Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Jeigu tai tau kažką primena, tai jau labai daug, — atsakė Rohanas pilna burna. — Sakyk, ką gi tau primena?

— Tiesiogiai nieko. Tačiau esu girdėjęs tokią istoriją… tiesą sakant, tai tokia pasaka… Apie lyriečius…

— Tai ne pasaka. Jie iš tikrųjų egzistavo. Apie juos Achramianas yra parašęs ištisą monografiją, — pastebėjo Rohanas.

Už Gralevo nugaros pulte pradėjo pulsuoti švieselė — ženklas, kad užmegztas tiesioginis ryšys su „Nenugalimuoju”.

— Taip. Peinas manė, kad kai kuriems jų pasisekė išsigelbėti. Bet aš esu beveik tikras, kad tai netiesa. Jie visi žuvo Novos sprogimo metu.

— Iš čia iki ten šešiolika šviesmečių, — pasakė Gralevas. — Neskaičiau tos Achramiano knygos. Bet girdėjau, net neatsimenu kur, pasakojimą, kaip jie mėgino gelbėtis. Rodos, siuntė laivus į visas artimų žvaigždžių planetas. Jie jau gana gerai nusimanė subšviesos astrogacijoje.

— Ir kas toliau?

— Tiesą sakant, tai viskas. Šešiolika šviesmečių — ne toks jau didelis atstumas. Gal būt, kuris nors iš jų laivų nusileido čia?..

— Manai, kad jie čia? Tai yra — jų palikuonys?

— Nežinau. Tiesiog susiejau su jais šiuos griuvėsius. Jie galėjo tai pastatyti…

— O kaip jie, tiesą sakant, atrodė? — paklausė Rohanas. — Buvo panašūs į žmones?

— Achramianas mano, kad taip, — atsakė Balminas. — Tačiau tai tik hipotezė. Apie juos liko mažiau žinių, negu apie australopiteką.

— Keista…

— Visai nekeista. Jų planeta keliolika tūkstantmečių išbuvo Novos chromosferoje. Kartais temperatūra paviršiuje pakildavo per dešimt tūkstančių laipsnių, Visiškai pasikeitė net apatiniųjų planetos plutos sluoksnių granitas. Vandenynų neliko nė pėdsako, visas rutulys perdegė, kaip kaulas ugnyje. Tik pamanykite, išbūti šimtą amžių. Novos gaisre!

— Lyriečiai? Bet kodėl jie turėtų slėptis? Ir kur?

— Gal jau išmirė? Pagaliau nenorėkite iš manęs per daug. Aš tik pasakiau, kas atėjo man į galvą.

Stojo tyla. Vairų pulte tvykstelėjo aliarmo signalas. Rohanas pašoko ir užsidėjo ausines.

— Cia Rohanas… Ką? Tai jūs? Taip! Taip! Klausau… Gerai, tuojau grįžtame! — Išbalęs jis atsigręžė j esančius kabinoje.

— Antroji grupė surado „Kondorą”… Už trijų šimtų kilometrų…

Iš tolo raketa atrodė panaši i kreivą bokštą. Sį Įspūdį dar didino aplinkui suneštos smėlio kopos: dėl pastovių vėjų iš vakarų pusės jos buvo žymiai aukštesnės, negu iš rytviKeli vilkikai netoli laivo stovėjo beveik visiškai užpustyti. Netgi nejudąs energijos svaidytuvas su iškeltu dangčiu iki pusės grimzdėjo smėlyje. Tačiau paskuigalio tūtos dar matėsi, nes buvo neužpustytame duburyje. Todėl, norint pasiekti išmėtytus aplink pandusą daiktus, reikėjo tik nužerti ploną smėlio sluoksnį.

„Nenugalimojo” vyrai sustojo ties duburio kraštu. Mašinos, kuriomis jie čia atvažiavo, jau supo dideliu ratu visą teritoriją, o emiterių išmesti energijos pluoštai susijimgė, sudarydami apsaugos lauką. Transporteriai ir inforobotai liko už kelių dešimčių metrų nuo tos vietos, kur smėlio žiedas supo „Kondoro” pagrindą, įr žvelgė į apačią nuo smėlio kalvos viršūnės.

I.aivo pandusas kybojo virš grunto per penkis metrus, lyg kažkas jj besileidžiantį būtų staiga sulaikęs. Tačiau keltuvo ferma stovėjo tvirtai, o atdaros tuščio narvo durelės tarsi kvietė į vidų. Šalia jos iš smėlio kyšojo keletas deguonies balionų. Aliumininės balionų sienelės blizgėjo, tartum jie būtų numesti vos prieš kelias minutes. Kiek toliau iš smėlio kalvos kyšojo kažkoks žydros spalvos daiktas, kuris pasirodė besąs konteineris. Beje, duburyje prie laivo chaotiškai išmėtytų daiktų buvo daugybė: konservų dėžutės, pilnos ir tuščios, teodolitai, fotoaparatai, žiūronai, stovai ir gertuvės. Vieni daiktai buvo sveiki, kiti apgadinti.

„Atrodo taip, lyg juos kažkas būtų verste išvertęs iš laivo”, — pagalvojo ilohanas, pakeldamas galvą į viršų, kur juodavo keleivinio liuko anga: jo dangtis buvo praviras.

Nedidelis de Vrije oro žvalgų būrys išmirusi laivą užtiko visai netikėtai. De Vrije į jo vidų patekti nemėgino, bet tuojau pat pranešė bazei. Tik Rohano grupei buvo pavesta ištirti „Nenupa]jmojo” antrininko paslaptį. Technikai jau bėgo tiesiog nuo savo mašinų su įrankių dėžutėmis.

Pastebėjęs kažkokį pūpsantį daiktą, plonai užpustytą smėliu, Rohanas, manydamas, kad tai kažkoks mažas gaublys, paspyrė jį bato galu. Vis dar nesuprasdamas, kas tai yra, jis ištraukė blyškiai gelsvą rutulį ir vos nesuriko. Visi atsigręžė į jo pusę. Rankose jis laikė žmogaus kaukolę.

Paskiau jie rado dar kaulų ir daugiau palaikų, o taip pat visą skeletą su kombinezonu. Tarp atšokusio apatinio žandikaulio ir viršutinių dantų tebestyrojo deguonies aparato kandililis, o manometras rodė keturiasdešimt šešias atmosferas. Atsiklaupęs, Jargas atsuko baliono vožtuvą, ir iš jo švilpdam.os išėjo dujos. Plieninės reduktoriaus dalys visiškai sausame dykumos ore buvo net nepaliestos rūdžių. Visi sraigtai sukiojosi laisviausiai.

Keltuvo mechanizmą buvo galima įjungti iš narvo platforro.os, bet tinkle srovės, matyti, nebuvo, nes, spaudant mygtukus, liftas nejudėjo. Lipti į viršų keturiasdešimt metrų aukščio keltuvo konstrukcija atrodė gana sunku, todėl Rohanas galvojo, ar nereikėtų pasiųsti į viršų kelis žmones antskraidančios lėkštės, bet du technikai, susirišę lynu, jau lipo išorine keltuvo puse. Likusieji tylėdami stebėjo kopiančius.

„Kondoras”, visiškai tos pačios, kaip ir „Nenugalimasis”, klasės laivas, buvo pastatytas vos keleriais metais anksčiau, ir iš lauko pusės juodu niekuo nesiskyrė. Žmonės tylėjo. Nors jie nieko ir nekalbėjo, tačiau tikria\asiai labiau norėjo pamatyti laivą, sudužusį dėl katastrofos — na kad ir sprogus reaktoriui. Visus apstulbino tai, kad jis stovėjo čia, įsmigęs į dykumos smėlį, sustingęs ir pasviręs į vieną pusę, tartum gruntas btitų įsmukęs nuo paskuigalio atramų svorio, apsuptas daiktų ir žmonių kaulų chaoso, ir kartu atrodė nepaliestas.

Technikai pasiekė liuko dangtį, nesunkiai jį atkėlė ir dingo iš akių. Jie nepasirodė taip ilgai, kad Rohanas ėmė nerimauti, bet netikėtai keltuvas sudrebėjo, pakilo per metrą, o paskiau vėl nusileido ant smėlio. Tuo pačiu metu atdarame liuke pasirodė techniko figūra. Jis rodė ranka, kad galima pasikelti.

Rohanas, Balminas, biologas Hagerupas ir vienas iš technikų, Kralikas, keturiese pasikėlė į viršų. Senu įpročiu Rohanas apžiūrinėjo didžiulį gaubtą korpusą, slenkantį už keltuvo baliustrados, ir pirmą, bet ne paskutinį kartą tą dieną apstulbo. Titano-molibdeno šarvų plokštės buvo ištisai sugraižytos arba subadytos kažkokiu kietu įnagiu. Išgrąžos nebuvo labai gilios, bet tokios tankios, kad visas laivo apvalkalas atrodė tarsi raupuotas. Rohanas truktelėjo Baiminą už peties, bet tas jau buvo pastebėjęs šį nepaprastą dalyką. Abu stengėsi geriau apžiūrėti šarvuose išvarpytas duobutes. Jos buvo mažytės, tarsi išskaptuotos aštriu kalto galu, bet Rohanas žinojo, kad nėra tokio kalto, kuriam pasiduotų cementuotas paviršius. Tai tegalėjo būti kurio nors cheminio poveikio išdava. Tačiau jis nedaug tesuspėjo sužinoti, nes keltuvas baigė savo trumpą kelionę,ir reikėjo eiti j šliuzo kamerą.

Laivo viduje degė šviesa: technikai jau buvo sutvarkę suslėgtu oru varomą avarinį generatorių. Nepaprastai smul. kus smėlis storesniu sluoksniu gulėjo tik prie pat aukšto slenksčio. Vėjas įpūtė jį čia per pravirą liuką.” Koridoriuos smėlio visai nebuvo. Trečiojo aukšto patalpas jie rado švarias, tvarkingas, ryškiai apšviestas, vienur kitur gulėjo koks paliktas daiktas — deguonies kaukė, plastmasinė lėkštė, knyra, kombinezono dalis. Bet šitaip buvo tik trečiame aukšte. Žemiau, kartografinėse ir žvaigždžių kajutėse, kajutkompanijose, įgulos kabinose, radiolokatorių patalpose, viešpatavo neišaiškinamas chaosas.