Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Taigi tarkime, kad susidorojimui su skraidančiais ropliais prireikė skraidomųjų mechanizmų. Žinoma, jokių konkrečių detalių aš nežinau. Kalbu taip, lyg panašią situaciją įsivaizduočiau nattiralios evoliucijos sąlygomis. Gal skraidančių roplių čia nebuvo, gal jie rausėsi žemėje, gyveno po žeme. Nežinau. Tik tiek, kad ilgainiui tie mechanizmai, kurie buvo sausumoje, puikiausiai prisitaikė prie sąlygų ir nugalėjo visas planetoje esančias gyvūnijos formas. Taip pat ir augmenijos.

— Ir augmenijos? Kaip jus galite tai paaiškinti?

— Aš gerai to nežinau. Galėčiau pateikti net keletą Įvairių hipotezių, bet verčiau ne. Pagaliau aš dar nepasakiau svarbiausio dalyko. Būdami planetoje, tie pirmųjų mechanizmų palikuonys po keleto šimtų kartų pasidarė nebe panašūs į savo pradininkus, tai yra — į lyriečių civilizacijos produktus. Suprantate? Taip sakant, prasidėjo negyvoji evoliucija. Mechaninių įrenginių evoliucija. Koks svarbiausias homeostato principas? Ištverti kintančiomis sąlygomis, net tada, kai jos labiausiai priešiškos ir sunkios. Sitų save organizuojančių metalinių sistemų tolesnėms formoms labiausiai grėsė ne vietiniai gyvūnai ar augalai. Pirmiausia reikėjo susirasti energijos ir medžiagų šaltinius, iš kurių būtų galima gaminti atsargines dalis ir naujus organizmus. Todėl jos ėmė ieškoti metalo rūdos, sukūrė savotišką kalnakasybos pramonę. Patys pirmieji homeostatiniai mechanizmai, kurie čia atvyko tuo hipotetiniu laivu, be abejonės, judėjo spindulinės energijos pagalba. Tačiau Regyje visai nėra radioaktyvuįjų elementų. Vadinasi, įprastinio energijos šaltinio jie nerado ir turėjo ieškotis kito. Įvyko aštri energetinė krizė, ir aš manau, kad tada prasidėjo šių įrenginių tarpusavio kova. Tiesiog kova dėl egzistavimo, dėl būvio. Juk tuo ir paremta evoliucija. Tai natūrali selekcija. Įrenginiai, labai ištobulėję intelektualiniu atžvilgiu, bet nesugebą išsilaikyti, sakysime, dėl dydžio, kuris savo ruožtu reikalavo daug energijos, negalėjo išlaikyti konkurencijos su šiuo atžvilgiu mažiau išsivysčiusiais, tačiau taupesniais ir produktyvesniais energetiniu atžvilgiu…

— Palaukite. Tiek to, kad visa tai fantastiška, tačiau ju evoliucijoje, evoliucijos lošime visada laimi būtybės su tobulesne nervų sistema, ar ne tiesa? Siuo atveju vietoj nervinės buvo, sakysime, kažkokia elektrinė sistema, bet principas lieka tas pat.

— Tai teisinga, astrogatoriau, tik vienarūšiams organizmams, kurie planetoje atsirado natūraliu būdu, bet ne atvyko iš kitų sistemų.

— Nesuprantu.

— Ogi paprastai, biocheminės būtybių funkcionavimo sąlygos 2emėje yra ir visada buvo beveik tokios pat. Dumbliai, amebos, augalai ir žemesnieji bei aukštesnieji gyvūnai sudaryti iš beveik identiškų narvelių, juose vyksta beveik tokia pat medžiagų apykaita — baltyminė, ir dėl tokio vienodo starto jų skiriamasis požymis yra tas, apie kurj jau kalbėjote. Jis nėra vienintelis, bet, šiaip ar taip, vienas iš svarbiausių. Tačiau čia buvo kitaip. Labiausiai ištobulėję mechanizmai, kurie nusileido Regyje, energiją ėmė iš savo pačių radioaktyvinių atsargų. Tačiau paprastesni įrenginiai, kažkokios nedidelės remontinės sistemos, galėjo, sakysime, turėti saulės energija pasikraunančias baterijas. Tokiu būdu, palyginus su anais įrenginiais, jie galėjo būti labai privilegijuoti.

— Bet tie aūkštesnieji kaip tik galėjo iš jų pagrobti saulės baterijas… O pagaliau, kurgi veda šis ginčas? Gal neverta, Liauda, diskutuoti šiuo klausimu.

— Ne, tai esminis dalykas, astrogatoriau, tai labai svarbus punktas, nes, mano manymu, čia prasidėjo labai savotiška negyvoji evoliucija, vykusi ypatingomis sąlygomis, atsiradusiomis dėl aplinkybių sutapimo. Trumpai kalbant, aš manau šitaip; toje evoliucijoje nugalėjo dvejopos struktūros — efektyviai mažėjančios ir sėslios. Pirmosios davė pradžią vadinamiesiems juodiesiems debesims. Manau, kad tai labai maži pseudovabzdžiai, kurie, esant bendram reikalui, gali susijungti į dideles sistemas. Kaip tiktai debesų pavidalo. Šitaip vyko judančių mechanizmų evoliucija. O sėslieji davė pradžią tai keistai metalo vegetacijos rūšiai, kuri dabar sudaro vadinamųjų miestų griuvėsius…

— Vadinasi, jūsų nuomone, tai ne miestai?

— Žinoma. Tai ne miestai, o tik didžiuliai telkiniai sėsliųjų mechanizmų, negyvų padarų, sugebančių daugintis, o saulės energiją imančių savotiškais organais… kurie, mano manymu, yra tos trikampės plokštelės…

— Vadinasi, jūs šį „miestą” laikote tebevegetuojančių?

— Ne. Man atrodo, kad dėl kažkokios mimis nežinomos priežasties šis „miestas”, o tikriau šis „metalinis miškas” pralaimėjo kovą dėl būvio ir dabar iš jo tėra vien rūdijančios liekanos. Išliko tiktai viena forma — tai judančios struktūros, kurios užvaldė visus planetos žemynus.

— Kodėl?

— Nežinau. Dariau įvairius skaičiavimus. Gal būt, per pastaruosius tris milijonus metų Regio saulė aušo sparčiau, negu anksčiau, ir tie didieji sėslieji „organizmai” jau nebegavo iš jos pakankamai šviesos. Tačiau tai tik miglotos prielaidos.

— Tarkime, kad yra taip, kaip jūs sakote. Ar jūs manote, kad šie debesys planetos paviršiuje arba požemyje turi kokį nors valdymo centrą?

— Manau, kad nieko panašaus nėra. Gal būt, tam tikru būdu susijungę, šie mikromechanizmai patys sudaro tokį centrą, kažkokias „negyvas smegenis”. Pasidalijimas gali būti jiems naudingas. Jie tada laisvai skraido spiečiais ir gali nuolat būti saulėje arba sekti paskui audros debesis, nes galimas daiktas, kad energiją jie gauna iš atmosferinių išlydžių. Tačiau pavojaus arba, kitaip sakant, jų egzistavimui gresiančio staigaus pasikeitimo momentu jie susijungia…

— Tačiau kažkas turi sukelti tą jungimosi reakciją; pagaliau, kur būna „spietimosi” metu nepaprastai sudėtinga visos sistemos atmintis? Juk elektrinės smegenys yra „protingesnės” už visus savo elementus. Kaipgi, išardžius šiuos elementus, jie galėtų patys išlakstyti į savo vietas? Pirmiau turėtų atsirasti visų smegenų planas…

— Nebūtinai. Pakaktų, jei kiekvienas elementas prisimintų, su kuriais kitais elementais jis betarpiškai jungėsi. Sakykime, kad elementas numeris pirmas tam tikrais paviršiais turi susisiekti su šešetu kitų elementų; kiekvienas jų „žino”

tą patį apie save. Tuo būdu informacijos kiekis, esantis atskirame elemente, gali bCiti labai menkas, bet, be jos, reikalingas tiktai tam tikras išlaisvintojas, tam tikras signalas, pavyzdžiui: „dėmesio! pavojus!”, po kurio visi elementai sudaro tam tikras konfigūracijas, ir tuojau pat atsiranda „smegenys”. Tačiau tai, astrogatoriau, tik primityvi schema. Manau, kad dalykas yra sudėtingesnis, bent jau todėl, kad tokie elementai tikriausiai gana dažnai būna sunaikinami, bet visumos veikla nuo to vis dėlto nenukenčia…

— Gerai. Nėra kada ilgai svarstyti tokias detales. Ar turite mums kokių konkrečių pasiūlymų ryšium su savo hipoteze?

— Tam tikra prasme — taip, tačiau jie neigiami. Milijonai metų mechaninės evoliucijos — tai reiškinys, su kuriuo ligi šiol žmogus nebuvo susidūręs Galaktikoje. Atkreipkite dėmesį į pagrindinį klausimą. Visos mums žinomos mašinos tarnauja ne sau, bet kam kitam. Vadinasi, besidauginančių Regio tankmių arba jo geležinių debesų egzistavimas žmogui atrodo beprasmiškas, nors, tiesa, tokiais pat „beprasmiškais” galima, pavyzdžiui, laikyti augančius Žemėje dykumos kaktusus. Esmė ta, kad jie puikiausiai prisitaikė kovai su gyvomis būtybėmis. Man atrodo, kad jie žudė tiktai pačioje šios kovos pradžioje, kai sausumoje gyvybė knibždėte knibždėjo; energijos sąnaudos žudymui pasirodė esančios neekonomiškos. Todėl jie naudoja kitus metodus, dėl kurių „Kondorą” ištiko katastrofa, įvyko nelaimė su Kertelenu ir pagaliau buvo sunaikinta Renjaro grupė…