Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Netrukus juodas „Nenugalimojo” špilis pasislėpė už horizonto. Kurį laiką kolona, apšviesta horizontaliai krintančių šaltos ir raudonos it kraujas saulės spindulių, slinko per monotonišką dykumą. Smėlio buvo vis mažiau, iš jo kyšojo pasvirę uolų luitai, kuriuos tekdavo apeiti. Dėl deguonies kaukių ir variklių dūzgimo nesinorėjo pradėti pokalbio. Visi atidžiai stebėjo horizontą, bet vaizdas buvo vienodas — uolų telkiniai ir dideli rieduliai. Vienoje vietoje lyguma pradėjo leistis žemyn, ir labai negilios daubos dugne pasirodė siauras, beveik išdžiūvęs upelis, kurio vandenyje blyksėjo raudoni aušros atspindžiai. Žvirgždo sluoksnis, nusidriekęs abiem upelio krantais, rodė, kad kartais čia teka žymiai daugiau vandens. Jie trumpam laikui sustojo ištirti vandens. Vanduo buvo visiškai švarus, gana kietas, su geležies oksidų priemaiša ir nežymiais sulfido pėdsakais. Kolona pajudėjo toliau, dabar jau kiek didesniu greičiu, nes vikšrai akmeningu gruntu ritosi lengvai. Vakarų pusėje iškilo nedideli skardžiai.

Paskutinioji mašina nuolat palaikė ryšį su „Nenugalimuoju”, radiolokatorių antenos sukiojosi, operatoriai, pasitaisydami ant galvų ausines ir krimsdami koncentrato plyteles, prigludę žiūrėjo į savo ekranus. Kartais iš po kurio nors pagalvinio visureigio smarkiai išlėkdavo akmuo, it išpūstas iš vamzdžio, ir, tarsi staiga atgijęs, nušokuodavo į žvirgždo kalvą. Paskiau kelią užstojo lėkštos kalvos — plikos ir nuogos. Jie nesustodami paėmė keletą pavyzdžių, ir Ficpatrikas sušuko Rohanui, kad silicio dioksidas organinės kilmės. Pagaliau, kai priešais sublizgėjo tamsiai mėlynas vandens vęid rodžio ruožas, jie rado ir klinčių.

Mašinos leidosi žemyn, prie kranto, dardėdamos per mažus plokščius akmenėlius. Kai iki vandenyno, kuris iš arti atrodė žalsvas ir visiškai toks, kaip Žemėje, beliko koks šimtas metrų, karštas mašinų alsavimas, vikšrų žlegėjimas, turbinų kauksmas staiga nutilo. Dabar prasidėjo sudėtingas manevravimas, nes, norint apsaugoti darbo grupę jėgų lauku, reikėjo priešakinį energobotą nuleisti gana giliai į vandenį. Visų pirma mašina buvo hermetizuota, po to, vairuojama iš kito energoboto, nuvažiavo skrosdama bangas ir keldama putas, kol pavirto gelmėje vos matomu tamsesniu tašku. Tik tuomet, davus signalą iš centrinio posto, pasinėręs milžinas iškėlė į paviršių Dirako emiterj, ir, kai buvo sudarytas laukas, savo nematomu pusrutuliu dengiąs dalį kranto ir pakraščio vandenį, prasidėjo tikrieji tyrimai.

Vandenynas buvo ne toks sūrus, kaip Žemėje, tačiau analizės nedavė jokių sensacingų rezultatų. Po dviejų valandų buvo žinoma maždaug tiek, kiek ir iš pradžių. Todėl į atvirą jūrą buvo išsiųsti du distanciniu būdu valdomi televiziniai zondai, o centrinio posto ekranuose sekamas jų kelias. Bet tiktai tada, kai jie nutolo už horizonto, signalai atnešė pirmą svarbią žinią. Vandenyne gyveno kažkokie organizmai, panašūs į kaulingąsias žuvis. Tačiau, pasirodžius zondui, tos žuvys spruko baisiausiu greičiu, ieškodamos išsigelbėjimo gelmėje. Toje vietoje, kur pirmą kartą buvo sutiktos gyvos būtybės, echolotai nustatė pusantro šimto metrų gylį.

Broza užsispyrė būtinai sugauti bent vieną tokią žuvį. Prasidėjo medžioklė; zondai, šaudydami elektros išlydžiais, vaikėsi šmižinėjančius žalsvoje prietemoje šešėlius, bet tariamosios žuvys manevravo nepaprastai vikriai. Tiktai po keleto šūvių į vieną pasisekė pataikyti. Zondas, pačiupęs ją savo žnyplėmis, tuojau pat buvo nukreiptas į krantą, o Kechlinas ir Ficpatrikas tuo tarpu manipuliavo kitu zondu, rinkdami plaukiojančius gelmėje plaušelius, kurie jiems pasirodė panašūs į vietinius dumblius. Pagaliau jie pasiuntė zondą j patį dugną, į ketvirčio kilometro gylį. Stipri dugno srovė labai trukdė valdyti zondą ir vis nešė jį į dideles povandeninių akmenų krūvas. Pagaliau keletą iš jų pasisekė apversti, ir,

kaip teisingai spėjo Kechlinas, po šia priedanga buvo įsikurusi ištisa kolonija liaunų teptuko pavidalo sutvėrimėlių.

Kai abu zondai sugrįžo į jėgų lauko zoną ir biologai ėmėsi darbo, jau pastatytame barake, kur galima buvo nusumti Įkyrėjusias kaukes, Rohanas, Jargas ir likusieji žmonės pirmą kartą tą dieną gavo karšto valgio.

Vakaras atėjo berenkant mineralų pavyzdžius, tiriant priedugnio radioaktyvumą, matuojant insoliaciją ir atliekant šimtus panašių nuobodžių darbų, kuriuos vis dėlto reikėjo atlikti sąžiningai, net pedantiškai, jeigu norėjai gauti patikimus rezultatus. Temstant visa, kas įmanoma, buvo padaryta, ir Rohanas ramia sąžine priėjo prie mikrofono, kada jį iškvietė Horpachas iš „Nenugalimoj o”.

Vandenyne buvo pilna gyvų būtybių, kurios visos iki vienos vengė pakrantės ruožo. Išskrostos žuvies organizmas nieko ypatingo neparodė. Apytikriais duomenimis evoliucija planetoje truko daug šimtų milijonų metų. Rastas žymus kiekis žaliųjų dumblių, ir tuo buvo galima paaiškinti, kodėl atmosferoje yra deguonies. Gyvųjų organizmų viešpatijos pasiskirstymas į augaliją ir gyvūniją buvo tipiškas; tipiškos buvo ir stuburinių gyvūnų kaulų struktūros. Vienintelis išsivystęs sugautos žuvies organas, kurio atitikmens Žemėje biologai nežinojo, buvo ypatingas pojūtis — reagavimas į labai nežymius magnetinio lauko įtampos pakitimus. Horpachas įsakė visai ekipai kuo greičiau grįžti ir, jau baigdamas pokalbį, pranešė, kad yra naujienų: atrodo, jog pavyko nustatyti žuvusio „Kondoro” nusileidimo vietą.

Taigi, nors biologai protestavo, tvirtindami, kad tyrimams atlikti neužtektų ir keleto savaičių, motorai buvo paleisti, ir kolona pajudėjo į šiaurės vakarus. Rohanas negalėjo savo draugams pranešti jokių smulkmenų apie „Kondorą”, nes ir pats nežinojo. Jis tik norėjo kuo greičiau patekti į laivą, nes tikėjosi, kad vadas duos jam kitą užduotį, kurioje bus daugiau galimybių padaryti naujus atradimus. Žinoma, dabar pirmiausia reikėjo ištirti spėjamą „Kondoro” nusileidimo vietą. Tad Rohanas leido mašinas visa jėga, ir, atgal jievažiavo, lydimi pragariško akmenis trupinančių vikšrų žlegėjimo. Sutemus užsidegė dideli reflektoriai, vaizdas buvo nepaprastas ir netgi kraupus — kas minutę šviesos stulpai apšviesdavo tamsoje beformius, tarsi judančius milžinų siluetus, nors tai buvo tik uolos — paskutiniai sudūlėjusios kalnų grandinės likučiai. Keletą kartų teko sustoti prie gilių tarpeklių, žiojinčių bazalte. Pagaliau gerokai po vidurnakčio jie vis dėlto pamatė iš visų pusių apšviestą, tartum per paradą, „Nenugalimojo” korpusą, kuris iš tolo švytėjo it metalinis bokštas. Visame jėgų lauko perimetre į visas puses judėjo mašinų voros, buvo iškraunamos atsargos, degalai, žmonių grupės stovėjo po pandusu akinančioje jupiterių šviesoje. Grįžtantieji jau iš tolo išgirdo šio skruzdėlyno bruzdesį. Virš judančių šviesos stulpų stūksojo nebylus, šviesos blyksnių laižomas kreiserio korpusas. Užsidegė žydri žiburėliai, rodydami, kur bus atidarytas kelias pro jėgų uždangą, ir storu smulkių dulkių sluoksniu apneštos mašinos viena po kitos įvažiavo į rutulinės erdvės vidų. Rohanas, dar nespėjęs nušokti ant žemės, sušuko vienam iš arčiausiai stovinčių žmonių, — jis pažino, kad tai Blankas, — klausdamas, kas atsitiko „Kondorui”.

Bet bocmanas apie spėjamą atradimą nieko nežinojo. Iš jo Rohanas nedaug teišgirdo. Keturi palydovai, prieš sudegdami tankesniuose atmosferos sluoksniuose, atsiuntė vienuolika tūkstančių nuotraukų, kurios buvo prumtos per radiją ir tuojau pat iš eilės perkeltos į specialiai apdorojamas plokšteles kartografinėje kajutėje. Kad nereikėtų be reikalo gaišti laiko, Rohanas išsikvietė kartografų techniką Eretą ir, plaudamasis po dušu, ėmė klausinėti apie viską, kas atsitiko laive.