Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Liftas grįžo. Rohanas įėjo į kabiną ir nusileido į šeštą aukštą. Didelė platforma priešais slėgimo kamerą buvo pilna žmonių, kurie, tiesą sakant, čia jau nebeturėjo ko veikti, juo labiau, kad keturi signalai, skelbią, jog jau atėjo laikas kaip reikiant pavalgyti, kartojosi gal ketvirtį valandos. Žmonės pasitraukė, leisdami Rohanui praeiti.

Jordanai ir Blankai. Eisite su manimi prie stereotipo.

— Su skafandrais, navigatoriau?

— Ne. Tiktai su deguonies prietaisais. Ir vienas robotas. Geriausiai iš arktanų, kad neprasmegtų šiame prakeiktame smėlyje. O ko jūs visi čia stovite? Ar valgyt nebenorite?

— Norėtume išlipti, navigatoriau… į žemyną…

— Nors valandėlę…

Visi subruzdo.

— Ramiau, vyručiai. Ateis laikas iškyloms. Kol kas teturime trečiąjį laipsnį…

Vyrai skirstėsi nenorom. Tuo metu iš krovinių šachtos išniro keltuvas su robotu, kuris visa galva buvo aukštesnis už aukščiausius žmones. Jordanas ir Blankas jau su deguonies aparatais grįžo elektrokaru. Rohanas stebėjo juos, atsirėmęs į koridoriaus turėklus.

Baljar, kai rakela stovėjo paskuigaliu žemyn, jis buvo pavirtęs vertikalia šachta, siekiančia net pirmąją mašinų skyriaus pertvarą. Rohanas jautė viršum savęs ir po savimi plačius metalo aukštus, kažkur pačioje apačioje dirbo tyliaeigiai transporteriai, bavo girdėti, kaip tyliai čepsi hidraulinė sistema, o iš keturiasdešimties metrų gilumo šachtos vienodai dvelkė mašinų skyriaus klintizatoriuose išvalytas šaltas oras.

Du kamerų tarnybos vyrai atidarė jiems duris. Rohanas mašinaliai patikrino diržus ir kaukės glaudumą. Jordanas ir Blankas įėjo paskui jį, po to nuo roboto žingsnių smarkiai sugirgždėjo ploltštė. Pasigirdo spiegimas, pratisas siurbiamo į laivo vidų oro švilpesys. Atsidarė išorinis liukas. Mašinų pandusas buvo keturiais aukštais žemiau. Žmonės leidosi žemyn mažu keltuvu, kuris jau anksčiau buvo išstumtas iš apdangalo. Jo rėmai siekė smėlio kalvos vušunę. Keltuvo narvas buvo iš visų pusių atviras. Lauke buvo kiek šalčiau, negu „Nenugalimojo” viduje. Į narvą sulipo visi keturi, magnetai išsijungė, ir jie pro laivo korpuso sekcijas sklandžiai nusileido iš vienuolutos aukštų lygio. Rohanas mašinaliai tikrino sekcijas. Ne taip jau dažnai pavyksta patikrinti laivą iš oro pusės.

„Gerokai padirbėjo”, — pagalvojo jis, pamatęs meteoritų įbrėžimus. Vietomis šarvų plokštės nebeblizgėjo, tartum išėstos stiprių rūgščių. Liftas, baigęs savo trumpą kelią, neatsitrenkdamas nusileido ant supūstos smėlio bangos. Visi trys iššoko ir tuojau pat virš kelių įklimpo smėlyje. Tik robotas, skirtas apsnigtiems plotams tirti, juokingai, tačiau drąsiai krypavo kaip antis savo karikatūriškai suplotomis pėdomis. Rohanas liepė jam sustoti, o pats su Jordanu ir Blanku kruopščiai apžiūrėjo visas laivagalio tūtų angas, kiek tai buvo įmanoma padaryti iš lauko pusės.

— Jas reikėtų truputį pašlifuoti ir prapūsti, — pasakė jis.

Tik išlindęs iš po laivagalio, Rohanas pastebėjo, koks didžiulis laivo šešėlis. Tarsi platus kelias jis driekėsi per kalvas, apšviestas jau besileidžiančios saulės. Smėlio bangų tai- syklingumas dvelkė ypatinga ramybe. Jų įdubos buvo pilnos žydrų šešėlių, viršūnės švytėjo rausva prieblanda, ir šis malonus, švelnus rausvumas priminė Rohanui spalvas, kadaise matytas vaikiškoje paveiksluotoje knygelėje. Toksai neįtikimai švelnus buvo tasai rausvumas. Rohanas iš eilės apžiūrinėjo kopas, pastebėdamas vis naujus persikinio švytėjimo atspalvius, kuo toliau, tuo vis rudesnius ir sukapotus juodų šešėlių piautuvų. Pagaliau jo žvilgsnis nuklydo net ten, kur, susiliedamos į ištisą geltoną pilkumą, rūsčiai stūksojo nuogų vulkaninių uolų plokštės. Jis vis tebestovėjo ir žiūrėjo, o jo vyrai neskubėdami, automatiškai, kaip buvo įpratę per daugelį metų, atlikinėjo įprastinius matavimus, rinko į mažus konteinerius oro ir smėlio pavyzdžius, kilnojamu zondu, kurio grąžtą laikė arktanas, matavo grunto radioaktyvumą.

Rohanas į jų plušėjimą nekreipė jokio dėmesio. Kaukė dengė tik jo nosį ir burną, akys ir visa galva nebuvo uždengtos, nes jis buvo nusiėmęs negilų apsauginį šalmą. Jautė, kaip vėjas kedena plaukus, kaip švelnios smiltelės nusėda ant veido, kaip kutendamos įsispraudžia tarp plastmasinės kaukės kraštų ir skruostų. Vėjo gūsiai pleveno kombinezono kelnių kiškas, didžiulis, tartum patinęs, saulės diskas, į kurį be baimės buvo galima žiūrėti tik kokią sekundę, dabar kybojo ties raketos viršūne. Tęsiamai švilpavo vėjas, jėgų laukas ”dujoms judėti

nekliudė, todėl Rohanas negalėjo jspėti, kur kyla iš smėlio jo nematoma siena. Didžiulis, akimis matomas plotas buvo bc gyvos dvasios, tartum čia niekada nebuvo įžengusi žmogaus koja. Atrodė, kad čia visai ne ta planeta, kuri prarijo „Nenugalimoj o” klasės laivą su aštuonių dešimčių žmonių įgula — didžiulį, prityrusį kosmoso keliauninką, galėjusį per sekundės dalį pasiekti milijardų kilovatų galingumą, paversti jį energijos laukais, pro kuriuos neprasiskverbdavo joks materialus kūnas, sukoncentruoti į naikinančius žvaigždžių temperatūros spindulius, galinčius paversti degėsiais kalnų virtinę arba išdžiovinti jurą. Tačiau vis dėlto čia žuvo tasai Žemėje sukurtas plieninis organizmas — daugelį amžių trukusio technologijos klestėjimo vaisius. Pradingo nežinomubūdu, be pėdsako, be SOS signalo, tartum ištirpo šioje rudoje ir pilkoje tuštumoje.

„Ir visas šis žemynas atrodo taip pat”, — pagalvojo Rohanas. Jis gerai atsiminė, kaip iš aukštybių atrodė kraterių raupai ir kaip tarp jų judmo vien tiktai debesys, nepaliaujamai, lėtai vilkdami savo Šešėlius per begalinę kopų laviną.

— Aktyvumas? — neatsigręždamas paklausė jis.

— Nulis, nulis du, — atsakė Jordanas klūpodamas ir tuoj atsistojo. Jo veidas buvo paraudęs, akys blizgėjo. Dėl kaukės balsas buvo pasikeitęs.

„Tai reiškia — mažiau, negu nieko, — pagalvojo Rohanas. — Beje, dėl tokio didelio neatsargumo anie nebūtų žuvę, automatiniai indikatoriai būtų sukėlę aliarmą, net jeigu niekas nebūtų pasirūpinęs kontroliniu stereotipu,”

— Atmosfera?

— Azoto septyniasdešimt aštuoni procentai, argono du, anglies dvideginio nulis, metanoketuri, o daugiau — deguonis.

— Šešiolika procentų deguonies?! Tikrai?

— Tikrai.

— Oro radioaktyvumas?

— Praktiškai nulis.

Tai buvo keista. Tiek deguonies! Si žinia įelektrino Ro/laną. Jis priėjo prie roboto, kuris tuojau pat pakišo jam prieš akis indikatorių kasetę. „Gal jie mėgino išsiversti be deguo-

hies aparatų”, — pagalvojo jis beprasmiškai, nes žinojo, kad šitaip negalėjo būti. Tiesa, kartais atsitikdavo, jog koks nors žmogus, kurį labiau, negu kitus kankindavo troškimas grįžti, nepaisydamas įsakymų, nusumdavo kaukę, nes aplinkos oras atrodydavo toks grynas, toks gaivus, — ir taip žūdavo apsinuodijęs. Tačiau šitaip galėjo atsitikti vienam, daugiausia dviem.

— Jau viską turite? — paklausė Rohanas.

— Taip.

— Grįžkite.

— O jūs?

— Dar pasiliksiu. Grįžkite, — pakartojo nekantraudamas, Jis norėjo pabūti vienas. Blankas užsimetė ant peties dirželiu surištas konteinerių rankenas. Jordanas padavė robotui zondą ir sunkiai nubrido per smėlį; arktanas, iš užpakalio toks panašus į kaukėtą žmogų, šlepsėjo paskui juos.

Rohanas nuėjo prie kraštinės kopos. Priėjęs pamatė kyšančias iš smėlio galuose platėjančias emiterio žiotis, kurios sudarė apsauginį jėgų lauką. Ne tiek norėdamas įsitikinti, kad toks laukas yra, kiek tiesiog dėl vaikiško užgaido jis pasėmė saują smėlio ir pažėrė prieš save. Smėlis nulėkė srovele ir, tartum atsitrenkęs į nematomą nuožulnų stiklą, vertikaliai nubyrėjo žemėn.