Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Dar siaubingesnį vaizdą jie pamatė vairinėje. Ekranuose ir laikrodžiuose nebuvo likę nė vieno sveiko stiklelio. Kadangi visų prietaisų stiklai buvo pagaminti iš nedūžtančios masės, kažkokie nepaprastai galingi smūgiai juos pavertė sidabriniais milteliais, kurie dabar dengė pultus, krėslus ir netgi laidus bei kontaktus. Greta esančioje bibliotekoje tarsi iš maišo išbertos kruopos pasklidai mėtėsi išsivynioję ir susiraizgę dideliais, slidžiais kamuoliais mikrofilmai, suplėšytos knygos, sulaužyti skriestuvai ir logaritminės liniuotės, spektrinių analizių juostos drauge su šūsnimis didžiulių žvaigždinių Kamerono katalogų, kurių storus, standžius plastikinius lapus kažkas išplėšė po vieną, mėgaudamasis, įnirtingai ir kartu su nesuprantama kantrybe. Klubo patalpoje ir greta jos esančioje projekcinėje salėje praėjimai buvo užversti suglamžytų rūbų krūvomis ir nuplėšytos krėslų apmušalų odos gabalais. Žodžiu, ten atrodė taip, tartum, bocmano Ternerio žodžiais tariant, laivą būtų užpuolusi įsiutusių pavianų banda. Žmonės, tiesiog apstulbinti šitokio nusiaubimo, tylėdami ėjo iš vieno aukšto į kitą. Mažoje navigacinėje kajutėje prie sienos, susirietęs į kamuolį, gulėjo išdžiūvęs lavonas su drobinėmis kelnėmis ir dėmėtais marškiniais. Dabar jis buvo apdengtas brezentu, užmestu kažkurio pirmiausia čia įėjusio techniko. Tiesą sakant, tai buvo mumija su parudavusia ir pridžiūvusia prie kaulų oda.

Rohanas išėjo iš „Kondoro” vienas iš paskutinių. Jam svaigo galva; jis juto šleikštulį ir kiekvieną naują priepuolį nuslopindavo tik sukaupdamas visą valios jėgą. Jam atrodė, kad jis pergyveno kraupų, neįtikimą sapną. Tačiau, pažvelgęs į kitų žmonių veidus, įsitikino, kad visa tai, ką matė, yra iš tiesų. Buvo pasiųstos trumpos radiogramos „Nenugalimajam”. Dalis įgulos pasiliko prie „Kondoro” padaryti viduje bent šiokios tokios tvarkos. Tačiau Rohanas Įsakė prieš tai nufotografuoti visas laivo patalpas ir smulkiai aprašyti, kokios jos buvo rastos.

Rohanas grįžo su Baiminu ir vienu iš biofizikų — Garbu; transporterį vairavo Jargas. Jo platus, visada besišypsantis veidas buvo tartum sumažėjęs ir patamsėjęs. Daugiatonė mašina trukčiojo, sukinėjosi tarp kalvų, mėtydama į šalis didžiulius smėlio fontanus. Tai buvo labai neįprasta, nes šis vairuotojas paprastai važiuodavo ramiai, sklandžiai. Priešakyje, sudarydamas jėgų lauko apsaugą, važiavo be žmonių energobotas. Jie visą laiką tylėjo apnikti savų minčių. Rohanas beveik bijojo susitikti su astrogatoriumi, nes nežinojo, ką būtent jam pasakys. Siaubingiausią atradimą, siaubingiausią todėl, kad šis pamišėliškas atradimas buvo absurdiškiausias, pasilaikė sau. Aštuntojo aukšto vonios kambaryje jis rado muilo gabalų su aiškiais žmogaus dantų pėdsakais. O juk bado ten negalėjo buti; sandėliai buvo beveik pilni neliestų maisto atsargų; net pienas puikiausiai išsilaikė šaldytuvuose.

Pusiaukelėje jie gavo radijo signalus iš kažkokios mažos savaeigės mašinos, kuri, keldama dulkių debesis, lėkė į juos. Jie sumažino greitį, tada sustojo ir toji mašina. Ten važiavo du žmonės: nebe jaunas jau technikas Magdovas ir neurofiziologas Saksas. Rohanas išjungė lauką, ir jie galėjo susikalbėti. Pasirodo, jau jam išvykus, „Kondoro” hibernatoriuje buvo rastas užšaldytas žmogus, kurį, gal būt, dar galima buvo atgaivinti. Taigi Saksas ir vežėsi iš „Nenugalimojo” visą reikalingą aparatūrą.

Rohanas nusprendė vykti paskui Saksą, motyvuodamas tuo, kad mokslininko mašina neturi jėgų lauko apsaugos. Iš tikrųjų jis buvo patenkintas, kad pokalbis su Horpachu bus atidėtas. Taigi jie apsisuko vietoje ir, keldami smėlio debesis, nudūmė atgal.

Aplink „Kondorą” plušėjo žmonės. Iš kopų jie tolydžio traukė įvairiausius daiktus. Nuošaliau, apdengti baltomis palomis, gulėjo eilėmis žmonių lavonai. Jų jau” buvo daugiau kaud dvidešimt. Pandusas veikė, net „Kondoro” stoties reaktorius jau davė srovę.

Juos pastebėjo iš tolo dėl sukelto dulkių debesies ir atidarė įėjimą pro jėgų lauką. Vietoje jau buvo gydytojas, mažasis daktaras Migrenas, bet be asistentų jis net nenorėjo nuodugniau apžiūrėti rastojo hibernatoriuje žmogaus. Rohanas, pasinaudodamas savo privilegija — čia gi jis pavadavo patį vadą — su abiem gydytojais nuėjo į laivą. Sudaužytieji daiktai, dėl kurių jis, apsilankęs čia anksčiau, negalėjo prieiti net prie hibernatoriaus durų, dabar jau buvo pašalinti. Rodyklės rodė septyniolika laipsnių šalčio. Abu gydytojai, tai pamatę, tylėdami susižvelgė, bet Rohanas šiek tiek žinojo apie hibernaciją ir suprato, kad pilnutinei grįžtamai mirčiai temperatūra per aukšta, o hipoterminiam miegui — per žema. Atrodė, kad žmogus hibernatoriuje ne specialiai paliktas išbandymui atitinkamai sudarytose sąlygose, o greičiau patekęs ten atsitiktinai, taip pat nesuprantamai ir beprasmiškai, kaip ir visa kita, kas buvo įvykę „Kondore”. Ir tikrai, kada jie, apsirengę termostatiniais skafandrais ir atsukę sraigtračius, atidarė sunkų dangtį, pamatė vienmarškinį, kniūbsčiomis ant grindų gulintį žmogų. Rohanas padėjo gydytojams nunešti jį ant mažo minkšto stalo, apšviesto trimis bešešėlinėmis lempomis. Tiesą sakant, tai buvo ne operacinis stalas, o tik gultas smulkioms procedūroms, kurias kartais reikia atlikti hibernatoriuje. Rohanas bijojo pamatyti šio žmogaus veidą, nes pažinojo daugelį „Kondoro” žmonių. Tačiau šis buvo jam nepažįstamas. Jeigu ne į ledą sušalę ir standūs jo sąnariai, galėjai pamanyti, kad rastasis žmogus miega — akys užmerktos, oda sausoje ir hermetiškoje kajutėje netgi nepraradusi natūralios spalvos, tik išblyškusi. Tačiau po ja audiniuose buvo pilna mikroskopinių ledo kristalėlių. Abu gydytojai, nieko nesakydami, susižvelgė antrą kartą. Po to pradėjo ruošti savo įrankius. Rohanas atsisėdo ant vienos iš tuščių lovų. Dvi ilgos jų eilės stovėjo tvarkingai paklotos; hibernatoriuje buvo pavyzdinga, normali tvarka. Kelis kartus žvangtelėjo instrumentai, gydytojai pasišnibždėjo, ir pagaliau Saksas, nueidamas nuo stalo, pasakė:

Nieko nebus.

Negyvas, — lyg ir darydamas iš Sakso žodžių vienuitelę galimą išvadą, o ne klausdamas, tarė Rohanas.

Tuo tarpu Nigrenas priėjo prie klimatizaloriaus lentelės. Netrukus orą sujudino šiltas dvelksmas. Rohanas atsistojo, norėdamas išeiti, bet pamatė, kad Saksas grįžta prie stalo. Jis pakėlė nuo grindų nedidelį juodą krepšį, atidarė jį, ir Rohanas. pamatė aparatą, apie kurį jau ne kartą buvo girdėjęs, bet kurio ligi šiol dar nė karto nebuvo matęs naudojant. Saksas nepaprastai ramiai, pedantiškai vyniojo iš kamuoliukų laidus, kurių galuose buvo plokšti elektrodai. Šešis jų pridėjęs prie mirusiojo kiaušo, jis pritvirtino juos elastiška juosta. Paskiau pritupęs išėmė iš krepšio tris poras ausinių. Užsidėjo vieną porą ant ausų ir, vis dar pasilenkęs, ėmė judinti apdangalu apvilkto aparato skridinėlius. Jo veidas su užmerktomis akimis pasidarė labai susikaupęs. SLaiga jis suraukė antakius, vis tebelaikydamas ranka skridinėlį, palinko dar žemiau ir staigiai nusiėmė ausines.

— Kolega Nigrenai, — kažkokiu keistu balsu pasakė jis.

Mažasis daktaras paėmė iš jo ausines.

— Ką?.. — beveik nealsuodamas, drebančiomis lūpomis sušnibždėjo Rohanas.

Sis aparatas buvo vadinamas „kapų stuksentuvu”, bent jau laivo žargonu tariant. Juo galima buvo „pasiklausyti smegenų” neseniai mirusio žmogaus arba tokio, kurio kūnas dar nepradėjęs irti, kaip atsitiko šiuo atveju dėl žemos temperatūros; teisingiau sakant, galima buvo.išgirsti tai, kas sudarė paskutinį sąmonės turinį.