Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Vadinasi, tai ne automatas…

— Ne, jis tikriausiai judėjo, bet ne dviem kojom. Ir nė kaip krabas. Pagaliau mes neturėjome laiko ištirti, neš tuojau po to…

— Kas atsitiko?

— Kurį laiką skaičiavau žmones. Buvau ai3saugoje, turėjau juos saugoti, suprantate… bet visi buvo su kaukėmis, žinote, kad tada visi panašūs vienas į kitą, o kombinezonai irgi jau buvo nebespalvoti, molini. Staiga pasigedau vieno žmogaus. Sušaukiau visus, ir pradėjome ieškoti. Kertelenas labai džiaugėsi savo radiniu ir šniukštinėjo toliau… Tiesiog pamaniau, kad įbėgo į kokios nors griovos atšaką… Ten jų buvo daugybė, tačiau visos trumpos, negilios, labai šviesios… Staiga jis išėjo priešais mus iš už posūkio. Jau šitokioje būsenoje. Su mumis buvo Nigrenas. Jis galvojo, kad tai nuo šiluminio smūgio…

— Tai kas gi jam yra?

— Jis be sąmonės. Nors ne, jis gali vaikščioti, judėti, tik tiek, kad nieko nesupranta. Be to, jis nustojo kalbėti. Girdėjote jo balsą?

— Taip.

— Dabar lyg nuvargo truputį. Anksčiau buvo blogiau. Nė vieno iš mūsų nepažino. Iš pradžių tai buvo baisiausia. „Kertelenai, kur tu buvai dingęs?” — sušukau aš, o jis praėjo pro šalį, tarsi apkurtęs, praėjo pro mus ir pasuko į griovos viršų, bet tokiu žingsniu, tokia eisena, kad visus nukrėtė šiurpas. Tiesiog, na, lyg visai nebe tas žmogus… Jis nereagavo šaukiamas, todėl turėjome vytis. Kas ten dėjosi! Žodžiu, reikėjo surišti, kitaip nebūtume parvežę.

— Ką sako gydytojai?

— Kaip paprastai, kalba lotyniškai, bet daugiau, jie nieko ir nežino. Nigrenas su Saksu dabar pas vadą, gali ten paklausti…

Sunkiu žingsniu, savotiškai pakreipęs galvą į šoną, Garbas nuėjo. Rohanas įlipo į liftą ir pasikėlė į viršų, į vairinę. Tenai nieko nebuvo, bet, eidamas pro kartografines kajutes, jis pro praviras duris išgirdo Sakso balsą ir užsuko į vidų.

— Atrodo, lyg būtų visiškai netekęs atminties, — kalbėjo neurofiziologas. Jis stovėjo nugara į Rohaną ir žiūrinėjo laikomą rankoje rentgeno nuotrauką. Prie rašomojo stalo, atsivertęs laivo žurnalą, sėdėjo astrogatorius. Vieną ranką jis buvo pakėlęs ir atrėmęs į lentyną, prikrautą standžiai susuktų žvaigždėlapių. Jis tylėdamas kiausėsi Sakso, kuris iš lėto dėjo nuotrauką į voką.

— Amnezija. Tačiau yiatinga. Jis ne tik nebeatsimena, kuo buvęs, bet ir nebesugeba kalbėti, rašyti, skaityti. Tiesą sakant, tai net daugiau, negu amnezija: visiškas suirimas, asmenybės žuvimas. Nieko neliko, tik primityviausi judesiai. Jis vaikšto, valgo, bet tik tada, kai valgis įdedamas į burną. Griebia, bet…

— Ar jis girdi ir mato?

— Taip. Tikriausiai. Bet nesupranta to, ką mato. Neskiria žmogaus nuo daikto.

O refleksai?

— Normalūs. Čia pažeista centrinė sistema.

— Centrinė?

— Taip. Smegenys. Tartum iš karto būtų sunaikinti visi atminties pėdsakai.

— Vadinasi, tas žmogus iš „Kondoro”…

— Taip. Dabar esu tuo įsitikinęs. Teu buvo tas pat.

— Kartą jau esu kažką panašaus matęs… — visai tyliai, beveik pašnibždomis, pasakė astrogatorius. Jis žvelgė į Rohaną, tačiau nekreipė į jį dėmesio. — Tai atsitiko erdvėje…

— A., jau žinau! Kaip man anksčiau neatėjo į galvą! — pakeltu baisu tarė neurotiziologas. — Amnezija nuo magnetinio smūgio, taip?

— Taip.

— Niekada nesu matęs, tokio atsitikimo. Žinau tik iš teorijos. Taip atsitikdavo labai seniai, pereinant dideliu greičiu per stiprius magnetinius laukus.

— Taip. Tai yra — ypatingomis sąlygomis. Ne tiek svarbi pati lauko įtampa, kiek jo gradientas ir pasikeitimo staigumas. Jeigu erdvėje yra didelių gradientų, o pasitaiko šuoliškų, — indikatoriai suranda juos iš tolo. Seniau jų nebuvo…

— Tiesa… — kartojo gydytojas. — Tiesa… Amerhatenas darė tokius bandymus su beždžionėmis ir katėmis. Jis veikdavo jas didžiuliais magnetiniais laukais, kol šios prarasdavo atmintį.

— Taip, juk tai turi kažką bendra su elektriniais smegenų dirginimais…

— Tačiau šiuo atveju, — garsiai samprotavo Saksas, — be Garbo raporto, turime visų jo žmonių parodymus. Galingi magnetiniai laukai… nebent būtų šimtai tūkstančių gausų?

— Šimtų tūkstančių per maža. Reikia… milijonų, — abejingai pasakė astrogatorius. Tik dabar jis pastebėjo Rohaną.

— Įeikite ir uždarykite duris.

— Milijonų?! O ar laivo aparatai nesurastų tokio lauko?

— Žiūrint kaip… — atsakė Horpachas. — Jeigu būtų sukoncentruotas labai nedideliame plote, jeigu būtų, sakysime, šio gaublio dydžio ir jeigu būtų ekranuotas iš lauko pusės…

— Žodžiu, jeigu Kertelenas būtų įkišęs galvą tarp milžiniško elektromagneto polių…?

— Ir to per maža. Laukas turėtų virpėti tam tikru dažnumu.

— Betgi ten nebuvo jokio magneto, nei jokios mašinos, vien tos surūdijusios liekanos — nieko, tik vandens išgraužtos daubos, žvyras ir smėlis…

— Ir urvai, — švelniai, tarsi abejingai, tarė Horpachas.

— Ir urvai… ar jūs manote, kad jį kažkas įtraukė į tokį urvą, kad ten yra magnetas — ne, juk tai…

— O kuo jūs galite tai paaiškinti? — paklausė vadas taip, tarsi šis pokalbis būtų jam įgrisęs ar nusibodęs.

Gydytojas tylėjo.

Naktį trečią keturiasdešimt minučių visuose „Nenugalimojo” aukštuose suskambo aliarmo signalai. Žmonės skubiai kėlėsi iš lovų ir, biauriai keikdamiesi, bėgomis rengdamiesi, dūmė į savo vietas. Rohanas nulėkė į vairinę, praėjus penkioms minutėms po pirmųjų skambučių. Astrogatoriaus tenai dar nebuvo. Jis prišoko prie didžiojo ekrano. Iš rytų pusės tamsoje tvyksčiojo daugybė baltų žiburiukų. Atrodė, kad raketą puola iš vieno radianto išeinąs didžiulis meteorų spiečius. Jis žvilgterėjo į kontrolinius jėgų lauko prietaisus. Automatus buvo užprogramavęs jis pats, todėl jie negalėjo reaguoti ne į lietų, nei į smėlio audrą. Iš tamsoje nematomos dykumos kažkas lėkė, tykšdamas ugniniais karolėlių purslais, lauko paviršiuje susidarydavo iškrovos, ir slėpiningos kulkos atšokdavo jau liepsnodamos, trasavo gęstančiomis parabolėmis arba sroveno žemyn energetinio apsaugos lauko išgauba. Kalvų viršūnės akimirką išnirdavo iš tamsos ir vėl pradingdavo, rodyklės virpėjo tingiai — tai reiškė, kad Dirako spinduliuotuvų kompleksas paslaptingąjį bombardavimą atremia palyginti nedidele jėga. Jau girdėdamas už nugaros vado žingsnius, Rohanas žvilgtelėjo j spektroskopinius indikatorius.

— Nikelis, geležis, manganas, berilis, titanas, — stovėdamas greta Rohano, perskaitė astrogatorius ryškiai apšviestame skyde. — Kažką atiduočiau, jei pamatyčiau, kas ten yra.

— Metalinių dalelyčių lietus, — iš lėto pasakė Rohanas. — Sprendžiant iš išlydžių, jų matmenys nedideli…

— Mielai pasižiūrėčiau į jas iš arti… — sumurmėjo vadas. — Kaip jūs manote, gal surizikuokime?

Išjungti lauką?

— Taip. Akimirkai. Mažytė dalis pateks šiapus perimetro, o likusias sulaikysime, vėl įjungdami lauką…

Kurį laiką Rohanas tylėjo.

— Ką gi, galima būtų, — pagaliau atsakė jis dvejodamas.

Tačiau, kol vadas priėjo prie valdymo pulto, šviesų kibždė-

lynas užgeso taip pat staiga, kaip ir atsirado — ir užėjb tokia tamsa, kuri būna tik planetose, neturinčiose mėnulių ir skriejančiose toli nuo centrinių žvaigždinių Galaktikos telkinių.

— Nepasisekė mums medžioklė, — sumurmėjo Horpachas.

Jis pastovėjo uždėjęs ranką ant pagrindinio jungiklio, linktelėjo Rohanui ir išėjo.