Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Tai buvo vyriausiasis laivo paleobiologas; jis atsistojo ir ėmė laukti, kada visi nutils.

— Apie vadinamąsias „museles” mes čia visai nekalbėjome ne atsitiktinai. Kiekvienas, kuris nors truputį nusimano biologijoje, žino, kad jokie organizmai negali gyventi už tam tikro biotopo ribų, tai yra, išsiskirti iš aplinkos ir visų joje gyvenančių gyvių rūšių. Taip yra visame žinomame kosmose. Gyvybė arba sukuria labai daug įvairių formų, arba visai neatsiranda. Vabzdžiai negalėjo atsirasti, jei kartu neišsivystė paviršiaus augmenija bei kiti simetriniai organizmai, bestuburiai ir taip toliau. Aš neaiškinsiu jums evoliucijos bendrosios teorijos, manau, pakaks, jeigu pasakysiu, jog tai neįmanoma. Cia nėra jokių nuodingų muselių nei kitų nariuotakojų, plėviasparnių arba voragyvių! Taip pat nėra jokių giminingų jiems formų.

— Jūs negaliLe būti tuo taip įsitikinęs! — sušuko Balminas.

— Jeigu būtumėt buvęs mano mokinys, Baiminai, nebūtumėt patekęs į šį laivą, nes nebūtumėt išlaikęs pas mane egzamino, — pasakė abejingai paleobiologas, ir visi nejučiomis nusišypsojo. — Nežinau, kaip su planetologija, bet iš evoliucinės biologijos — nepatenkinamai!

— Na, čia jau prasideda tipiškas specialistų ginčas… ar negaila tam laiko?.. — kažkas sušnibždėjo už Rohano nugaros.

Rohanas atsisuko ir pamatė plačiaveidį, įdegusį Jargą, kuris jam reikšmingai mirktelėjo,

— Tai gal tie vabzdžiai ne vietinės kilmės, — spyrėsi Balminas, — gal atvežti iš kur nors…

— Iš kur?

— Iš Novos planetų…

Dabar iš karto ėmė kalbėti visi. Praėjo gerokai laiko, kol pavyko juos nuraminti.

— Kolegos! — pasakė Sarneris. — Žinau, iš kur Balminas paėmė tą mintį. Iš daktaro Gralevo…

— Ką gi — aš neatsisakau, — atsiliepė fizikas.

— Puiku. Tarkime, kad įtikimai skambančios hipotezės mums jau neleistina prabanga, kad mums reikia beprotiškų hipotezių. Tebūnie taip. Kolegos biologai! Sakykime, kad kažkoks laivas iš Novos planetos atgabeno čia vabzdžių… Ar jie galėjo prisitaikyti prie vietos sąlygų?

— Jeigu hipotezė beprotiška, tai galėtų, — pritarė iš vietos Liauda. — Tačiau net ir beprotiška hipotezė turi išaiškinti viską.

— Būtent?

— Ogi būtent tai, kad ji turi išaiškinti, kas išvarpė visus išorinius „Kondoro” šarvus, ir išvarpė taip, jog, kaip sakė inžinieriai, laivas visai nebegalės skristi, kol nebus pagrindinai suremontuotas. O gal manote, kad kažkokie vabzdžiai įprato ėsti molibdeno lydinį? Juk tai viena iš kiečiausių substancijų visame kosmose. Inžinieriau Petersenai, kas galėtiį įveikti šituos šarvus?

— Jeigu jie gerai sucementuoti, tikriausiai niekas, — atsakė vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. — Juos galima truputį įgręžti deimantu, bet tada reikėtų sudilinti tonas grąžtų ir sugaišti tūkstantį valandų. Jau greičiau rūgštimis. Bet tiktai neorganinėmis. Jos turėtų veikti mažiausiai dviejų tūkstančių laipsnių temperatūroje ir naudojant atitinkamus katalizatorius.

— O kaip jūs manote, kas išvarpė „Kondoro” šarvus?

— Nieko nesuprantu. Atrodo, lyg būtų laikytas rūgštyse, esant atitinkamai aukštai temperatūrai. Bet kaip tai buvo padaryta — be plazmos lankų ir katalizatorių — negaliu įsivaizduoti.

— Štai jūsų „muselės”, kolega Baiminai, — pasakė Liauda ir atsisėdo,

— Manau, kad toliau diskutuoti nėra prasmės, — prabilo ligi tol tylėjęs astrogatorius. — Gal dar buvo per anksti apie tai kalbėti. Mums nieko daugiau nelieka, kaip tik toliau daryti tyrimus. Pasiskirstysime į tris grupes. Viena eis prie griuvėsių, kita prie „Kondoro”, o trečioji atliks keletą žygių į vakarų dykumos gilumą. Tai mūsų galimybių maksimumas, nes, jeigu net paleisiu į darbą kai kurias „Kondoro” mašinas, negalėsiu nuimti nuo perimetro daugiau kaip keturiolika energobotų, o juk ir toliau galios trečiasis laipsnis…

Iš visų pusių jį gaubė slegianti, slidi juoduma. Jis duso. Desperatiškai stengėsi atstumti kažkokias nematerialias, iš visų pusių apraizgiusias vijas, smego vis giliau, jausdamas, kad balsas įstrigęs sutinusioje gerklėje, veltui ieškojo ginklo, buvo nuogas, paskutinį kartą įtempė visas jėgas ir norėjo surikti.

Kurtinantis garsas jį pakėlė iš miego. Rohanas šoko iš lovos, žinodamas tik tiek, kad aplinkui tamsa, kurioje be pertrūkio skamba aliarmo signalas. Tai jau nebuvo košmaras. Jis uždegė šviesą, užsivilko kombinezoną ir nubėgo prie lifto.

Prie jo visuose aukštuose grūdosi žmonės. Pratisai kaukė sirenos, sienose degė raudoni užrašai ALIARMAS. Jis įbėgo į vairinę. Astrogatorius, apsirengęs kaip dienos metu, stovėjo prie didžiojo ekrano.

— Aliarmą jau atšaukiau, — pasakė jis ramiai. — Tai tik lietus, Rohanai, bet žiūrėkite. Labai gražus reginys.

Ir iš tiesų, ekranas, rodąs viršutinę naktinio dangaus dalį, žėrėjo daugybe išlydžio kibirkščių. Lietaus lašai, krisdami iš viršaus, atsimušdavo į nematomą jėgų lauko apgaubą, kuris lyg didžiulė taurė dengė „Nenugalimąjį”, ir, akies mirksniu virsdami mikroskopiškais liepsnos pliūpsniais, apšviesdavo visą kraštovaizdį žibsinčia šviesa, šimteriopai stipresne už šiaurės pašvaistę.

— Reikėtų geriau užprogramuoti automatus… — tyliai pasakė jau visai atsitokėjęs Rohanas. Jis jau nebenorėjo miego. — Reikės pasakyti Terneriui, kad neįjungtų anihiliacijos. Kitaip ir vėjo atnešta smėlio sauja žadins mus vidury nakties…

— Sakykime, kad tai buvo bandomasis aliarmas. Tam tikri manevrai, — tarė astrogatorius, kuris atrodė netikėtai gerai nusiteikęs. — Dabar ketvirta valanda. Galite grįžti į savo kabiną, Rohanai.

— Tiesą sakant, nesinori. Gal jūs?..

— Jau miegojau. Man gana keturių valandų. Po šešiolikos. metų tuštumoje miego ir budėjimo ritmas žmoguje jau neturi nieko bendra su senuoju įpročiu Žemėje. Galvojau, Rohanai, kaip užtikrinti maksimalią tyrimo ekspedicijų apsaugą. Gana sunku visur vilkti energobotus ir sudarinėti jėgų lauko apsaugą. O kaip jums atrodo?

Galima būtų duoti žmonėms individualius emiterius. Bet tai irgi neišspręs visko. Žmogus jėgų lauko pūslėje negali nieko paliesti… jūs žinote, kaip būna. O jeigu pernelyg sumažėtų energetinės pūslės spindulys, gali net ir pats apsiplikyti. Esu jau matęs tokį atsitikimą.

— Galvojau net neleisti niekam išeiti iš laivo ir dirbti su iš tolo valdomais robotais, — prisipažino astrogatorius. — Na, bet šitaip būna gerai keletą valandų, dieną, o man atrodo, kad čia liksime ilgiau…

— Tad ką ketinate daryti?

— Kiekviena grupė turės išeities bazę, apgaubtą jėgų lauko, bet pavieniai tyrėjai turi laisvai judėti. Kitaip apsisaugosime nuo netikėtumų taip gerai, kad nieko nepasieksime. Būtina sąlyga, kad prie kiekvieno dirbančio už jėgų lauko, iš paskos stovėtų apsaugotas žmogus ir stebėtų jo judesius. Nedingti iš akių — tai pirmoji Regis III taisyklė.

— Kur paskirsite mane?

— Ar norėtumėt dirbti prie „Kondoro”? Matau, kad ne. Gerai. Lieka miestas arba dykuma. Galite pasirinkti.

— Pasirenku miestą. Man vis dar atrodo, kad paslaptis glūdi ten…

— Galimas daiktas. Na, tai rytoj, o, tiesą sakant, šiandien, nes jau aušta, pasumsite savo vakarykštę ekipą. Pridėsiu jum dar du arktanus. Taip pat verta pasumti truputį rankinių lazerių, nes man atrodo, kad „tai” veikia iš nedidelio atstumo…

— Kas?

— Kad aš žinočiau. Tiesa, pasumkite ir virtuvę. Kad būtumėt visiškai nepriklausomas nuo mūsų ir, reikalui esant, galėtumėt dirbti, nepalaikydamas tiesioginio ryšio su laivu…