Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Aparatas siuntė elektros impulsus į kaukolės gilumą. Jie ėjo mažiausio pasipriešinimo keliu — tai yra tokių nervų skaidulomis, kurios sudarė funkcinę visumą prieš prasidedant agonijai. Niekada nebuvo galima laukti tikrų rezultatų, tačiau ėjo gandai, kad keletą kartų šiuo metodu pavyko gauti labai svarbios informacijos. Tokiomis aplinkybėmis, kaip dabar, kada taip svarbu buvo atskleisti „Kondoro” tragedijos paslaptį, „kapų stuksentuvą” reikėjo panaudoti būtinai. Rohanas jau suprato, kad neurologas neturėjo vihies atgaivinti sušalus žmogų ir likriausiai čia atvažiavo Lik pasiklausyti, ką jam perduos jo smegenys. Jis stovėjo nejudėdamas, jausdamas, keistai džiūstant lūpas ir garsiai plakant širdį, kai Saksas padavė jam kitą ausinuĮ porą. Jeigu Sakso mostas nebūtiĮ buvęs toks paprastas ir natūralus, jis nebūtų išdrįsęs užsidėti ausinių. Bet jis paėmė jas, paveiktas ramaus tamsių Sakso akių žvilgsnio. Gydytojas, priklaupęs vienu keliu prie aparato, atsargiai sukiojo stiprintuvo skridinėlį.

Iš pradžių Rohanas nieko negirdėjo, tik srovės ūžesį ir, tiesą sakant, pajuto palengvėjimą, nes nieko ir nenorėjo išgirsti. Pats to net nesuprasdamas, jis verčiau norėjo, kad šio nepažįstamojo smegenys būtų nebylios kaip akmuo. Saksas, kiek pasikeldamas nuo grindų, pataisė jam ant galvos ausines. Tada Rohanas pro šviesą, užliejusią baltą kajutės sieną, pamatė pilką, tarsi peleninį, blankų vaizdą, pakibusį neapibrėžtame nuotolyje. Jis nenoromis užsimerkė, ir tai, ką pamalė prieš, valandėlę, dabar beveik visai išryškėjo. Tai buvo tarytum kažkoks praėjimas laivo viduje su vamzdžiais palei skliautus. Per visą jo plotį buvo pilna žmonių kūnų. Jie tarsi judėjo, bet iš tikrųjų tai virpėjo ir bangavo visas vaizdas. 2monės buvo pusiau nuogi — drabužių liekanos kabojo skutais, o nenatūraliai balta jų oda buvo lyg išmarginta tamsiomis dėmelėmis, lyg kažkuo išberta. Galimas daiktas, kad ir šis reiškinys tebuvo atsitiktinis ir pašalinis efektas, nes tokių juodų brūkšnelių buvo daugybė ant grindų ir ant sienų. Šis visas vaizdas, tarytum neaiškiai luifotografuotas pro storą tekančio vandens sluoksnį, suibavo, trūkčiojo, raitėsi ir bangavo.

Siaubo apimtas, Rohanas staiga atsimerkė; vaizdas papilkėjo, beveik išnyko ir tiktai lyg šešėlis dengė stiprias aplinkos šviesas. Bet Saksas vėl palietė aparato skridinėlį, ir Rohanas išgirdo — tarsi galvos viduje — tyliai šnabždant:… ala… ama… lala… ala ma… mama…

Ir daugiau nieko. Stiprinimo srovė staiga miauktelėjo, suūžė, ir iš ausinių pasigirdo tarytum pašėliškas žagsulys, besikartojantis giedojimas, laukinis, kraupus juokas, Bet tai buvo jau tik srovė; tiesiog heterodinas ėmė generuoti pernelyg stiprius virpesius„.

Saksas vyniojo laidus, dėliojo, kimšo juos j krepšį, o Nigrenas pakėlė paklodės kraštą ir užmetė jį ant mirusiojo, kurio ligi šiol sučiauptos lūpos, gal nuo šilumos (hibernatoriuje jau buvo beveik karšta — bent Rohanui prakaitas tekėjo per nugarą), kiek prasičiaupė, reikšdamos nepaprastą nusistebėjimą. Ir šitaip buvo užklotos balta drobule.

— Sakykite ką nors… Kodėl nieko nesakote?! — sušuko Rohanas.

Saksas užtraukė dėklo dirželius, atsikėlė ir priėjo prie jo per žingsnį.

— Valdykitės, navigatoriau…

Rohanas prisimerkė, sugniaužė kumščius; jo pastangos buvo ir didelės, ir tuščios. Kaip paprastai tokiais mementais, jį ėmė pyktis, kurį sutramdyti buvo laibai sunku.

— Atsiprašau… — sumurmėjo jis. — Ką gi visa tat reiškia?

Saksas atsiseginėjo platų skafandrą, kuris nuslinko antgrindų, ir tariamai didelė jo figūra sumažėjo. Jis vėl liko liesas, pakumpęs žmogus siaura krūtine ir laibomis, nervingomis rankomis.

— Žinau ne daugiau už jus, — pasakė jis. — O gal ir mafžiau.

Rohanas nesuprato nieko, tačiau pasigavo paskutinius jo iodžius.

— Kaip tai…? Kodėl mažiau?

— Nes aš čia nebuvau — nieko nemačiau, tik šį lavoną. Jūs čia buvote nuo ryto. Ar tas vaizdas jums nieko nesako?

— Ne. Jie — jie judėjo. Ar jie tada buvo dar gyvi? Kuo buvo apsirengę? Tos dėmelės…

— Nejudėjo. Tai iliuzija. Engramos fiksuojamos, kaip fotografijos. Kartais suvestinė būna sudaryta iš kelių vaizdų; šiuo atveju jos nebuvo.

— O tos dėmelės? Tai irgi iliuzija?

— Nežinau. Visko gali būti. Bet man atrodo, kad ne. O kaip atrodo jums, Nigrenai?

Mažasis gydytojas jau buvo nusiėmęs skafandrą.

— Nežinau, — pasakė jis. — Gal tai ir nebuvo artefaktas. Ant lubų jų nebuvo, tiesa?

— Tų dėmelių? Ne. Tiktai ant jų… ir ant grindų. Ir keletas ant sienų…

— Jeigu būtų kita projekcija, jos, tur būt, padengtų, visą vaizdą, — pasakė Nigrenas. — Bet tai nėra tikras dalykas. Pernelyg daug atsitiktinumo tokioje fiksacijoje…

— O garsas? Tas — tas vapenimas? — beviltiškai klausinėjo Rohanas.

— Vienas žodis buvo aiškus: „mama”. Girdėjote?

— Taip. Bet ten buvo dar kažkas. „Ala”… „lala”.„— tai pasikartojo…

— Pasikartojo, nes išieškojau visą viršugalvio srities smegenų žievę, — sumurmėjo Saksas. — Kitaip sakant — visą klausomosios atminties zoną, — paaiškino jis Rohanui. — Tai buvo iš visų dalykų nepaprasčiausias…

— Tie žodžiai?

— Ne. Ne tie žodžiai. Mirštantysis gali apie ką nors galvoti; jeigu būtų galvojęs apie motiną, tai būtų buvę netgi normalu. Bet jo klausomoji žievė tuščia. Visiškai tuščia, suprantate?

— Ne. Nieko nesuprantu. Kaip tai tuščia?

— Paprastai viršugalvio zonų skenavimas neduoda rezultatų, — paaiškino Nigrenas. — Ten pernelyg daug engrarnų, pernelyg daug užfiksuotų žodžių. Taip, tartum jūs mėgintumėt skaityti iš karto šimtą knygiĮ. Dėl to ir būna chaosas. O jis, — Nigrenas pažvelgė į pailgą figūrą po baltu audiniu, — ten nieko neturėjo. Jokių žodžių, vien tik šiuos kelis skiemenis.

— Taip. Tikrinau nuo sensorinio kalbos centro net ligi Rolandžio vagos, — pasakė Saksas. — Todėl šie skiemenys ir pasikartojo — tai buvo paskutinės išlikusios foneminės struktūros.

— O likusios? O kitos?

— Jų nėra, — tarsi prarasdamas kantrybę, Saksas pakėlė sunkų aparatą, kad net sugirgždėjo rankenos oda. — Tiesiog jų nėra, ir tiek. Neklauskite manęs, kas jiems atsitiko. Sis žmogus prarado visą klausos atmintį.

— O tas vaizdas?

— Tai kas kita. Tas žmogus matė jį. Galėjo netgi nesuprasti, ką mato, bet fotoaparatas taip pat nieko nesupranta, o vis dėlto fiksuoja tai, į ką yra nukreiptas. Pagaliau aš nežinau, ar jis suprato, ar ne.

— Gal padėsite man, kolega?

Nešini aparatais, abu gydytojai išėjo. Durys užsidarė. Rohanas liko vienas. Apimtas nevilties, jis priėjo prie stalo, nudengė drobulę ir, atsegęs mirusiojo marškinius, kurie jau buvo atitirpę ir visiškai suminkštėję, atidžiai ištyrė krūtinę. Palietęs ją, Rohanas krūptelėjo — net oda buvo pasidariusi elastiška. Audiniams atšylant, raumenys suglebo, ligi šiol nenatūraliai iškelta galva bejėgiškai nusviro, tarsi šis žmogus iš tiesų būtų miegojęs.

Rohanas ieškojo ant kūno kokių nors paslaptingos epidemijos, nunuodijimo, įkandimo pėdsakų, bet nieko nerado. Du kairės rankos pirštai atsigniaužė, atidengdami mažytę žaizdelę. Jos kraštai buvo truputį prasivėrę; žaizdelė ėmė kraujuoti. Raudoni lašai varvėjo ant balto apdangalo. Rohanui to jau buvo per daug. Net neuždengęs mirusiojo drobule, jis išbėgo iš kajutės ir, stumdydamas j šalis susirinkusius prie jos žmones, nulėkė prie pagrindinio išėjimo tarsi vejamas.