Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Jargas sustabdė jį prie šliuzo kameros, padėjo užsidėti deguonies aparatą ir net įkišo į burną kandiklį.

— Nieko nesužinojote, navigatoriau?

— Ne. Jargai. Nieko. Nieko!

Jis nežinojo, su kuo leidžiasi liftu žemyn. Mašinų varikliai kaukė. Vėjas pūtė stipriau, ir smėlio bangos lėkė, plakdamos šiurkštų ir nelygų korpuso paviršių. Rohanas apie šį reiškinį buvo visai užmiršęs. Jis priėjo prie paskuigalio ir pasistiebęs rankos pirštų galais palietė storą metalą. Šarvai buvo tartum uola, tartum labai senas, sudūlėjęs uolos paviršius, pasišiaušęs nelygiais, kietais grumsteliais. Tarp transporterių jis matė aukštą inžinieriaus Ganongo figūrą, tačiau net nemėgino klausti, ką jis mano apie šį nepaprastą reiškinį. Inžinierius težinojo tiek, kiek ir jis. Tai yra — nieko. Nieko.

Sėdėdamas didžiausio transporterio kabinos kampe, Rohanas grįžo atgal su keliolika žmonių. Girdėjo jų balsus tarsi iš didelio atstumo. Bocmanas Terneris kažką kalbėjo apie apsinuodijimą, bet kiti tuojau pat jį nurėkė.

— Apsinuodijimas? Kuo? Visi filtrai veiJcia puikiai! Konteineriuose pilna deguonies. Vandens atsargos neliestos… maisto kiek nori…

— Ar matėte, kaip atrodė tas, kurį radome mažojoje navigacinėje? — paklausė Blankas. — Aš jį pažinojau… Būčiau nepažinęs, bet jis turėjo tokį žiedą…

Jam niekas neatsakė. Grįžęs į bazę, Rohanas nuėjo tiesiai pas Horpachą. Vadui situacija buvo maždaug žinoma iš televizijos transmisijos ir anksčiau sugrįžusios grupės raportų bei atvežtų kelių šimtų nuotraukų. Rohanas pajuto palengvėjimą, kad nereikės pasakoti apie tai, ką jis ten pamatė.

Astrogatorius pakilo nuo stalo, ant kurio gulėjo apylinkės žemėlapis, apkrautas nuotraukomis, ir atidžiai j jį pasižiūrėjo. Didelėje navigacinėje kajutėje jie buvo dviese.

— Valdykitės, Rohanai, — tarė Horpachas. — Suprantu, ką jaučiate, bet mums visų pirma reikalingas šaltas protas. Ir susivaldymas. Mes turime surasti šios beprotiškos istorijos esmę.

— Jie turėjo visas apsaugos priemones: energobotus, lazerius, svaidytuvus. Didysis antimatas stovi čia pat prie raketos. Jie turėjo tą pat, ką ir mes, — apatišku balsu pasakė Rohanas. Jis staiga atsisėdo ir sumurmėjo: — Atsiprašau…

Astrogatorius išėmė iš sieninės spintelės butelį konjako.

— Seni vaistai, kartais padeda. Išgerkite, Rohanai. Seniau taip darydavo kautynių lauke…

Rohanas tylėdamas nurijo deginantį skystį.

— Patikrinau visų jėgos agregatų skaitiklius, — pasakė jis tarsi skųsdamasis. — Jų niekas nebuvo užpuolęs. Netgi neiššovė nė vieno šūvio. Tiesiog — tiesiog…

— Iš proto išėjo? — ramiai pridūrė astrogatorius.

— Norėčiau nors tuo patikėti. Bet argi tai įmanoma?

— Ar matėte laivo knygą?

— Ne. Ją paėmė Garbas. Jūs ją turite?

— Taip. Po nusileidimo yra tiktai keturi įrašai. Kalbama apie tuos griuvėsius, kuriuos tyrėte — ir… apie „museles”.

— Nesuprantu. Kokias museles?

— To aš nežinau. Pažodžiui tatai skamba šitaip… Jis paėmė nuo stalo atverstą knygą.

„Sausumoje nėra jokių gyvybės žymių. Atmosferos sudėtis”… tai analizių duomenys… Stai čia… „18.40 grįžtąs iš griuvėsių antrasis vikšrinių mašinų patrulis pateko į didelio aktyvumo atmosferinių iškrovų lokalinę smėlio audrą. Nepaisant sutrikimų, radijo ryšys užmegztas. Patrulis praneša, jog atsirado daugybė muselių, kurių pilna…”

Astrogatorius liovėsi skaitęs ir padėjo knygą.

— O toliau? Kodėl nebaigėte?

— Tiesą sakant, tai ir viskas. Cia paskutinis įrašas nutrūksta.

— Ir daugiau nieko nėra?

— Daugiau galite pamatyti.

Astrogatorius pastūmė atverstą puslapį. Jis buvo neišskaitomai prikeverzotas. Rohanas, išplėtęs akis, žiūrėjo į susiraizgiusių linijų chaosą,

— Cia lyg raidė „b”… — tyliai pasakė jis.

— Taip. O čia „G”. Didžioji „G”. Atrodo, lyg būtų rašęs mažas vaikas. Ar ne taip?

Laikydamas rankoje tuščią stiklinę, Rohanas tylėjo. Jis užmiršo pastatyti ją ant stalo. Pagalvojo apie nesenas savo ambicijas; kaip svajojo pats vadovauti „Nenugalimajam”. Dabar jis dėkojo likimui, kad ne jam reikia spręsti tolesnį ekspedicijos likimą.

— Pakvieskite specialistų grupių vadovus. Rohanai! Pabuskite!

— Atleiskite. Pasitarimas, astrogatoriau?

— Taip. Tegu visi ateina į biblioteką.

Po ketvirčio valandos visi jau sėdėjo didelėje kvadratinėje salėje spalvota emale padengtomis sienomis, kuriose buvo knygos ir mikrofilmai. Tur būt, biauriausias dalykas buvo nejaukus „Kondoro” ir „Nenugalimojo” patalpų panašumas. Suprantama, tai buvo laivai-dvyniai, bet Rohanas, žiūrėdamas į bet kurį kampą, negalėjo nuvyti įstrigusių į atmintį beprotybės vaizdų.

Kiekvienas žmogus čia turėjo savo vietą. Biologas, gydytojas, planetologas, elektronikas ir ryšių inžinieriai, kibernetikai ir fizikai sėdėjo pusračiu sustatytuose krėsluose. Si devyniolika žmonių sudarė laivo strategines smegenis. Astrogatorius stovėjo vienas po nuleistu iki pusės ekranu.

— Ar visi čia dalyvaujantieji susipažinę su „Kondoro” laive rasta situacija?

Visi pritardami suūžė.

— Ligi šio momento, — pasakė Horpachas, — >-„Kondoro” perimetre dirbančios ekipos surado dvidešimt de-vynių žmonių kūnus. Pačiame laive jų rasta trisdešimt keturi, vienas užšaldytas hibernatoriuje ir puikiai išsilaikęs. Daktaras Nigrenas, kuris kaip tik grįžo iš ten, padarys mums trumpą pranešimą…

— Nedaug ką turiu pasakyti, — atsistodamas tarė mažasis daktaras. Jis iš lėto priėjo prie astrogatoriaus. Buvo visa galva už jį žemesnis.

— Radome tik devynis mumifikuotūs kūnus. Be to, tą kurį paminėjo laivo vadas ir kurį tirsime atskirai. Tai, tiesą sakant, tėra išimti iš smėlio griaučiai arba guaučių dalys. Mumifikacija Aryko laivo viduje, kur buvo tam palankios sąlygos: labai mažas oro drėgnumas, praktiškai jokių puvimo bakterijų ir nelabai aukšta temperatūra. Kūnai, kurie buvo atviroje erdvėje, iro, ypač lietaus periodais, nes smėlis čia turi žymų procentą geležies oksidų ir sulfidų, reaguojančių su silpna rūgštimi… Pagaliau manau, kad šios detalės ne esminės. Reikalui esant, tiksliau nustatyti vykstančias reakcijas gali kolegos chemikai. Šiaip ar taip, atviroje vietoje mumifikacija buvo juo labiau neįmanoma, kad čia dar veikė vanduo ir ištirpusios jame substancijos, o taip pat ir smėlis. Tuo pastaruoju faktoriumi kaip tik ir galima paaiškinti, kodėl nupoliruoti kaulai.

— Atsiprašau, daktare, — pertraukė astrogatorius. — Šiuo momentu svarbiausia nustatyti šių žmonių mirties priežastį…

— Jokių staigios mirties žymių, bent geriausiai išsilaikiusiuose kūnuose, nėra, — tuojau pat paaiškino gydytojas. Jis nė į vieną nežiūrėjo ir atrodė, kad stebi kažką nematomą pakeltoje prie veido rankoje. — Gali pamanyti, kad jie mirę natūralia mirtimi.

— Tai yra?

— Be išorinio smurtinio poveikio. Kai kurie skyrium atrasti ilgieji kaulai sulaužyti, tačiau tai galėjo įvykti vėliau.

Norint tiksliai nustatyti, reikia tirti ilgiau. Tų, kurie buvo su drabužiais, tiek oda, tiek griaučiai nepažeisti. Jokių žaizdų, tik smulkūs įdrėskimai, kurie tikriausiai negalėjo būti mirties priežastis.

— Tai kokiu būdu jie žuvo?

— To nežinau. Gal nuo bado arba troškulio…

— Vandens ir maisto atsargos nesunaudotos, — pastebėjo iš vietos Garbas.

— Žinau.

Valandėlę stojo tyla.

— Mumifikacija — tai visų pirma vandens pašalinimas iš organizmo, — paaiškino Nigrenas. Jis vis dar nežiūrėjo į susirinkusius. — Riebaliniai audiniai pasikeičia, bet galima aptikti jų žymes. Taigi… šie žmonės praktiškai buvo jų netekę. Visai taip, kaip po ilgo badavimo.