Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Tuo momentu, kai dalis debesies jau buvo įėjusi į siunčiamų radijo bangų sferą ir pažeidinėjo mašinos ryšį su baze, pilotas, atrodo, pirmą kartą panaudojo antimaterijos svaidytuvą. Visa paliestoji planetos atmosfera virto ištisa ugnies jūra; purpurinė vakarų žara dingo, tarsi nupūsta. Pro trikdymų zigzagus kurį laiką dar šmėkščiojo debesis ir viršum j rūkstą stulpai, kurie balo, pūtėsi. Staiga kitas, dar baisesnis sprogimas paskleidė ugnies kaskadas viršum uolų chaoso, skendinčio tarp garo ir dujų kamuolių. Tačiau tai buvo paskutinis vaizdas, kurį jie pamatė, nes sekančią akimirką visas vaizdas ėmė virpėti ir, išlydžių kibirkščių suraižytas, išnyko. Tiktai tuščias ekranas baltavo pritemusioje vairinėje, apšviesdamas mirtinai išblyškusius žiūrinčių žmonių veidus.

Horpachas įsakė radijo telegrafistams iššaukti abi mašinas, o pats su Rohanu, Jazonu ir likusiais perėjo į gretimą navigacinę kajutę.

— Kas, jūsų nuomone, yra šis debesis? — paklausė jis be jokios įžangos.

— Jį sudaro metalų dalelės. Kažkokia suspensija, distanciškai valdoma iš vieno centro, — atsakė Jazonas.

— Garbai?

— Aš irgi taip manau.

— Yra kokių pasiūlymų? Ne? Juo geriau. Vyriausiasis inžinieriau, kuris superkopteris yra geresnis — mūsų ar paimtasis iš „Kondoro”?

— Abu tinkami, astrogatoriau. Tačiau aš pasirinkčiau mūsiškį.

— Gerai, Rohanai, jei neklystu, jūs norėjote išeiti iš po jėgų lauko skėčio… Turėsite progą. Gausite aštuoniolika žmonių, dvigubą automatų komplektą, žiedinius lazerius ir antipronus… ar dar ką nors turime?.. — Niekas neatsakė. — Na taip, kol kas nieko tobulesnio už antimateriją neišrasta… Startuosite 4.31, tai yra saulei tekant, ir pamėginsite šiaurės rytuose surasti tą kraterį, apie kurį paskutinį kartą pranešė Renjaras. Ten jūs nusileisite atvirame jėgų lauke. Pakeliui viską naikinkite iš maksimalaus atstumo. Jokio delsimo, jokių stebėjimų ir eksperimentų. Negailėti smogimo jėgos. Jeigu prarasite ryšį su manimi, dirbkite savo darbą toliau. Kai rasite tą kraterį, nusileiskite, tik atsargiai, kad nenutūptumėte ant žmonių… manau, kad jie yra kažkur šitoje vietoje…

Visą sieną užimančiame žemėlapyje jis parodė.tašką.

— Šiame raudonai užbrūkšniuotame rajone. Tai tik škicas, bet nieko geresnio neturiu.

— Ką turiu daryti nusileidęs, astrogatoriau? Ieškoti jų?

— Tai palieku jūsų nuožiūrai. Tik vieno dalyko prašau neužmiršti — jau 50 kilometrų atstumu nuo tos vietos negalima apšaudyti jokių taikinių, nes apačioje gali būti mūsų žmonės.

— Jokių antžeminių taikinių?

— Apskritai jokių. Iki šios ribos, — astrogatorius vienu mostu perskyrė žemėlapio teritoriją į dvi dalis, — galite naudoti savo puolamąsias naikinimo priemones. Nuo šios linijos leidžiama tik gintis, naudojant jėgų lauką. Jazonai! Kiek gali išlaikyti superkopterio laukas?

— Net milijoną atmosferų į kvadratinį centimetrą.

— Ką reiškia „net”? Gal jūs norite man jį parduoti? Aš klausiu, kiek. Penkis milijonus? Dvidešimt?

Horpachas kalbėjo visiškai ramiai; kaip tik šitokios vado nuotaikos laive buvo labiausiai bijoma. Jazonas atsikrenkštė.

— Laukas išmėgintas dviem su puse…

— Tai kas kita. Girdite, Rohanai? Jeigu debesis prislėgs jus iki šios ribos — bėkite. Geriausia į viršų. Pagaliau visko nenumatysi… — jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Po aštuonių valandų nuo starto momento šauksiu jus visais diapazonais. Jeigu nepavyks, mėginsime užmegzti ryšį per Trojos palydovus arba optiškai. Lazeriuosime Morzės ženklais. Dar negirdėjau, kad tai būtų nepavykę. Tačiau mėginkime numatyti daugiau, negu girdėjome. Jeigu ir su lazeriais neišdegs, po sekančių trijų valandų startuosite ir grįšite. Jei manęs nebūtų…

— Jūs ruošiatės išvykti?

— Nepertraukinėkite manęs, Rohanai. Ne. Išvykti nesiruošiu, bet ne viskas nuo mūsų priklauso. Jeigu manęs čia nebūtų, išeikite į orbitą aplink planetą. Tai jils jau darėte superkopteriu?

— Taip, du kartus, Lyros deltoje.

— Gerai. Vadinasi, žinote, jog tai gana komplikuotas, tačiau visiškai galimas dalykas. Orbita turi būti stacionarinė; tikslius jos duomenis prieš startą duos jums Stroemas. Šioje orbitoje lauksite manęs 36 valandas. Jeigu iki tol neatsiliepsisiu, grįšite į planetą. Nuskrisite į „Kondorą” ir pamėginsite jį paleisti. Žinau, kaip tai atrodo. Tačiau vis dėlto nieko kito jums neliks daryti. Jeigu jums tai pasiseks, grįžkite „Kondoru” į Bazę ir duokite ataskaitą. Ar turite dar kokių klausimų?

— Taip. Ar galiu mėginti užmegzti kontaktą su tais — su tuo centru, kuris vadovauja debesiui, tuo atveju, jeigu man pasisektų jį rasti.

— Ir tai palieku jūsų nuožiūrai. Bet kuriuo atveju rizika turi turėti protingas ribas. Aš, aišku, nieko nežinau, bet man atrodo, kad šio disponuojančio centro planetos paviršiuje nėra. Be to, klausimas, ar jis yra apskritai, man atrodo problematiškas…

— Kodėl taip manote?

— Juk visą laiką klausomės radijo signalų visame elektromagnetiniame spektre. Jeigu šį debesį kas nors valdytų spindulių pagalba, tai užregistruotume atitinkamus signalus.

— Tas centras galėjo buti pačiame debesyje…

— Galimas daiktas. Nežinau, Jazonai, ar galimi kažkokie distancinio ryšio būdai, nepriklausą nuo elektromagnetinių?..

— Jūs klausiate, kokia mano nuomonė? Ne. Tokių būdų nėra.

— Jūsų nuomonė? O dar ko nors galėčiau klausti?

— Tai, ką aš žinau, nėra tolygu tam, kas egzistuoja, kas gali egzistuoti. Mes tokių būdų nežinome. Tai ir viskas.

— Telepatija… — pastebėjo kažkuris iš stovinčiųjų užpakalyje.

— Sia tema nieko negaliu pasakyti, — sausai tepasakė Jazonas. — Šiaip ar taip, mums pažįstamo kosmoso ribose nieko panašaus nerasta.

— Kolegos, mes negalime gaišti laiko tuščiai diskusijai. Rohanai, imkite savo žmones ir paruoškite superkopterį. Ekliptinius orbitos duomenis po valandos jums įteiks Stroemas. Kolega Stroemai, apskaičiuokite pastovią orbitą su penkių tūkstančių apogėjumi.

— Klausau, astrogatoriau.

Astrogatorius atidarė vairinės duris.

— Terneri, kaip ten isfieko.

— Nieko, astrogatoriau. Tai yra traškesiai. Daug statinių, bet daugiau nieko.

— Jokių emisijos spektro pėdsakų?

— Jokių pėdsakų…

„Tai reiškia, kad nė viena iš skraidomųjų mašinų jau nenaudoja savo ginklų — kad jos liovėsi kovojusios, — pagalvojo Rohanas. — Jeigu jos gintųsi lazerių ugnimi ar nors tiktai indukciniais svaidytuvais — „Nenugalimojo” prietaisai tai parodytų už kelių šimtų kilometrų.”

Rohanas buvo taip susidomėjęs dramatiška situacija, jog nebejautė jokio nerimo dėl užduoties, kurią gavo iš astrogatoriaus. Pagaliau jaudintis nebuvo ir kada. Tą naktį jis nesumerkė akių. Reikėjo patikrinti visus superkopterio įrengimus, papildomai supilti tonas degalų, pakrauti atsargas, ginklus, ir jis vos suspėjo visa tai padaryti iki paskirtos valandos. Septyniasdešimttonė dviejų aukštų mašina, sūkuriuodama smėlio debesis, pakilo į orą ir, kai tik iš už horizonto pasirodė raudono saulės disko kraštas, nulėkė tiesiai į šiaurės rytus. Tuoj po starto Rohanas pakilo į penkiolikos kilometrų aukštį; stratosferoje jis galėjo išvystyti maksimalų greitį, be to, ten buvo mažesnė tikimybė susitikti su juoduoju debesiu. Bent taip jis galvojo. Gal jis teisingai atspėjo, o gal tai buvo laimingas atsitiktinumas, bet, nepraėjus nė valandai, jie jau leidosi į užpustytą kraterį, kurio dugną dar gaubė sutemos.