Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Visuose aukštuose dejuodamos sugaudė aliarmą atšaukiančios sirenos. Rohanas atsiduso, dar kartą pažvelgė į juodus ekranus ir nuėjo miegoti.

Jie iau pradėio priprasti prie planetos — prie vienodo dykumos vaizdo, kur slinkdavo nežvmūs nenatūraliai šviesių debesų šešėliai, o patvs debesvs visada tarytum ištirpdavo ir pro jų tarpus net ir dienos metu šviesdavo ryškios žvaipždės. Prie smenpančio po ratais ir po kojomis smėlio čežėjimo, prie raudonos vangios saulės, kurios spinduliai buvo nepalyginti švelnesni, nepu Žemės saulės, nes, atsukęs j ją nugarą, vietoj šilumos vos teiausdavai kažkokj dnmpnuma.

Anksti rvta ekipos išvykdavo i teritorua. kiekviena i savo puse. Siūbuodami tarvtum gremėzdiški laivai, energobotai pradingdavo tarp smėlio kalvų. Dulkės nuguldavo, ir pasilikę „Nenucralimaiame” žmonės imdavo kalbėti, kas bus pietums, ka šiandien radaro bormanas pasakė ryšininkui, arba stengdavosi prisiminti, kokia pavardė reisinio piloto, kuris prieš šešerius metus naviparuos palydove „Terra-5” neteko koios. Sitain ue šnekučiuodavo, susėdę ant tuščiu kanistru po laivo kornusu, kurio šešėlis, nelyginant milžiniško saulės laikrodžio rodvklė. sukdavosi, vis ilpėdamas, kol paliesdavo energobotų linua. Tada ue iau keldavosi ir imdavo žvalpytis, ar nematyti grižtančiuiu. O šie parvažiuodavo išalkę, išvargę ir greitai prarasdavo gyvumą, kurį palaikydavo darbas metaliniuose „miesto” depėsiuose. Net „Kondoro” ekipa po savaitės jau nebeatveždavo sensacingų naujienų, pavyzdžiui, tokių, kad tarp rastų lavonų pasisekė rasti pažistamą žmogų. Tie dalykai, kurie pirmomis dienomis kėlė siaubą, buvo atvežti iš „Kondoro” ir rūpestingai supakuoti (kaipgi kitaip pavadinsi tą stropų visų išlikusių žmonių palaikų sudėjimą į hermetiškus konteinerius, kurie nukeliavo į laivo dugną). Tada, užuot pajutę palengvėjimą, žmonės, kurie vis dar sijojo prie „Kondoro” paskuigalio smėlį ir šniukštinėjo jo patalpose, pradėjo taip nuobodžiauti, kad tartum užmiršo, kas ištiko jo įgulą, ir ėmė kolekcionuoti kadaise nežinia kam priklausiusius idiotiškus niekniekius, paliktus žuvusių savininkų. Vietoj galinčių išaiškinti paslaptį dokumentų, kurių labai trūko, jie parsinešdavo čia kokią armonikėlę, čia kinišką galvosūkį, ir šie daiktai,

jau piaradę mistišką savo kilmės kraupumą, ėjo iš rankų į rankas, virsdami lyg ir bendra įgulos nuosavybe.

Rohanas, kuris niekada nebūtų patikėjęs, kad gali taip atsitikti, praėjus vos savaitei laiko, elgėsi kaip ir visi, Ir tiktai kartais, likęs vienas, klausdavo save, ko jis čia atvyko, jausdamas, kad visa jų veikla, visas tas skubotas plušėjimas, ta komplikuota tyrimų, peršvietimų, mėginių rinkimo, uolų sluoksnių gręžimo procedūra, kurią sunkino nuolat privalomas III laipsnis su laukų atidarinėjimu ir uždarinėjimu, su lazerių vamzdžiais, turinčiais tiksliai apskaičiuotus apšaudymo laukus, su nuolatine optine kontrole, nuolatiniu skaičiavimu, daugybe kanalų ryšiams palaikyti, — kad visa tai yra kažkoks didelis savęs apgaudinėjimas. Kad iš tiesų jie laukia tiktai kažkokio naujo įvykio, naujos nelaimės ir tik apsimeta, kad taip nėra. Iš pradžių rytais žmonės būriuodavosi prie „Nenugalimojo” ligoninės, laukdami naujienų apie Kerteleno būklę. Jie laikė jį ne tiek paslaptingo užpuolimo auka, kiek kažkokia nežmogiška būtybe, skirtingu nuo jų visų padaru; jie tartum patikėjo fantastinėmis pasakomis ir galvojo, kad priešiškos, svetimos šios planetos jėgos gali paversti žmogų, vieną iš jų, pabaisa. O iš tikrųjų jis buvo tik luošys; paaiškėjo, kad jo protas, menkas kaip naujagimio ir toks pat tuščias, pruma žinias, kurias perteikia gydytojai. Pamažu jis mokėsi kalbėti visiškai taip, kaip maži vaikai. Iš ligoninės jau nesigirdėdavo nepanašaus i žmogaus balsą cypimo, siaubingo tuo, kad beprasmišką kūdikio vapaliojimą skleisdavo suaugusio vyro gerklos. Po savaitės Kertelenas pradėjo tarti pirmuosius skiemenis ir pažinti gydytojus, nors negalėjo ištarti jų pavardžių.

Antrąją savaitę susidomėjimas jo asmeniu sumažėjo juo labiau, kai gydytojai nustatė, kad apie įvykio aplinkybes jis nieko negalės pasakyti, net tada, kai pasveiks, teisingiau sakant, kai užbaigs keistą, nors būtiną mokymo kursą.

Tuo tarpu darbai ėjo savo keliu. Kaupėsi „miesto” planai, jo „grotelinių piramidžių” konstrukcijų detalės, nors jų paskirtis tebebuvo neaiški. Priėjęs išvadą, kad tolesni „Kondoro” tyrimai nieko neduos, astrogatorius juos nutraukė. Patį laivą reikėjo palikti, nes pataisyti šarvus inžinieriai nepajėgė, tu labiau kad jie turėjo daugybę skubesnių darbų, Tiktai į „Nenugalimąjį” buvo paimta daug energobotų, transporterių, visureigių ir įvairios aparatūros, o pats laivo laužas — jis iš tiesų pavirto laužu po tokio nuniokojimo — liko aklinai uždarytas, guodžiantis tuo, kad arba jie patys, arba kokia nors kita ekspedicija nuves kreiserį į gimtąjį uostą. Tuomet Horpachas perkėlė „Kondoro” ekipą į šiaurę; ji, kaip Renjaro grupė, prisijungė prie Galagerio grupės, Rohanas dabar buvo vyriausias visų tyrimų koordinatorius ir „Nenugalimojo” teritoriją palikdavo tik trumpam laikui, bet ir tai ne kasdien.

Sios abi grupės požeminių šaltinių išskalautų tarpeklių sistemoje aptiko įdomių radinių.

Nuosėdinius dumblo sluoksnius skyrė juosvai rudi negeologinės ir neplanetinės substancijos sluoksniai. Specialistai ne ką daugiau tegalėjo apie tai pasakyti. Atrodė, tartum ant senojo bazaltinio disko, ant apatinio plutos sluoksnio paviršiaus prieš milijonus metų būtų nusėdę daugybė metalo nuolaužų — gal tiesiog metalinių skeveldrėlių (iškilo hipotezė, kad Regio atmosferoje ištiško milžiniškas nikelio-geležies meteoras ir, virtęs liepsnos lietumi, įsilydė į tos labai senos epO chos uolas), kurios, pamažu oksiduodamosi, chemiškai reaguodamos su aplinka, pagaliau pavirto rusvai juodų, vietomis rudai purpurinių nuosėdų sluoksniais.

Ligšiolinės iškasos atskleidė tik dalį sluoksnių tiriamoje teritorijoje, kurios geologinė struktūra savo sudėtingumu net prityrusiam paleontologui galėjo apsukti galvą. Kai buvo išgręžti šuliniai, siekią milijardo metų senumo bazaltą, pasirodė, kad ant jo esančioje uolienoje, nepaisant toli nužengusios rekristalizacijos, esama organinės anglies. Iš pradžių buvo manoma, kad tai senas vandenyno dugnas. Tačiau jau tikrosios akmens anglies kloduose buvo rasti atspaudai daugybės augalų rūšių, kurios galėjo vegetuoti tiktai sausumoje. Planetos žemyno gyvųjų formų katalogas nuolat įvairėjo ir didėjo. Jau buvo žinoma, kad prieš tris šimtus milijonų metų jos džiunglėse vaikštinėjo primityvūs ropliai. Vieno jų stuburo ir raginių žandikaulių liekanas mokslininkai parsivežė triumfuodami, tačiau įgula šiam triumfui nepritarė. Atrodė, kad evoliucija sausumoje vyko [artum dviem periodais. Pirmą kartą gyvasis pasaulis žlugo epochoje maždaug prieš šimtą milijonų metų; tada staigiai išnyko ir augalai, ir žvėrys — matyt, dėl artimo žvaigždės Novos sprogimo. Tačiau paskiau gyvybė vėl atsigavo ir ėmė klestėti, kurti naujas formas; tiesa, nei rastų liekanų kiekis, nei jų stovis neleido padaryti tikslesnės klasifikacijos. Planetoje niekada nebuvo gyvunų, panašių į žinduolius. Po sekančių devyniasdešimt milijonų metų įvyko, tik jau labai toli, kita žvaigždinė erupcija. Pavyko surasti jos pėdsakų — pirminių izotopų. Pagal apytikrius apskaičiavimus tuo laikotarpiu kietasis spinduliavimas planetos paviršiuje nebuvo labai intensyvus ir negalėjo sukelti hekatombinių katastrofų. Todėl juo labiau buvo nesuprantama, kad nuo to laiko augalų ir gyvulių liekanų jaunesniuose uolienos kloduose ėmė pasitaikyti vis rečiau. Užtat vis gausėjo to susipresavusio „dumblo”, stibio sulfidų, molibdeno ir geležies oksidų, nikelio kobalto ir titano druskų.