Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Saulė buvo jau visai arti laidos. Jos kruvinoje šviesoje mašinos kelyje pasirodė juoda siena, panaši į kunkuliuojantį debesį, siekiantį nuo uolų paviršiaus beveik tūkstančio metr aukštį. Per ją nieko nesimatė. Jeigu ne lėtai ir vienodai kamuoliuojančios masės, šią sieną, vietomis juodą kaip rašalas, vietomis švytinčią metalo spalvos violetiniu purpuru, būtum galėjęs palaikyti savotiška kalnų formacija. Joje atsiverdavo horizontalių saulės spindulių nušviesti urvai, pilni nesuprantamo blyksėjimo, tartum tenai būtų įnirtingai sukęsi žybsinčių juodo ledo kristalėlių spiečiai. Stebintiems iš pradžių atrodė, kad debesis slenka priešais lekiančią mašiną, bet tai buvo iliuzija. Tai tik skraidomoji lėk.štė vienodu greičiu artėjo prie tos nepaprastos kliūties.

— SL-4 — bazei. Ar pakilti virš debesies? Prumu, — pasigirdo prislopintas piloto balsas.

Po akimirkos astrogatorius atsakė:

— Pirmasis — SL-4, sustok priešais debesį!

— SL-4 — bazei, sustoju, — nedelsiant atsakė pilotas, ir Rohanui pasirodė, kad šiuos žodžius jis ištarė su palengvėjimu.

Jau vos keli šimtai metrų teskyrė mašiną nuo nepaprasto daikto, kuris plėtėsi į abi šalis, tarsi norėdamas aprėpti horizontą. Beveik visą ekraną užėmė milžiniška, tartum iš anglies susidariusi ir neįtikimai vertikaliai stovinti jūra. Mašina, skridusi link jos, sustojo, bet staiga — niekas net nespėjo sušukti — sunkiai banguojanti masė šovė ilgais išsiskleidžiančiais stulpais, kurie užtemdė vaizdą. Jis susimaišė, suvirpėjo ir dingo, suraižytas silpstančių išlydžių linijomis.

— SL-4, SL-41 — šaukė telegrafistas.

— Cia kalba SL-8, — staiga atsiliepė pilotas iš antrosios mašinos, ligi šiol retransliavusios tik pirmosios signalus. — SL-8 — bazei. Ar duoti vaizdą? Prumu!

— Bazė — SL-8, duok vaizdą!

Ekraną užpildė kunkuliuojančių juodų srautų chaosas. Vaizdas buvo tas pats, tik matomas iš keturių kilometrų aukščio. Debesis lyg ilga vientisa lava kybojo išilgai kylančios kalnų atšakos, tarsi gindama jos prieigas. Jo paviršius tingiai judėjo lyg stingstanti apytirštė substancija, bet pirmosios mašinos, kurią neseniai prarijo, pastebėti nepavyko.

— Bazė SL-8, ar girdi SL-4? Prumu.

— SL-8 — bazei, negirdžiu, pereinu į interferencines bangas, Dėmesio, SL-4, čia SL-8, atsakyk, SL-4, SL-4! — šaukė pilotas. — SL-4 neatsako, pereinu į infraraudonąsias bangas, dėmesio SL-4, čia SL-8, atsakyk, SL-4 neatsako, pamėginsiu zonduoti debesį radiolokatoriumi…

Pritemusioje vairinėje nesigirdėjo net žmonių alsavimo. Visi sustingo laukdami. Vaizdas nesikeitė, uolų ketera kyšojo, lyg sala, išnirusi juodo rašalo okeane. Aukštai danguje geso plunksniniai auksiniai debesys, saulės diskas jau siekė horizontą, po kelių minučių turėjo sutemti.

— SL-8 — bazei, — po keliolikos sekundžių atsiliepė vėl pilotas, bet jau tarytum pasikeitusiu balsu, — Radiolokatorius rodo, kad tai ištisai metalas. Prumu!

— Bazei — SL-8, perduok vaizdą iš radiolokatoriaus per televiziją. Prumu!

Ekranas patamsėjo, užgeso, kurį laiką švytėjo paprasta šviesa, paskiau pasidarė žalias, ėmė žėruoti milijardais blyksnių.

— Tas debesis iš geležies, — pasakė, tikriau atsiduso kažkas už Rohano nugaros.

— Jazonai! — sušuko astrogatorius. — Ar čia yra Jazonas?

— Esu, — prasistūmė pro stovinčiuosius nukloonikas.

— Ar galiu jį pašildyti?.. — ramiai paklausė astrogatorius, rodydam.as į ekraną, ir visi jį suprato. Jazonas delsė atsakyti.

— Reikėtų įspėti SL-4, kad kiek galima išplėstų jėgų lauko puslę…

— Nekvailiok, Jazonai. Nėra ryšių…

— Iki keturių tūkstančių laipsnių… nelabai rizikuojant…

— Ačiū. Blarai, mikrofoną! Pirmasis į SL-8, paruošk lazerius j debesį, mažuoju galingumu, iki biliergo epicentre, nenutrūkstama ugnis išilgai azimuto!

— SL-8, nenutrūkstama ugnimi iki biliergo, — tuojau pat pasigirdo piloto balsas. Kokią sekundę neatsitiko nieko. Paskiau tvykstelėjo, ir centrinio, užimančio apatinę ekrano dalį, debesies spalva pasikeitė. Pirmiausia pradėjo lyg skleistis, paskiau paraudonavo ir užvirė; ten atsirado piltuvo pavidal duobė liepsnojančiomis sienomis, į kurią, tarsi įsiurbiami, virto gretimi debesies ruožai. Staiga šis judėjimas liovėsi, debesis prasiskyrė, sudarydamas didžiulį apskritimą, o pro atsiradusį langą pasirodė chaotiškai suvirtusios uolos, tiktai ore dar sukosi smulkios, juodos suodžių pavidalo dulkės.

— Pirmasis — SL-8. Pereik į didžiausio ugnies efektyvumo distanciją!

Pilotas pakartojo įsakymą. Debesis kunkuliuodamas supo ratu susidariusį plyšį ir stengėsi jį užpildyti, bet kiekvieną kartą, kai tik iškišdavo kraštus, šie, tvykstelėję nuo kaitros, pasitraukdavo atgal. Tai truko keletą minučių. Ilgai šitaip kartotis negalėjo. Astrogatorius nedrįso smogti į debesį visu svaidytuvo pajėgumu, kadangi kažkur gilumoje buvo antroji mašina.

Rohanas suprato, ko tikisi Horpachas: jis turėjo viltį, kad anoji mašina prasibraus į nuvalytos erdvės zoną. Tačiau jos vis nebuvo matyti. SL-8 kabėjo dabar beveik nejudėdama ir akinančiais lazerių dūriais smogė į kunkuliuojančius juodojo apskritimo pakraščius. Dangus virš jos dar buvo gana šviesus, bet uolas apačioje pamažu gaubė šešėlio ruožas. Saulė leidosi.

Staiga slėnyje tirštėjančios sutemos sutvisko šiurpia šviesa. Ji buvo rausva ir purvina, tarsi ugnikalnio gerklė, pasirodžiusi pro eksplozijos debesį, ir lyg virpanti marška uždengė visą regėjimo lauką. Dabar galėjai matyti tik susiliejančius tamsius šešėlius, kurių gilumoje kunkuliavo ir tryško ugnis. Tai debesies substancija, nesvarbu kas tokia ji buvo, puolė pirmąją apsuptą mašiną ir degė nuo baisaus karščio jėgų lauko dangoje.

Rohanas žvilgtelėjo į astrogatorių, kuris stovėjo kaip negyvas, sustingusiu veidu, apšviestu virpančios gaisro pašvaistės. Ekrano centre juodavo tasai tamsus urulys, kurio gilumoje siautėjo tiktai retkarčiais išsiveržiąs į šalis gaisras. Tolumoje skaisčiai raudonavo aukšta uolos virštinė, visa nutvieksta tos paskutinės šaltai rausvos šviesos, kuri šią akimirką atrodė neapsakomai žemiška. Juo labiau neįtikimas buvo reginys, matomas debesų viduje. Rohanas laukė; astrogatoriaus veidas buvo be jokios išraišltos. Tačiau jis turėjo nuspręsti: arba įsakyti, kad viršutinė mašina eitų anai j pagalbą, arba, palikus ją likimo valiai, liepti žvalgui skristi toliau į šiaurės rytus.

Staiga įvyko kažkas netikėta. Gal apatinės, debesyje už darytos mašinos pilotas neteko galvos, o gal joje kas sugedo, tik staiga juodąjį verpetą perskrodė žaibas, kurio centras akinamai sutvisko. Ilgi sprogimo išsklaidyto debesies dryžiai išlakstė į visas puses, o smūgio banga buvo tokia stipri, kad visas vaizdas suvirpėjo nuo siūbtelėjimo, kuris sviedė aukštyn SL-8. Paskui tamsa vėl užslinko, pasidarė dar juodesnė, ir pro ją nieko daugiau nebesimatė.

Astrogatorius pasilenkė ir kažką pasakė telegrafistui prie mikrofonų taip tyliai, kad Rohanas nieko nenugirdo, tačiau telegrafistas, beveik rėkdamas, tuojau pat pakartojo:

— Paruošk antipronus! Visu galingumu į debesį — nenutrūkstama ugnis!

Pilotas pakartojo įsakymą. Staiga vienas iš technikų, stebinčių šoninį ekraną, rodantį visa, kas vyko už mašinos, sušuko:

— Dėmesio! SL-8! Į viršų! Į viršų! Į viršų!!!

Iš vakarų pusės, kur iki šiol nieko nebuvo, uragano greičiu sūkuriuodamas lėkė artyn juodas debesis. Akimirką jis dar sudarė šoninę debesies dalį, tačiau greitai atsiplėšė nuo jo ir, driekdamas iš paskos nuo smarkaus lėkimo atsiskyrusias atšakas, ėmė kilti stačiai į viršų. Pilotas, kuris šį reiškinį buvo pastebėjęs sekundę prieš įspėjimą, žvakės tiesumu šovė į viršų, tačiau debesis vijosi, juodais stulpais smogdamas į dangų. Lakūnas nukreipinėjo ugnį nuo vienų stulpų į kitus; artimiausias juodas kamuolys, į kurį jis pataikė tiesiai, skilo pusiau ir patamsėjo. Staiga visas vaizdas pradėjo virpėti.