie vystysis toliau ir pagaliau ims grėsti šio Galaktikos rajono kosminei laivybai.

— Jeigu šitaip ir atsitiktų, tai ne greičiau, kaip po šimtų tūkstančių, tikriau sakant, po milijonų metų. Aš vis bijau, kad jūs, astrogatoriau, galvojate taip, tartum mes stovėtume akis į akį su protaujančiu priešininku. Tai, kas kadaise buvo protingų būtybių įrankis, joms išnykus, tapo savarankišku dalyku ir, praėjus milijonams metų, virto natūralių planetos jėgų dalimi. Gyvybė liko vandenyje, nes ten nepasiekia mechaninė evoliucija, tačiau ji neleidžia šios gyvybės formoms išeiti sausumon. Tuo galima paaiškinti, kodėl atmosferoje nelabai gausu deguonies (jį išskiria vandenyne esantys dumbliai) ir kodėl šitoks nykus žemynų paviršius. Tai dykuma, nes tos struktūros nieko nestato, neturi jokios civilizacijos, apskritai nieko neturi, tiktai save, ir nesukuria jokių vertybių: todėl turime laikyti jas natūralia jėga. Gamta taip pat nekuria nei įvertinimo, nei vertybių. Sie padarai tiesiog yra tas, kas yra, jie egzistuoja ir veikia vien dėl šio egzistavimo…

— O kaip jūs galite paaiškinti, kodėl žuvo lėktuvai? Juk juos saugojo jėgų laukas…

— Jėgų lauką galima sutriuškinti kitu jėgų lauku. Pagaliau, astrogatoriau, žmogaus smegenyse esančiai atminčiai sunaikinti per vieną akimirką reikia aplink jo galvą momentaliai sužadinti tokio stiprumo magnetinį lauką, kokį mums būtų sunku sudaryti, panaudojus visas laive turimas priemones. Tam būtų reikalingi kažkokie milžiniški umformeriai, transformatoriai, elektromagnetai…

— Ir jūs manote, kad jie visa tai turi?

— O, nieko panašaus! Nieko jie neturi. Tai tik plytelės, iš kurių, esant reikalui, susiformuoja tai, kas reikalinga. Ateina signalas: pavojus! Kažkas atsirado. Tai rodo pakitimai, pavyzdžiui, elektrostatiniame lauke… Skraidantis spiečius tuojau pat virsta tais kažkokiais „debesiniais smegenimis”, atgyja jo kolektyvinė atmintis: tokios būtybės jau buvo, su jomis pasielgta taip ir taip, po to jos žuvo… Ir jis vėl kartoja tą patį…

— Gerai, — pasakė Horpachas, kuris jau ilgesnį laiką negirdėjo, ką kalba senasis biologas. — Startą atidedu. Sušauksime pasitarimą; nenorėčiau to daryti, nes kils didelė diskusija, įsiliepsnos mokslinės aistros, bet kitos išeities nematau. Po pusės valandos didžiojoje bibliotekoje, daktare Liauda…

— Tegu įtikina mane, kad klystu, o tada laive turėsite vieną tikrai patenkintą žmogų… — ramiai pasakė daktaras ir, kaip buvo įėjęs, taip pat tyliai išėjo iš kajutės. Horpachas atsitiesė, priėjo prie informatoriaus sienoje ir, paspaudęs vidaus garsiakalbių tinklo mygtuką, iškvietė paeiliui visus mokslininkus.

Paaiškėjo, kad daugumas specialistų darė panašias prielaidas, kaip Liauda, tik jis buvo pirmasis, kuris taip kategoriškai jas suformulavo. Ginčai įsiliepsnojo tik dėl „debesies” psichiškumo ar nepsichiškumo problemos. Kibernetikai buvo linkę laikyti ji protaujančia sistema, turinčia strateginių sugebėjimų. Liaudai teko išgirsti smarkių užsipuolimų; Horpachas suprato, kad šito įkarščio priežastis ne tiek Liaudos hipotezė, kiek tai, jog jis apsvarstė ją ne su kolegomis, o pirmiausia su juo pačiu. Nors ir labai susiję su įgula, mokslininkai laive sudarė „valstybę valstybėje” ir laikėsi tam tikro nerašyto elgsenos kodekso.