Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Sį kartą, dar tebeskambčiojant auštančioms išmetamosioms angoms, laivas išstūmė iš vidaus pandusą ir keltuvo fermą, apsistatė energobotų ratu. Bet tai dar ne viskas. Vienoje vietoje, tiesiai priešais „miestą” (stovėdamas žemai, jo negalėjai pastebėti, nes buvo pasislėpęs už neaukštų kalvų), energetinės uždangos viduje susibūrė penkių visureigių grupė, prie kurios dar prisijungė dukart didesnis už juos, panašus į apokaliptinį vabalą melsvais šarvais, savaeigis antimaterijos svaidytuvas.

Operatyvinės grupės vadas buvo Rohanas. Jis tiesiai stovėjo atvirame pirmojo visureigio bokštelyje, laukdamas, kada pagal duotą iš „Nenugalimojo” įsakymą bus atidarytas praėjimas pro jėgų lauką. Ant dviejų artimiausių kalvų du inforobotai iššovė seriją žalių negęstančių liepsnelių, pažymėdami kelią, ir, išsirikiavusi dviem kolonomis, mažoji ekspedicija su Rohano mašina priekyje leidosi į kelionę.

Mašinų varikliai baubė, iš po milžinų balioninių ratų mušė smėlio fontanai. Priekyje, gal kokie du šimtai metrų nuo pirmojo visureigio, lėkė pakilęs } viršų žvalgybinis robotas, panašus į plokščią lėkštę su virpančiais čiuptuvėliais. Jo svaidomi oro srautai ardė kopų viršūnes, ir atrodė, kad robotas jose uždega nematomą ugnį. Mašinos kėlė lakias smiltis, kurios ilgai laikėsi gana ramiame ore ir, sukdamosi kamuoliais, žymėjo ekspedicijos kelią raudonu ruožu.

Mašinų šešėliai darėsi vis ilgesni. Artėjo saulėlydis. Kolona aplenkė kelyje pasitaikiusį beveik visiškai užverstą kraterį ir po dvidešimt minučių pasiekė griuvėsių pakraštį. Cia žygio tvarka pasikeitė. Trys mašinos, kuriose nebuvo žmonių, išėjo išorėn ir uždegė ryškiai žydrus žiburius, rodydamos, kad sudarytas lokalinis jėgų laukas. Dvi mašinos su žmonėmis slinko judančios priedangos viduje. Joms iš paskos už penkiasdešimt metrų žingsniavo milžiniškas antimaterijos svaidytuvas su daugiaaukštėmis, lenktomis kojomis. Po kurio laiko, pravažiavus kažkokį kauburį, panašų į užverstą sutraukytų metalinių lynų ar vielų kamuolį, reikėjo sustoti, nes viena svaidytuvo koja įsmuko pro smėlį į nematomą plyšį. Iš vado visureigio nušoko du arktanai ir išlaisvino įklimpusį milžiną. Po to kolona pajudėjo toliau.

Tai, ką jie pavadino miestu, iš tikrųjų nė kiek nebuvo panašu į gyvenvietę Žemėje. Nežinia kaip giliai paskendę į judančias smėlio kopas, stovėjo tamsūs masyvai pasišiaušusiais tarsi šepečiai paviršiais, nepanašūs į nieką, ką buvo matę žmonės. Žodžiais nenusakomi pastatai buvo keleto aukštų dydžio. Jie neturėjo langų, durų, netgi sienų. Vieni atrodė lyg banguoti, visaip išsišakoję nepaprastai tankiai supinti tinklai su pastorėjimais sujungimo vietose. Kiti priminė sudėtingus erdvinius arabeskus, kokius sudarytų įsiskverbę vieni į kitus bičių koriai arba rėčiai su trikampėmis ir penkiakampėmis skylutėmis. Kiekviename didesniame elemente ir kiekvienoje matomoje plokštumoje buvo kažkoks taisyklingumas, ne toks vienalytis, kaip kristale, bet neabejotinas.

pasikartojantis tam tikru ritmu, nors daugelyje vietų ir matėsi naikinimo pėdsakai. Kai kurios konstrukcijos, sudarytos tarsi iš apkapotų prizpiės pavidalo šakų (jos nebuvo laisvai išaugusios, kaip medžio ar krūmo, — arba sudarė dalį lanko, arba priešingomis kryptimis susuktą spiralę) šovė iš smėlio tiesiai Į viršų, nors buvo matyti ir pasvirusių, primenančių pakeliamojo tilto skliautus. Vėjai, kurie pūtė daugiausia iš šiaurės, visas horizontalias plokštumas ir nuotakius šlaitus užnešė lekiančiu smėliu. Todėl, žiūrint iš tolo, daugelis šių griuvėsių buvo panašūs į žemas, viršuje nuplautas piramides. Tačiau iš arti galėjai pamatyti, kad tas tariamai lygus jų paviršius tai visa sistema išsišakojusių, smailių strypelių ir lapelių, vietomis tuip susipynusių, kad toje tankmėje laikėsi net smėlis.

Rolianui pasirodė, kad tai kažkokios kubo ir piramidės pavidalo uolų nuolaužos, apaugusios negyva išdžiūvusia augmenija. Bet ir tas įspūdis išnykdavo, atsitraukus keletą žingsnių, kada taine sunaikinimo chaose išryškėdavo gyvoms formoms svetimas taisklingum.as. Tai nebuvo paprasti monolitiniai griuvėsiai, nes pro metalinės tankmės plyšius galėjai pažvelgti į jų vidų, bet nebuvo jie ir tušti, o ištisai užpildyti tos tankmės. Iš visur dvelkė negyva nykuma. Rohanas pagalvojo apie svcidyiuvą, tačiau net ir jėgą naudoti atrodė beprasmiška, nes nebuvo kur veržtis. Viesulas tarp aukštų bastionų varė aitfų dulkių debesis. Taisyklingą juoduojančių angų mozaiką buvo užpustęs smėlis, kuris visą laiką byrėjo srovelėmis sudarydamas apačioje stačius, nelyginant miniatiūrinių lavinų, kauburius. Visos kelionės metu buvo girdėti, kaip be paliovos čeža byrantis smėlis. Besisukiojančios antenos, švytuokliniai judančių Geigerio skaitiklių vamzdžiai, ultragarsiniai mikrofonai ir spindulių indikatoriai nedavė jokuj signalų. Girgždėjo tiktai smėlis po ratais ir, persirikiuojant posūkiuose, trūkčiojamai kaukė įsismagindami varikliai. Kolona čia pradingdavo tamsiuose ir šaltuose pakelėje sutinkamų kolonų šešėliuose, čia vėl išnirdavo į skaisčiai raudona šviesa nužertą smėlį.

Pagaliau jie pasiekė tektoninį plyšį. Tai buvo šimto metrų pločio tarpeklis, bedugnė praraja, tikriausiai nepaprastai gili, nes jos nepajėgė užversti ištisi smėlio kriokliai, kuriuos nepaliaujamai varė žemyn vėjas. Cia kolona sustojo, ir Rohanas pasiuntė į kitą tarpeklio pusę skraidantį robotą-žvalgą. Paskui ėmė stebėti ekrane visa, ką robotas matė savo televiziniais objektyvais, bet vaizdas buvo toks pat — visiems jau žinomas. Po valandos žvalgas buvo grąžintas, ir, kai jis prisijungė prie grupės, Rohanas, pasitaręs su Baiminu ir fiziku Gralevu, kurie sėdėjo jo mašinoje, nusprendė nuodugniau apžiūrėti keletą griuvėsirĮ.

Pirmiausia, panaudoję ultragarsinius zondus, jie pamėgino ištirti, kokio storio smėlio sluoksnis dengia negyvojo „miesto” gatves. Tai buvo gana vargingas darbas. Iš eilės atliekamų zondavimų duomenys nesutapo, matyti, dėl to, kad uoloje, kuri per sukrėtimą buvo perskelta tokiu plačiu plyšiu, įvyko vidinė dekristalizacija. Galima buvo manyti, kad šią didžiulę duburiuotą lomą dengė kokių septynių — devynių metrų storumo smėlio sluoksnis. Jie pasuko į rytus, prie vandenyno, ir, visaip išvingiavę vienuolika kilometrų tarp juoduojančių griuvėsuį, kurie darėsi vis žemesni, vis mažiau išsikišę iš smėlio, kol pagaliau išnyko visai, pasiekė plikas uolas. Kolona sustojo ties tokiu aukštu skardžiu, kad apačioje dtižtančių į jį bangų ošimas čia buvo vos girdimas. Skardžio pakraščiu ėjo plika, vėjo nugairinta ir nepaprastai glotni uola; į šiaurę ji kilo aukštyn, virsdama kalnų grandine, kurios viršunės, tarytum šuoliavo į tviskantį vandenyną.

Užpakaly stovėjo „miestas”, kuris dabar atrodė kaip juoda taisyklingų kontūrų linija, skęstanti rusvame rūke. Rohanas susisiekė su „Nenugalimuoju”, perdavė astrogatoriui surinktą informaciją, kuri faktiškai buvo lygi nuliui, ir visa kolona, kaip ir anksčiau laikydamasi visų atsargumo priemonių, grįžo į griuvėsius.

Kelyje atsitiko nedidelis nuotykis. Kairysis kraštinis energobotas, matyti, truputį nukrypęsnuo kurso, per daug išplėtė jėgų lauką, kuris užkliudė palinkusį į jo pusę smailiaviršūnį korėtą statinį. Sujungtas su prietaisu sunaudojamam lauko pajėgumui matuoti, antimaterijos svaidytuvas, kurį kažkas buvo paruošęs automatiškai smogti, jeigu kas užpultų, s naudojamo pajėgumo padidėjimą palaikė ženklu, jog kažkas stengiasi pramušti jėgų laulią, ir šovė į niekuo nekaltus griuvėsius. Visa viršutinė pasviro „statinio”, kuris buvo Žemės dangoraižio dydžio, sekcija prarado savo purvinai juodą spalvą, įkaito, akinamai sužibo ir sekančią alcimirką pavirto išlydyto metalo srautu. Nė vienas trupinėlis nenukrito ant važiuojančiųjų, nes liepsnojančios atplaišos nuslydo nematomuoju kupolu, kurį sudarė apsauginis jėgų laukas. Nespėjusios pasiekti žemės, jos visiškai išgaravo nuo terminio smūgio. Tačiau padidėjo airihiliacijos sukeltas radioaktyvumas, skaitikliai automatiškai įjungė aliarmo signalą, ir Rohanas, keikdamasis ir žadėdamas sulaužyti kaulus tam, kas šitaip užprogramavo aparatūrą, gerokai sugaišo, kol atšaukė aliarmą ir paaiškino „Nenugalimajam”, kuris, pastebėjęs tvykstelėjimą; tuojau pat paklausė, kas atsitiko.