Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Kol besiveržią žemyn karštų dujų stulpai svaidė į orą smėlio debesis, televizijos operatoriai perdavė navigacinei kabinai aliarmuojantį pranešimą, kad šiaurinėje kraterio pusėje pastebėta kažkas įtartina. Sunki skraidomoji mašina, truputį virpėdama, tartum laikydamasi ant nematomos įtemptos spyruoklės, sustojo, ir iš penkių šimtų metrų aukščio visa vietovė buvo atidžiai apžiūrėta.

Didintuvo ekrane pilkai rudame fone buvo matyti mažyčiai stačiakampiai, geometrišlm tikslumu išsidėstę aplink didesnį pilkos plieno spalvos stačiakampį. Vienu metu su Garbu ir Baiminu, kurie buvo su juo prie vairų, Rohanas pažino Renjaro ekspedicijos mašinas.

Nedelsdami jie nusileido nelabai toli, laikydamiesi visų atsargumo priemonių. Teleskopinės kopterio „kojos” dar tebespyruokliavo, kai jie išstūmė trapą ir išsiuntė dvi žvalgybines mašinas, apgaubtas judančio jėgų lauko. Kraterio vidus buvo panašus j lėkštą dubenį šukėtais kraštais. Pačią vulkaninę viršunę dengė tamsiai ruda lavos pluta.

Pusantro kilometro — maždaug toks buvo atstumas — žvalgai nuvažiavo per keletą minučių. Radijo ryšys veikė puikiausiai. Rohanas kalbėjosi su Garbu, esančiu priekiniame transporteryje.

— Kalva baigėsi — tuoj juos pamatysime, — kelis kartus pakartojo Garbas. Po valandėlės sušuko:

— Yra! Matau juos!!!

Ir ramiau:

— Atrodo, kad viskas tvarkoje. Viena, dvi, trys, keturios — visos mašinos yra, bet kodėl stovi saulėje?

— O žmonės? Ar matote juos? — klausinėjo Rohanas, prisimerkęs stovėdamas prie mikrofono.

— Taip. Kažkas juda… du žmonės… štai dar vienas… ir kažkas guli šešėlyje… matau juos, Rohanai!

Jo balsas nutilo. Rohanas išgirdo, kaip jis kažką pasakė savo vairuotojui. Paskui silpnai pokštelėjo — tai buvo paleista dūminė signalinė raketa. Garbo balsas vėl pasigirdo aiškiai:

— Sveikiname juos… dūmus truputį nupūtė į jų pusę… tuojau išsisklaidys… Jargai… kas ten? Ką? Kaip tai… ei! Jūs, ten!

Jo šauksmas iškart pasklido visoje kabinoje ir staiga dingo. Rohanas girdėjo tik silpstančius motorų garsus, kurie greit visai nutilo. Kažkas bėgo, aidėjo kažkokie tolimi neaiškūs balsai, šūkčiojimai, o paskui stojo tyla.

— Alio! Garbail Garbai! — kartojo jis stingstančiomis lūpomis.

Žingsniai per smėlį artėjo, garsiakalbyje sugirgždėjo.

— Rohanai! — pasigirdo pasikeitęs uždususio Garbo balsas, — Rohanai! Tas pat, kaip su Kertelenu! Be sąmonės, nepažįsta mūsų, nieko nekalba… Rohanai, ar girdite?!

— Girdžiu… visiems tas pat?..

— Atrodo… dar nežinau, Jargas ir Terneris vaikšto nuo vieno prie kito…

— Kaipgi, o laukas?..

— Laukas išjungtas. Jo nėra. Nežinau. Matyt, išjungė…

— Ar yra kokių kovos pėdsakų?

— Ne, nieko. Mašinos stovi — visos sveikos, nesužalotos — o jie guli, sėdi, galima juos purtyti — ką? Kas ten?!

Rohanas išgirdo neaiškų garsą, pertraukiamą pratiso cypimo. Jis sukando dantis, bet negalėjo nuslopinti šleikštulio, kuris ėmė sukti vidurius.

— O dangau, tai Gralevas! — pasigirdo Garbo šauksmas. — Gralevai! Žmogau! Ar nepažįsti manęs?!

Jo alsavimas staiga pripildė visą kabiną.

— Jis taip pat… — Garbas atsiduso. Paskui valandėlę tylėjo, tarsi kaupdamas jėgas.

— Rohanai… nežinau, ar mes vieni pajėgsime… Reikia juos visus iš čia paimti. Atsiųskite daugiau žmonių…

— Tuojau.

Po valandos šiurpi procesija sustojo po metaliniu superkopterio korpusu. Iš dvidešimt dviejų ekspedicijos dalyvių buvo likę tik aštuoniolika, keturi dingę be žinios. Daugumas leidosi parvežami savo noru, nesipriešurdami, bet penkis teko parvesti jėga, nes jie nenorėjo palikti vietos, kurioje buvo rasti. Penkeri neštuvai nukeliavo į apatiniame superkopterio denyje improvizuotą ligoninę. Likusieji trylika vyrų, kurių veidai atrodė lyg kaukės ir darė baisų įspūdį, buvo įvesti į atskirą patalpą, kur nesipriešindami leidosi suguldomi į lovas. Juos reikėjo nurengti, nuauti, nes patys buvo bejėgiai it kūdikiai. Rohanas, nebylus šios scenos liudininkas, stovėdamas tarp lovų eilių, pastebėjo, kad daugumas surastųjų yra pasyvūs ir ramūs, ir tik nedaugelis iš jų — tie, kuriuos teko paimti jėga, — verkia ir rauda klaikiais balsais.

Jis paliko visus gydytojo globai, o dingusių ieškoti išsiuntė visą turimą techniką. Jos dabar netruko, nes buvo paimtos Renjaro ekspedicijos paliktos mašinos. Išsiuntus paskutinį patrulį, informatorius jį pašaukė į kabiną: buvo užmegztas ryšys su „Nenugalimuoju”.

Rohanas net nustebo, jog tai pasisekė padaryti. O atrodė, kad jau niekas negali jo nustebinti. Jis glaustai pranešė Horpachui visa, kas įvyko.

— Kokių žmonių trūksta? — paklausė astrogatorius.

— Paties Renjaro, Benigseno, Korotkos ir Meado. Kaip su lėktuvais? — savo ruožtu paklausė Rohanas.

— Neturiu jokių žinių.

— O debesis?

— Iš ryto pasiunčiau trijų žmonių patrulį. Prieš valandą sugrįžo. Ten debesies nėra nė pėdsako.

— Nieko? Apskritai nieko?

— Nieko.

— Nė lėktuvų?

— Nieko.

Daktaras Liauda pasibeldė į astrogatoriaus kabinos duris. Įėjęs jis pamatė astrogatorių kažką braižantį fotogramometriniame žemėlapyje.

— Kas ten? — nepakeldamas galvos, paklausė Horpachas.

— Norėjau jums kai ką pasakyti.

— Ar tai skubu? Po penkiolikos minučių startuojame.

— Nežinau. Atrodo, kad pradedame suprasti, kas čia dedasi… — pasakė Liauda.

Astrogatorius padėjo skriestuvą į šalį. Jų akys susitiko. Biologas buvo ne kiek jaunesnis už vadą. Keista, kad jam leido skristi. Matyt, jam tatai buvo labai svarbu. Jis labiau panėšėjo į seną mechaniką, negu į mokslininką.

— Jums taip atrodo, daktare? Klausau.

— Vandenyne yra gyvybė, — pasakė biologas. — Vandenyne yra, o sausumoje nėra.

— Kodėl? Sausumoje taip pat buvo gyvybė, juk Balminas rado pėdsakus.

— Taip. Bet jiems daugiau kaip penki milijonai metų. Po to visa tai, kas gyveno sausumoje, buvo sunaikinta. Tai, ką aš pasakysiu, astrogatoriau, skamba fantastiškai, ir, tiesą sakant, beveik neturiu jokių įrodymų, tačiau… taip yra. Sakysime, kad kadaise, butent prieš milijonus metų, čia nusileido iš kitos sistemos raketa. Gal būt, iš Novos srities.

Dabar jis kalbėjo greičiau, bet ramiai.

— Mes žinome, kad prieš Lyros dzetos sprogimą šeštojoje sistemos planetoje gyveno protingos būtybės. Turėjo labai aukštą technologinio tipo civilizaciją. Tarkime, kad čia nusileido lyriečių žvalgybinis laivas ir įvyko katastrofa. Arba kitoks nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo visa įgula. Sakykime, kad sprogo reaktorius, įvyko grandininė reakcija… Šiaip ar taip, sudužusiame laive, kuris nusileido į Regį, jau nebuvo nė vienos gyvos būtybės. Išliko tiktai… automatai. Ne tokie, kaip mūsiškiai. Nepanašūs į žmogų. Tur būt, lyriečiai irgi nebuvo panašūs į žmones. Taigi, tie automatai išliko ir išėjo iš laivo. Tai buvo labai specializuoti homeostatiniai mechanizmai, sugebą ištverti sunkiausiomis sąlygomis. Jiems jau niekas nebeįsakinėjo. Tie iš jų, kurie protinės struktūros atžvilgiu buvo labiausiai panašūs j lyriečius, stengėsi, gal būt, pataisyti laivą, nors susidariusioje situacijoje tai nebeturėjo prasmės. Bet juk žinote, kaip būna. Robotas remontininkas taisys, kas jam priklauso, nepaisydamas, ar kam nors iš to yra nauda, ar ne. Tačiau paskui nugalėjo kiti automatai ir pasidarė nepriklausomi nuo pirmųjų. Galimas daiktas, juos mėgino atakuoti vietos fauna. Cia buvo salamandrinių roplių, taip pat ir plėšrūnų. O juk kai kurie plėšrūnai puola visa, kas juda. Automatai pradėjo su jais kovoti ir nugalėjo. Prie šios kovos reikėjo prisitaikyti. Todėl jie ėmė persiformuoti taip, kad galėtų geriausiai išnaudoti planetoje esančias sąlygas. Svarbiausia, mano nuomone, buvo tai, kad šie automatai, esant reikalui, sugebėjo gaminti kitus automatus.