Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Raudona, beveik nešildanti saulė persirito per dangaus skliautą. Groteskinių statinių šešėliai ilgėjo ir jungėsi. Judančias smėlio kalvas tarp piramidžių vėjas varė vis į kitą vietą. Rohanas sėdėjo ant sunkaus transporterio keteros ir žiūrėjo pro žiūroną į Gralevą ir Cheną, kurie už jėgų lauko ribos kasinėjo prie juosvo „medaus korio” papėdės. Diržas, ant kurio kabojo rankinis šviesosvaidis, spaudė kaklą. Jis nustūmė jį kiek galima atgal, nenuleisdamas akių nuo dviejų žmonių. Plazminis degiklis Cheno rankoje švietė it mažytis, bet akinamai blizgantis briliantas. Mašinos viduje supypsėjo ritmingai pasikartojantis kviečiamasis signalas, bet jis nė akimirką neatgręžė galvos. Girdėjo, kaip vairuotojas atsakinėja bazei.

— Navigątoriau! Vado įsakymas! Reikia nedelsiant grįžti! — sušuko susijaudinęs Jargas, iškišęs galvą pro bokštelio angą.

— Grįžti? Kodėl?

— Nežinau. Jie vis kartoja signalą: „nedelsiant grįžti” ir keturis kartus EV.

— EV?! Ak, visai sustirau! Vadinasi, turime skubėti. Duokš mikrofoną ir uždek šviesas.

Po dešimties minučių visi išorinėje zonoje buvę žmonės jau sėdėjo mašinose. Rohanas vedė savo nedidelę koloną maksimaliu greičiu, kokiu tik buvo įmanoma važiuoti kalvota vietove. Blankas, einąs dabar jo ryšininko pareigas, staiga padavė jam ausines. Rohanas nulipo į metalinį mašinos vidų, kvepiantį įkaitusia plastmase, ir, atsisėdęs prieš ventiliatorių, kurio sukeltas dvelksmas taršė plaukus, ėmė klausytis, kaip vakarų dykumoje dirbanti Galagerio grupė ir „Nenugalimasis” signalizuoja vienas kitam.

žadėjo kilti audra. Jau nuo ryto barometrai rodė žemą slėgimą, bet tiktai dabar iš už horizonto išlindo tamsiai mėlyni plokšti debesys. Viršum jų dangus buvo grynas. Atmosferinių trikdžių netrūko — ausinėse baisiausiai traškėjo, ir ryšiai buvo palaikomi tik Morzės ženklais. Rohanas gaudė sutartinių signalų grupes. Jis ėmė klausytis per vėlai ir todėl nebespėjo susiorientuoti, kas dedasi. Tik suprato, kad Galagerio grupė taip pat visu greičiu skuba į bazę, o raketoje paskelbta parengties padėtis ir į postus pašaukti visi gydytojai.

— Iškviesti gydytojai, — pasakė jis Balminui ir Gralevui, kurie žiūrėjo į jį ir laukė. — Kažkas atsitiko. Bet tikriausiai nieko ypatingo. Gal griūtis, gal užgriuvo ką…

Jis taip kalbėjo, nes buvo žinoma, kad Galagerio žmonės turėjo pradėti geologinius kasinėjimus parengiamosios žvalgybos nustatytoje vietoje. Tačiau, tiesą sakant, jis pats netikėjo, kad tai tik paprastas nelaimingas atsitikimas darbo metu.

Iki bazės dar buvo likę vos šeši kilometrai, bet anoji grupė buvo, matyt, iškviesta daug anksčiau, nes tą akimirką, kai išvydo tamsų vertikalų „Nenugalimojo” siluetą, jie važiuodami perkirto visai šviežias vikšrinių visureigių vėžes, o juk toks vėjas jas būtų užpustęs greičiau, negu per pusvalandį.

Jie prisiartino prie jėgų lauko ribos ir pradėjo šaukti valdymo kabiną, kad atidarytų praėjimą. Atsakymo teko laukti kažkodėl labai ilgai. Galų gale užsidegė sutartinės žydros šviesos, ir jie įvažiavo į vidinio perimetro zoną. Cia jau buvo grupė iš „Kondoro”. Vadinasi, ji buvo iškviesta pirma jų, o ne Galagerio geologai. Vikšriniai visureigiai stovėjo vieni greta panduso, kiti — užtvėrę privažiavimą. Viešpatavo netvarka, klimpdami ligi kelių smėlyje, bėgiojo žmonės, žybčiojo automatų šviesos.

Jau temo. Kurį laiką Rohanas negalėjo susigaudyti tame chaose. Staiga nuo viršaus blykstelėjo akinamai baltas stulpas. Žvaigždėlaivis pasidarė panašus į milžinišką jūros švyturį. Didžiulis prožektorius toli dykumoje užčiuopė čia aukštyn, čia žemyn, čia vėl į šalis siūbuojančių šviesų koloną, kuri iš tiesų atrodė panaši į atplaukiančią kažkokią laivų armadą. Vėl sušvito atidaromo jėgų lauko šviesos. Mašinoms dar nespėju sustoti, Galagerio vyrai ėmė šokinėti iš jų ant smėlio. Nuo panduso riedėjo kitas reflektorius, pro susigrūdusių, nustumtų į šalis mašinų špalerius ėjo būrys žmonių, apsupusių neštuvus, kuriuose kažkas gulėjo.

Rohanas prasiyrė pro stovinčius priešais žmones tą akimirką, kai neštuvus nešė pro šalį, ir apstulbo. Iš pradžių jis pagalvojo, kad iš tikrųjų įvyko koks nelaimingas atsitikimas, bet neštuvuose esančio žmogaus rankos ir kojos buvo surištos.

Visas raitydamasis, kad net girgždėjo virvės, plačiai prasižiojęs, surištasis klaikiai cypė. Žmonėms nuėjus paskui reflektorių šviesos ratą, Rohanas, stovėdamas tamsoje, dar ilgai girdėjo j nieką nepanašų nežmonišką cypimą. Balta šviesos dėmelė su judančiomis joje figūrėlėmis, kildama pandusu, sumažėjo ir išnyko plačiai žiojinčioje krovinių angoje. Rohanas ėmė klausinėti, kas atsitiko, tačiau aplink jį buvo „Kondoro” ekipos vyrai, kurie žinojo tiek, kiek ir jis pats.

Praėjo nemažai laiko, kol jis visai atsigavo ir padarė šiokią tokią tvarką. Sulaikytoji mašinų eilė ūždama ėmė kilti į panduso viršų, ties liftu įsižiebė šviesos, prie jo susibūrusių žmonių minia sumažėjo. Pagaliau Rohanas drauge su apkrautais arktanais, kurių ramybė atrodė jam apgaulinga ir pašaipi, vienas iš paskutinių pasikėlė į viršų. Raketos viduje pratisai skambėjo informatoriai ir vidaus telefonai, sienose vis dar degė aliarmo signalai gydytojams. Bet jie tuojau užgeso, pasidarė laisviau. Dalis įgulos leidosi žemyn, į kajutkompaniją. Rohanas girdėjo koridoriuje kalbant, vaikščiojant, kažkoks pavėlavęs arktanas sunkiai pėdino į robotų skyrių. Pagaliau visi išsivaikščiojo, o jis liko tartum suparalyžiuotas neveiklumo, tartum nustojęs vilties suprasti, kas įvyko, ir tvirtai įsitikinęs, kad viso to negalima ir nebus galima išaiškinti.

— Rohanai!

Šis šūktelėjimas Rohaną prablaivė. Jis krūptelėjo. Priešais stovėjo Garbas.

— Tai jūs?.. Daktare… jūs matėte? Kas jis?

— Kertelenas.

Ką?! Negali būti…

— Mačiau jį beveik ligi pat galo…

Ligi koicio galo:

— Buvau drauge su juo, — nuostabiai ramiu balsu pasakė Garbas.

Rohanas jo akinių stikluose matė koridoriaus šviesų atspindžius.

— Dykumos tyrinėjimo grupė? — sumurmėjo j iš;

— Taip.

— Ir kas jam atsitiko?

— Galageris parinko tą vietą, remdamasis seisminiais zondavimais… Patekome j mažų, vingiuotų daubų labirintus, — iš lėto kalbėjo Garbas, tartum ne jam, o sau, tartum stengdamasis prisiminti įvykių eigą.- Ten yra minkštų, organinės kilmės uolelių, išgraužtų vandens, daug grotų, olų; vikšrinius visureigius turėjome palikti viršuje… Ėjome arti vienas kito, mūsų buvo vienuolika žmonių. Ferometrai rodė, jog yra didesni kiekiai geležies; ieškojome jos. Kertelenas galvojo, kad kažkur paslėptos kažkokios mašinos…

— Taip, jis ir man sakė kažką panašaus… o kas toliau?

— Viename urve, visai negiliai, po dumblu — ten yr netgi stalaktitų ir stalagmitų — jis rado kažkokį lyg ir automatą.

— Tikrai?!

— Na, ne tai, ką jūs manote. Visiški trunėsiai, išėsti netgi ne rūdžių, kažkoks nerūdijantis lydinys, tačiau paliestas korozijos, sakytum sudegęs, tiesiog kažkokios liekanos…

— Bet gal kiti…

— Ne, tam automatui mažiausiai trys šimtai tūkstančių metų…

— Iš kur jūs žinote?

— Ant jo paviršiaus nusėsdavo kalkės, garuojant vandeniui, kuris lašėjo nuo skliautų stalaktitų. Galageris pats apskaičiavo, atsižvelgdamas į garavimo tempą, nuosėdų susidarymą ir jų sluoksnio storumą. Trys šimtai tūkstančių metų — tai kukliausias įvertinimas… Beje, šis automatas panašus, žinote į ką? Į tuos griuvėsius!