Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Bet ne anas, išsilaikęs hibernatoriuje, — greitai įterpė stovintis už paskutinės krėslų eilės Rohanas.

— Tai tiesa. Bet jis mirė, matyt, nuo šalčio. Dėl neaiškios priežasties jis pateko į hibernatorių; gal būt, tiesiog užmigo, o temperatūra tuo tarpu ėmė kristi.

— Ar jums neatrodo, kad visi jie gali būti nunuodyti? — paklausė Horpachas.

— Ne.

— Betgi juk negalite, daktare, taip kategoriškai…

— Galiu tai tvirtinti, — atšovė daktaras. — Planetoje apsinuodyti galima per plaučius, įkvepiant dujų, per virškinimo traktą arba per odą. Vieni iš geriausiai išsilaikiusių lavonų rasti su deguonies aparatais. Balone buvo deguonies. Jo būtų užtekę dar keliolika valandų…

„Tai tiesa”, — pagalvojo Rohanas. Jis prisiminė tą žmogų, aptemptą kiaušo odą, parudavusius odos likučius ant žandikaulių, akiduobes, iš kurių byrėjo smėlis.

— Tie žmonės negalėjo suvalgyti nieko nuodingo, nes čia iš viso nėra ko valgyti, bent sausumoje. O vandenyne jie nieko nežvejojo. Katastrofa įvyko tuojau po nusileidimo. Jie vos vieną patrulį spėjo pasiųsti į griuvėsius. Tai ir viskas. Be štai, kaip tik matau Mak-Miną. Jau baigėte, kolega Minai?

— Taip, — nuo durų atsiliepė biochemikas.

Visi sužiuro j ji. Mak-Minas praėjo viduriu pro sėdinčius ir atsistojo greta Nigreno. Jis dar buvo su ilgu laboratorijos chalatu.

— Padarėte analizes?

— Taip.

— Daktaras Mak-Minas tyrė hibernatoriuje rasto žmogaus kūną, — paaiškino Nigrenas. — Gal iš karto ir sakykite, ką radote?

— Nieko, — tarė Mak-Minas. Jo plaukai buvo tokie šviesūs, kad galėjai pamanyti, jog jie paprasčiausiai žili. Akys tokios pat spalvos. Ant veido ir net ant akių vokų rudavo didžiulės strazdanos. Tačiau dabar šis pailgas arkliškas veidas nieko ne juokino.

— Jokių nuodų — nei organinių, nei neorganinių. Audinių enziminių kompleksų būklė normali. Kraujas taip pat. Skrandyje — suvirškintų sausainių ir koncentrato likučiai.

— Tai kodėl jis mirė? — paklausė Horpachas. Jis tebebuvo toks pat ramus.

— Tiesiog sušalo, — atsakė Mak-Minas ir tik dabar pastebėjo, kad tebėra su chalatu. Atsegęs sagteles, jis numetė chalatą ant šalia stovinčio tuščio krėslo. Slidus audinys nučiuožė ir nukrito ant grindų.

— Tai kokia judviejų nuomonė? — nenusileido astrogatorius.

— Aš neturiu jokios, — pasakė Mak-Minas. — Tiktai galiu pasakyti, kad šie žmonės nebuvo nunuodyti.

— Gal kokia greitai skylanti radioaktyvi substancija? O gal kietasis spinduliavimas?

— Kietojo spinduliavimo mirtinos dozės palieka pėdsakus: kraujavimą, petechijas, kraujo sudėties pakitimus. Tokių pakitimų nėra. Taip pat nėra ir radioaktyvios substancijos, kurios mirtina dozė, patekusi į organizmą prieš aštuonerius metus, būtų jau išnykusi be pėdsako. Radioaktyvumas šioje planetoje mažesnis, negu Žemėje. Sie žmonės nesusidūrė su jokia spindulinio aktyvumo forma. Tai galiu garantuoti.

— Bet kažkas juk nužudė juos! — pakeltu balsu pasakė planetologas Balminas.

Mak-Minas tylėjo. Nigrenas kažką tyliai pasakė jam. Biochemikas linktelėjo galvą ir pro sėdinčiųjų eiles išėjo. Nigrenas irgi nulipo nuo tribūnos ir atsisėdo į savo vietą.

— Prasti reikalai, — pasakė astrogatorius. — Bent iš biologų paramos negalime tikėtis. Ar kas iš jūsų dar turite ką pasakyti?

— Taip.

Atsistojo Sarneris, fizikas-atomininkas.

— „Kondoro” žuvimo išaiškinimas glūdi jame pačiame, — pasakė jis, apžvelgdamas visus iš eilės toliaregėmis paukščio akimis. Salia juodų plaukų jo akių rainelės atrodė beveik baltos. — Kitaip sakant, — jis ten yra, tik mes kol kas nemokame jo iššifruoti. Chaosas kajutėse, neliestos atsargos, lavonų padėtis ir išsidėstymas, instaliacijos sugedimai — visa tai kažką reiškia.

— Jeigu neturite daugiau ko pasakyti… — Staiga lyg nenoromis prabilo Garbas.

— Palaukite. Mes klaidžiojame tamsoje. Turime ieškoti kokio nors kelio. Kol kas težinome labai nedaug. Man susidaro Įspūdis, kad kai kurių dalykų, kuriuos matėme „Kondoro” laive, nedrįstame prisiminti. Todėl taip užsispyrę kartojame nunuodijimo ir jo sukelto kolektyvaus pamišimo hipotezę. Tačiau savo pačių interesais ir turėdami omenyje žuvusius, j faktus turime žiūrėti rimtai. Aš prašau, o veikiau kategoriškai siūlau, kad kiekvienas iš jūsų čia tuojau pat pasakytų, kas jį labiausiai šokiravo „Kondore”. Tai, ko, gal būt, dar niekam nepasakė, apie ką pagalvojo, kad reikia užmiršti.

Sarneris atsisėdo. Rohanas, kiek padvejojęs, pasakė apie tuos muilo gabalus, kuriuos matė vonios kambaryje.

Po to atsistojo Gralevas. Po suplėšytų žemėlapių ir knygų krūvomis laive jis radęs daugybę sudžiūvusių ekskrementų.

Dar kažkas pasakė matęs konservų dėžutę su dantų žymėmis, lyg būtų kas mėginęs perkąsti skardą. Garbą labiausiai išgąsdinusios keverzonės laivo knygoje ir užuomina apie „museles”. Tuo jis nebaigė ir kalbėjo toliau:

— Tarkime, kad iš to tektoninio griovio „mieste” išsiveržė nuodingų dujų banga ir vėjas atnešė ją iki žvaigždėlaivio. Jeigu liukas dėl neatsargumo nebuvo gerai uždarytas…

— Praviras buvo tik išorinis liukas, kolega Garbai. Tai rodo smėlis šliuzo kameroje. Vidinis buvo uždarytas…

— Jie galėjo jį uždaryti vėliau, kai pajuto nuodingų dujų veikimą…

— Juk tai neįmanoma, Garbai. Vidinio liuko neatidarysite, jeigu atidarytas išorinis. Jie atsidaro pakaitomis, tai apsaugo nuo bet kokio neatsargumo arba apsileidimo…

— Bet vienas dalykas man nekelia abejonių — visa tai atsitiko staiga. Masinis pamišimas — jau nekalbant apie tai, kad, skrendant tuštumoje, pasitaiko psichozės atvejų, bet niekada jų nebūna planetose, ir, be to, praėjus vos kelioms valandoms po nusileidimo. Visa įgula iš karto galėjo pamišti tik dėl apsinuodijimo…

— Arba suvaikėjimo, — pastebėjo Sarneris.

— Kaip? Ką jūs sakote? — čipstulbo Garbas. — Gal jūs… juokaujate?

— Dabar man ne juokai galvoje. Pasakiau apie suvaikėjimą todėl, kad niekas to nepasakė. O vis dėlto — tos keverzonės laivo knygoje, tię suplėšyti žvaigždžių almanachai, su dideliu vargu nupieštos raidės… juk matėte jas?

— Bet ką tai reiškia? — paklausė Nigrenas. — Argi tai kokia liga?

— Ne. Tur būt, tokios nėra, ar ne, daktare?

— Tikriausiai nėra.

Vėl stojo tyla. Astrogatorius dvejojo,

— Tai gali mus suklaidinti. Nekroptinės perkusijos rezultatai visada netikri. Bet dabar nežinau, kas dar galėjo mus supainioti, Daktare Saksai…

Neurofiziologas nupasakojo, kaip atrodė vaizdas, gautas iš hibernatoriuje sušalusio žmogaus smegenų, taip pat neužmiršo pasakyti apie skiemenis, kurie išliko velionio klausos atmintyje. Tai sukėlė tikrą klausimų audrą; jų kryžminė ugnis pasiekė ir Rohaną, nes ir jis dalyvavo šiame eksperimente. Tačiau tai nieko nedavė…

— Tos dėmelės turi ryšį su „muselėmis”… — pasakė Garbas. — Palaukite. O gal mirties priežastys buvo įvairios? Tarkime, kad įgulą užpuolė kažkokie nuodingi vabzdžiai — juk mumifikuotoje odoje nepavyks aptikti mažyčių įkandimų. O rastasis hibernatoriuje žmogus tiesiog stengėsi pasislėpti nuo šių vabzdžių, išvengti savo draugų likimo… ir sušalo..

— Bet kodėl prieš mirtį jį ištiko amnezija?

— Atminties netekimas, taip? Ar tai tvirtai nustatyta?

— Tiek, kiek yra tikri nekroptinio tyrimo rezultatai.

— Bet ką pasakysite apie tų vabzdžių hipotezę?

— Tegu šiuo klausimu pasisako Liauda.