Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Šiuose metaliniuose, palyginti nestoruose kloduose, turinčiuose nuo aštuonių iki šešių milijonų metų, vietomis buvo rasta stiprių radioaktyvumo židinių, tačiau tasai radioaktyvumas planetos egzistavimo mastu buvo triunpalaikis. Atrodė, jog anoje eroje dėl kažin kokių priežasčių įvyko eilė smarkių, tačiau tik vietinio pobūdžio branduolinių reakcijų, kurių produktai buvo susitelkę „metaliniuose dumbluose”. Kartu su „geležingo radioaktyvaus meteoro” hipoteze, buvo iškeltos kitos, visiškai fantastinės, siejančios tuos nepaprastus „radioaktyvaus karščio” židinius su Lyros planetinės sistemos katastrofa ir jos civilizacijos žlugimu.

Tada buvo padaryta prielaida, kad, mėginant kolonizuoti Regį III, įvyko atominių susidurimų tarp laivų, išsiųstų iš grėsmės apimtos sistemos. Bet tai irgi nepaaiškino, kodėl tokie stori tie keisti metaliniai sluoksniai, kurių buvo rasta, darant bandomuosius gręžinius, ir kitose tolimesnėse vietovėse. Visur atkakliai suilėsi mįslingas ir kartu aiškus vaizdas: gyvybė planetos žemynuose išnyko tuo pačiu metu, per keletą milijonų metų, kai formavosi metaliniai klodai. Jos žuvimo priežastis negalėjo buti radioaktyvumas: bendras spinduliavimo kiekis,

perskaičiuotas į branduolinių sprogimų ekvivalentus, siekė vos nuo dvidešimt iki trisdešimt megatonų. Išsidėstę per šimtus tūkstantmečių, tokie sprogimai (jeigu tai iš viso buvo atominiai sprogimai, o ne kokios nors kitos branduolinės reakcijos), žinoma, negalėjo sukelti rimtos grėsmės biologinių formų evoliucijai.

Įtardami, kad yra kažkoks ryšys tarp metalinių klodų ir „miesto” griuvėsių, mokslininkai primygtinai reikalavo tęsti tyrimus. Tai buvo susiję su daugeliu sunkumų, nes, darant iškasas, reikėjo iškelti dideles mases grunto. Vienintelė išeitis buvo štolnių kasimas, bet dirbančių po žeme jau nebesaugojo jėgų laukas. Nepaisant viso šito, darbai vyko toliau, nes daugiau kaip dvidešimt metrų gylyje, geležies oksidų turtingame sluoksnyje buvo rasta labai savotiškų surūdijusių skeveldrų, panašių į suėstas korozijos, suskilinėjusias kažkokuį mikroskopinių mechanizmų liekanas.

Devvnioliktąją dieną po nusileidimo toje apylinkėje, kur dirbo kalnakasybos ekipos, susitelkė tokie stori ir tamsūs debesvs, kokių ligi šiol planetoje niekas nebuvo matęs. Apie vidurdienį įsisiautėjo audra, kuri elektros išlydžių smarkumu žymiai pralenkė Žemės audras. Dangų ir uolas sujungė be perstojo blykčioją žaibai. Pakilęs vanduo, verždamasis vingiuotais tarpekliais, pradėjo semti iškaltus štrekus. Žmonės turėjo juos palikti ir drauge su automatais pasislėpė po pagrindiniu jėgų latiku, j kurį šaudė kilometriniai žaibai.

Audra pamažu nuslinko į vakarus. Juoda žaibti čaižoma siena nusitiesė per visą horizontą virš vandenyno. Grįždamos į „Nenugalimąjį”, kalnakasybos ekipos ant smėlio rado daug juodų mažyčių metalinių kruopelių, kurias palaikė liūdnai pagarsėjusiomis „muselėmis”. Jos buvo rūpestingai surinktos ir parvežtos į laivą, kur sukėlė mokslininkų susidomėjimą, bet kad tai vabzdžių liekanos, nebuvo nė kalbos. Įvyko eilinis specialistų pasitarimas, kuris kelis kartus virto karštais ginčais. Pagaliau, buvo nuspręsta pasiųsti ekspediciją į šiaurės rytus, už vingiuotų tarpeklių ir geležies junginių klodų rajono, nes ant „Kondoro” mašinų vikšrų buvo aptikta įdomių mineralų, dar nerastų nė viename anksčiau tirtame rajone,

Puikiai viskuo aprūpinta kolona su energobotais, žingsniuojančiu „Kondoro” svaidytuvu, transporteriais ir robotais, tarp kurių buvo dvylika arktanų, su automatiniais ekskavatoriais ir gręžimo mašinomis, su deguonies, maisto ir branduolinio kuro atsargomis rytojaus dieną leidosi į kelionę. Iš viso išvyko dvidešimt du žmonės, kuriems vadovavo Renjaras. Su ekspedicija buvo nuolat palaikomas radijo ir televizijos i-yšys. Kai planetos išgaubtumas pastojo kelią ultra trumpoms bangoms, „Nenugalimasis” paleido į stacionarinę orbitą automatinį televizijos retransliatorių.

Kolona važiavo visą dieną, naktį praleido išsirikiavusi ratu ir apsigaubusi jėpų lauko sfera, o kitą dieną vėl leidosi į kelionę. Apie vidurdienį Renjaras pranešė Rohanui sustojąs prie griuvėsių, beveik visiškai užpustytų smėliu, negiliame ir nedideliame krateryje, ir ketinąs juos geriau ištirti. Po valandos radijo ryšys dėl stiprių statinių trikdžių pradėjo blogėti. Ryšių technikai persijungė į trumpesnes bangas, kurias prumti buvo geriau. Kai tik audra nuslinko į rytus, vadinasi, ten, kur buvo išvykusi ekspedicija, ir kai tolimas jos dundesys ėmė tilti, rvšys staiga nutrūko. Prieš tai dar pasikartojo keliolika vis stipresnių fedingų; tačiau keisčiausia, kad kartu sutriko televizija, kuri buvo transliuojama per užatmosferinį palydovą ir visiškai nepriklausė nuo jonosferos būklės. Pirmą valandą ryšys dingo visiškai. Šio reiškinio nesuprato ne tik technikai, bet ir pašaukti į pagalbą fizikai. Atrodė, tartum kažkur dykumoje nusileido metalinė siena ir atskyrė už 170 kilometrų nuo „Nenugalimojo” esančią grupę.

Rohanas, visą laiką būdamas kartu su astrogatoriumi, pastebėjo, kad Horpachas nerimauja. Jam pačiam šis nerimas iš pradžių atrodė nepagrįstas, nes jis manė, kad, gal būt, savotiškų ekranavimo savybių turi audros debesis, slenkąs kaip tik į tą pusę, kur buvo ekspedicija. Tačiau fizikai abejojo, ar gali susidaryti toks storas jonizuoto oro sluoksnis. Apie šeštą valandą, kai audra nurimo, bet ryšių užmegzti nepasisekė, Horpachas, nuolat kartodamas signalus, į kuriuos niekas neatsakė, pasiuntė du skraidomuosius žvalgybinius lėkštės tipo aparatus.

Vienas jų skrido kelių šimtų metrų aukštyje viršum dykumos, kitas — aukščiau, pakilęs keturis kilometrus, ir buvo pirmajam televizijos transmiteris. Rohanas, astrogatorius ir dar keliolika žmonių, su kuriais kartu buvo Balminas ir Saksas, stovėjo prie didžiojo vairinės ekrano, stebėdami visa tai, ką matė pirmosios mašinos pilotas. Už vingiuotų, šešėliais juoduojančių griovų plytėjo dykuma su begalinėmis smėlio kalvų eilėmis su tamsiais dryžiais, nes saulė jau krypo į vakarus. Įstrižuose jos spinduliuose, kurie darė gamtovaizdį ypatingai niūrių, po žemai sklendžiančia mašina retkarčiais praslinkdavo nedideli, sklidinai prinešti smėlio krateriai. Kai kuriuos iš jų galėjai pastebėti tiktai todėl, kad juose kyšojo užgesusių prieš daugelį amžių ugnikalnių centrinės viršūnės. Vietovė pamažu kilo ir darėsi vis įvairesnė. Iš po smėlio bangų pasirodydavo aukštos uolų keteros, sudarančios keistai išdantytų grandinių sistemą. Vieniši uolų kyšuliai atrodė panašūs į sudužusių laivų korpusus arba į didžiules figūras. Šlaitus vagojo aštrūs plyšiai su daugybe raupų pavidalo kauburėlių. Pagaliau smiltynai beveik visai išnyko, prasidėjo nykus stačių uolų ir griuvėsių kraštas. Sen bei ten vinguriavo iš tolo panašūs į upes planetinės plutos tektoninių plyšių grioviai. Gamtovaizdis darėsi mėnuliškas, kartu ėmė blogėti televizijos priėmimas — atsirado virpėjimai ir vaizdo sinchronizacijos pertrūkiai. Buvo pasiųstas įsakymas padidinti emisijos galingumą, bet nuo to matomumas pasitaisė neilgam.

Ligi šiol balsvos uolos darėsi vis tamsesnės. Iš akiračio bėgančios stačios jų briaunos buvo rusvos, su nuodingu metaliniu blizgesiu; vienur kitur tamsavo juodos kaip aksomas dėmės, tarsi ten, ant pliko akmens, būtų augę tankūs, bet negyvi krūmai. Staiga prabilo ligi šiol tylėjęs pirmos mašinos garsiakalbis. Pilotas sušuko, kad jis girdi automatinius pozicinius siųstuvus, kurie buvo įtaisyti pagrindinėje ekspedicijos mašinoje. Tačiau esantieji vairinėje girdėjo tiktai jo silpną ir tarsi išnykstantį balsą, mėginantį iššaukti Renjaro grupę.