Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Eretas buvo vienas iš tų, kurie gautame fotografiniame žemėlapyje ieškojo „Kondoro”. Sic plieninio grūdelio smėlio okeanuose vienu metu ieškojo apie trisdešimt žmonių. Be planetologų, šiam tikslui buvo mobilizuoti kartografai, radiolokatorių operatoriai ir visi laivo pilotai. Jie pasikeisdami ištisą parą peržiūrinėjo gaunamą fotografinę medžiagą, žymėjo kiekvieno įtartino planetos taško koordinatas. Tačiau žinia, kurią Rohanui pranešė vadas, pasirodė esanti klaidinga. Laivu buvo palaikyta nepaprastai aukšta uola, nes nuo jos krito šešėlis, nuostabiai panašus į taisyklingą raketos šešėlį. Vadinasi, apie „Kondoro” likimą vis dar nebuvo jokios žinios.

Rohanas norėjo eiti raportuoti laivo vadui, bet šis jau buvo išėjęs ilsėtis, todėl nuėjo į savo kajutę. Nors buvo pavargęs, bet ilgai negalėjo užmigti. O kai atsikėlė anksti rytą, astrogatorius per planetologų vadovą Baiminą įsakė jam visą surinktą medžiagą perduoti centrinei laboratorijai. Dešimtą ryto Rohanas pajuto baisiausią alkį — dar nebuvo pusryčiavęs — ir nusileido į antrą aukštą, įėjo į mažą radiolokatoriaus operatorių kajutkompaniją, ir čia, kai stovėdamas jau baigė gerti kavą, prie jo prišoko Eretas.

— Ką, jau suradote?! — sušuko Rohanas, pamatęs sujaudintą kartografo veidą.

— Ne. Bet aptikome šį tą didesnį. Tuojau pat eikite — jus kviečia astrogatorius…

Rohanui atrodė, kad įstiklintas lifto cilindras slenka neapsakomai lėtai. Apytamsėje astrogatoriaus kajutėje buvo tylu, girdėjosi tik, kaip čeža elektrinės relės, o iš aparatūros tiekiklio plaukė vis naujos, žvilgančios nuo drėgmės nuotraukos, bet į jas niekas nekreipė dėmesio. Du technikai išstūmė iš nišos sienoje kažką panašų į epidiaskopą ir užgesino paskutines šviesas tuo momentu, kai Rohanas atidarė duris. Jis pastebėjo boluojančią tarp kitų astrogatoriaus galvą. Dar akimirka, ir nuo lubų nuleistas ekranas sužibo sidabru. Tyloje, kurioje buvo girdėti tik prislopintas alsavimas, Rohanas priėjo kiek galima arčiau prie didelės šviesios plokštumos. Nuotrauka buvo ne iš geriausių, be to, tik juodai balta. Tarp smulkių, be tvarkos išmėtytų kraterių, dunksojo plikas plokščiakalnis, iš vienos pusės pasibaigiąs tokia tiesia linija, jog atrodė, kad uolos tenai kažkieno nurėžtos milžinišku peiliu. Tai buvo kranto linija, nes likusią nuotraukos dalį užėmė vienoda vandenyno juoduma. Kiek toliau nuo šio skardžio driekėsi nelabai ryškių formų mozaika, dviejose vietose uždengta debesų ir jų šešėlių. Bet jaų…

Ir taip nebuvo abejonės, jog ši savotiška, miglotų detalių formacija nėra geologinis darinys.

„Miestas…” — susijaudinęs pagalvojo Rohanas, bet garsiai to nepasakė.

Visi tebetylėjo. Epidiaskopą reguliuojantis technikas veltui mėgino išryškinti vaizdą.

— Ar buvo trukdymų prumant? — visiškoje tyloje nuaidėjo ramus astrogatoriaus balsas.

— Ne, — atsakė iš tamsos Balminas. — Prumta aiškiai, bet tai viena paskutinių trečiojo palydovo nuotraukų. Praėjus aštuonioms minutėms po paleidimo, jis nustojo atsakinėti į signalus. Reikia manyti, kad nuotrauka buvo padaryta jau karščio sugadintais objektyvais.

— Kamera viršum epicentro buvo ne aukščiau, kaip 70 kilometrų, — pridūrė kitas balsas. Rohanui pasirodė, kad lai kalbėjo Maltas — vienas gabiausių planetologų. — Tiesą sakant, aš manau, kad buvo penkiasdešimt penki, netgi šešiasdešimt kilometrų… Pažvelkite…

Maltas užstojo dalį ekrano. Jis uždėjo ant vaizdo permatomą plastmasinį šabloną su išplautais skridinėliais, o paskui iš eilės priderino prie keliolikos kraterių kitoje nuotraukos dalyje.

— Jie aiškiai didesni, negu ankstesnėse nuotraukose. Pagaliau, — pridūrė jis, — tai neturi didesnės reikšmės. Šiaip ar taip…

Mokslininkas nebaigė, bet visi suprato, ką norėjo pasakyti; artimiausiu metu fotografijos tikslumas bus patikrintas, ištyrus tą planetos sritį. Kurį laiką visi dar žiūrėjo į vaizdą ekrane. Rohanas jau nebebuvo tcip tvirtai įsitikinęs, kad tai miestas arba, tikriau sakant, jo griuvėsiai. Kad šis geometriškai taisyklingas darinys jau seniai yra apleistas, rodė ploni it brūkšneliai, banguoti kopų šešėliai, iš visų pusių apsupę sudėtingas konstrukcijas. Kai kurios jų buvo beveik visiškai nuskendusios smėlėtoje dykumos įlankoje. Be to, geometrišką šių griuvėsių konsteliaciją į dvi nelygias dalis skyrė į žemyno gilumą platėjanti juoda vingiuota linija — seisminis plyšys, perskėlęs pusiau kai kuriuos didelius „pastatus”. Vienas iš jų, aiškiai nuvirtęs, sudarė lyg ir tiltą, galu užsikabinusį už kranto kitoje tarpeklio pusėje.

— Įjunkite šviesą, — pasigirdo astrogatoriaus balsas.

Kai pasidarė šviesu, jis žvilgtelėjo į sieninio laikrodžio ciferblatą.

— Už dviejų valandų startuojame.

Pasigirdo įvairūs balsai, energingiausiai protestavo Vyriausiojo biologo žmonės, kurių bandomieji gręžiniai jau siekė du šimtus metrų. Horpachas ranka davė ženklą, kad jokių diskusijų nebus.

— Visos mašinos grįžta į laivą. Gautą medžiagą prašau saugoti. Nuotraukų peržiūrą ir likusias analizes reikia tęsti. Kur Rohanas? Ak, jūs čia? Gerai. Girdėjote, ką pasakiau? Po dviejų valandų visi žmonės turi būti starto postuose.

Mašinos į laivą buvo kraunamos skubiai, bet sistemingai. Rohanas nė girdėti nenorėjo Baimino maldavimų leisti pagręžti dar bent penkiolika minučių.

— Girdėjote, ką pasakė vadas, — kartojo jis visiems, ragindamas montuotojus, privažiavusius prie iškastų griovių su dideliais kranais.

Gręžimo įrenginiai, laikinos grotinės pakylos, kuro konteineriai vienas po kito keliavo į krovinių liukus. Kai visur aplink liko tik išraustas gruntas, Rohanas su vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju Vestergardu dėl visa ko dar apėjo paliktų darbų vietas. Paskiau žmonės suėjo į laivą. Tiktai tada tolimame apsaugos lauko pakraštyje sujudo smiltynai, vorele sugrįžo per radiją iškviesti energobotai ir sulindo į laivo vidų. „Nenugalimasis” įtraukė į vidų, po šarvų plokštėmis pandusą ir vertikalią keltuvo fermą. Akimirką raketa stovėjo nejudėdama, paskui vienodą vėtros kauksmą nustelbė metalinis suslėgto oro švilpesys — tai buvo prapučiamos išmetamosios angos. Lakaus smėlio kamuoliai apdengė laivo paskuigalį, juose sužibo žali atšvaitai, susimaišę su raudona saulės šviesa, ir, sudrebinęs dykumą nesibaigiančiais griausmais, kurių aidą ilgai kartojo uolų sienos, laivas pamažėle pakilo į orą. Palikęs uoloje išdegintą ratą, sustiklėjusias kopas ir miglos skiautes, didindamas greitį, jis netrukus pranyko violetiniame danguje. Gerokai po to, kai pasliutinis raketos kelio pėdsakas, pažymėtas balzgana garo linija, išsisklaidė atmosferoje ir lakios smiltys ėmė dengti pliką uolą bei užpustyti ištuštėjusias kasinėjimų duobes, iš vakarų pasirodė tamsus debesis. Slinkdamas visai žemai, jis išsiskleidė, ištįsusią atšaka apglėbė nusileidimo vietą ir pakibo vietoje. Šitaip stovėjo kurį laiką. Kai saulė gerokai pakrypo į vakarus, iš jo į dykumą pradėjo lyti juodas lietus.

„Nenugalimasis” nusileido kruopščiai parinktoje vietoje, beveik už šešių kilometrų į šiaurę nuo išorinės vadinamojo „miesto” ribos. Iš vairinės tasai „miestas” buvo matomas visai neblogai. Įspūdis, kad tai dirbtinės konstrukcijos, dabar buvo net didesnis, negu žiūrint į palydovo atsiųstas nuotraukas. Kampuoti, daugiausia platesni prie pagrindo, negu viršuje, nevienodo aukščio, juosvi, vielomis metalu žvilgą statiniai užėmė daugelio kilometrų plotą, tačiau net per stipriausius žiūronus negalima buvo išskirti detali. Atrodė, kad dauguma jų skylėti lyg rėtis.