Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Akies krašteliu Rohanas pastebėjo, kaip astrogatorius jau žiojasi, norėdamas paklausti šalia stovintį vyriausiąjį inžinierių, ar jėgų laukas išlaikys, tačiau nepasakė nė žodžio. Nespėjo.

Juodas sūkurys, tarpeklio sienos, krūmyuai, viskas akies mirksniu pradingo. Atrodė taip, lyg uolos plyšio dugne būtų atsivėręs ugnies vulkanas. Dūmų, verdančios lavos, uolų nuolaužų stulpas, pagaliau — didelis garų šydu apsitraukęs debesis, ėmė kilti vis aukščiau, kol garai, susidarę tikriausiai iš verdančio upokšnio, pasiekė pusės kilometro aukštį, ku sklandė televizijos siųstuvas. „Ciklopas” paleido į darbą antimaterijos svaidytuvą.

Vairinėje niekas net nepajudėjo ir nepratarė žodžio, tačiau taip pat niekas negalėjo sutramdyti kerštingo pasiteirkinimo; tai buvo neprotinga, tačiau visi buvo patenkinti. Galėjai pamanyti, kad debesis pagaliau rado sau lygų priešą. Visi ryšiai su „Ciklopu” puolimo momentu nutrūko, ir žmonės matė tik tai, ką iš už septyniasdešimt kilometrų per virpančią atmosferą perdavinėjo telezondas ultratrumpomis bangomis. Apie įsiliepsnojusį mūšį uždarame tarpeklyje sužinojo ir tie žmonės, kurių nebuvo vairinėje. Įgulos nariai, kurie buvo užsiėmę aliumininio barako išmontavimu, metė darbą. Horizonto pakraštys šiaurės rytuose pašviesėjo, tarsi ten būtų tekėjusi kita saulė, stipresnė už šviečiančią dangaus zenite. Po to šitą švytėjimą užtemdė dūmų stulpas, kyląs aukštyn it sunkus grybas.

Telezondą reguliuoją technikai turėjo jį atitraukti nuo mūšio sūkurio ir pakelti į keturių kilometrų aukštį. Tiktai tada jis išėjo iš smarkių oro srautų, kuriuos sukeldavo nuolatiniai sprogimai. Dabar jau nesimatė nei tarpeklį uždarančių uolų, nei gauruotų šlaitų, nei pagaliau juodojo debesies, kuris iš jų išlėkė. Ekranuose kunkuliavo ugnis ir dūmai, raižomi liepsnojančių nuolaužų parabolėmis; akustiniai zondo indikatoriai siuntė nenutrūkstamą, čia silpnesnį, čia stipresnį dundėjimą, ir atrodė, kad didelėje kontinento dalyje vyksta žemės drebėjimas.

Tai, kad šiurpus mūšis nesibaigia, visus stebino. Po keliasdešimt sekundžių tarpeklio dugnas ir viskas aplinkui „Ciklopą” nuo karščio ėmė degti; uolos smuko žemyn, griuvo, virto lava, ir jau buvo matyti, kaip skaisčiai raudonas jos srautas graužiasi kelią prie išėjimo iš tarpeklio, esančio už keleto kilometrų nuo kovos vietos. Valandėlę Horpachas galvojo, ar tik neužsikirto elektroniniai svaidytuvų jungikliai, nes atrodė negalimas dalykas, kad debesis dar tebepultų priešą, kuris jį taip triuškino; Tačiau kai zondas pagal naują įsakymą pakilo dar aukščiau, prie troposferos ribos, ekranai parodė, jog astrogatorius klydo.

Dabar jau buvo matomas apie 40 kvadratinių kilometrų plotas. Šioje tarpekliais išraižytoje vietovėje vyko keistas judėjimas. Tariamai sulėtintu tempu (taip atrodė dėl to, kad stebima vieta buvo labai toli) iš juodais varvekliais apkibusių uolų šlaitų, iš įdubų ir urvų plaukė vis nauji ir nauji juodos masės kamuoliai, kilo j viršų, jungėsi, skrisdami koncentravosi ir lėkė į mūšio sūkurį. Vienu metu atrodė, kad be perstojo metamos į mūšio centrą juodosios griūtys nuslopins atominę ugnį, užslėgs ją ir užgesins pačia savo mase, tačiau Horpachas žinojo, kokie yra energetiniai žmonių pagamintos pabaisos rezervai.

Vairinėje iš garsintuvų be paliovos aidėjo kurtinantis griausmas; vienu kartu trijų kilometrų aukščio liepsnos kiaurai perskrodė puolantį debesį ir ėmė pamažu suktis it savotiškas ugnies malūnas; oras virpėjo ištisais sluoksniais ir traukėsi nuo kaitros, kurios centras taip pat ėmė slinkti.

„Ciklopas” dėl nežinomų priežasčių pasitraukė atbulas ir, nė akimirkai nenutraukdamas kovos, ėmė iš lėto slinkti link tarpeklio angos. Matyt, jo elektroninės smegenys atsižvelgė į tai, jog atominiai sprogimai gali nugriauti uolų šlaitus ir užversti pačią mašiną. Žinoma, ji būtų išėjusi sveika ir iš tokios sunkios padėties, bet vis dėlto su rizika, kad negalės laisvai manevruoti. Šiaip ar taip, kovojantis „Ciklopas” stengėsi pasitraukti į erdvesnę vietą, ir kunkuliuojančiuose verpetuose jau nebegalėjai atskirti, kur jo svaidytuvų ugnis, kur gaisro dūmai, kur debesies likučiai ir kur griūvančių uolų viršūnių atplaišos.

Atrodė, kad kataklizmas jau pasiekė kulminaciją. Tačiau sekančią akimirką įvyko kažkas neįtikėtina. Ekrane vaizdas suliepsnojo, sutvisko baisiu, akis veriančiu baltumu, pasidengė milijardų sprogimų raupais, ir naujas antimaterijos pliūpsnis sunaikino visa, kas buvo aplinkui „Ciklopą” — orą, nuolaužas, garus, dujas ir dūmus. Viskas pavirto kietuoju spinduliavimu, perskėlė pusiau tarpeklį ir kilometro plote debesį suspaudė anihiliacijos glėbyje, o po to viskas išlėkė į orą, tartum katastrofos išmestas iš pačių planetos vidurių.

„Nenugalimasis”, kuris nuo šio siaubingo smūgio epicentr stovėjo už 70 kilometrų, susiūbavo, per dykumą nuėjo seisminės bangos, po pandusu sujudėjo ekspedicijos transporteriai ir energobotai, o už kelių minučių nuo kalnų riaumodama atlėkė baisi vėtra, staiga apsvilino veidus susigūžusiems prie mašinų žmonėms ir, pakėlusi sūkuriuojančio smėlio sieną, nulėkė toliau, j didžiąją dykumą.

Į televizijos zondą, matyt, pataikė kokia nuolauža, nors nuo kataklizmo centro jis tada buvo už trylikos kilometrų. Rylys nenutrūko, tik žymiai pablogėjo vaizdas, padaugėjo trukdymų. Po minutės, kai dūmai kiek išsisklaidė, Rohanas, įdėmiai žiūrėdamas, išvydo naują kovos etapą.

Ji dar nesibaigė, kaip prieš valandėlę buvo linkęs manyti. Jeigu atakuojantieji būtų buvę gyvos būtybės, tai šitokios žudynės tikriausiai būtų privertusios naujas jų mases trauktis ar bent jau sustoti prie ugninio pragaro vartų. Tačiau čia negyvi padarai kovojo su kitu negyvu padaru. Atominė ugnis neužgeso, tiktai pakeitė formą ir pagrindinio smūgio kryptį. Ir tada Rolianas pirmą kartą suprato arba, tikriau sakant, be žodžių suvokė, kaip atrodė tos kadaise Regio III dykumose vykusios kautynės, kuiiose vieni robotai triuškino ir daužė kitus, kokiomis selekcijos formomis naudojosi negyvoji evoliucija ir ką reiškė Liaudos žodžiai, kad pseudovabzdžiai nugalėjo, nes buvo geriausiai prisitaikę. Kartu jis pagalvojo, kad panašių dalykų čia jau kadaise būta, kad negyvoje, nesunaikinamoje, bilijoninio debesies kristalėliuose saulės energijos įamžintoje atmintyje buvo žinių apie panašius susidūrimus, kad kaip tik su panašiais atsiskyrėliais, sunkiai šarvuotais milžinais, atominiais robotų padermės mamutais prieš šimtus amžių turėjo grumtis šie negyvi trupinėliai, atrodą visai niekas, palyginus su viską naikinančiomis liepsnomis ir uolas kiaurai pradeginančiais išlydžiais. Stai kas padėjo jiems ištverti, štai kodėl šių didžiulių pabaisų šarvai iširo lyg surūdijusios plaušinės ir liko ištampyti po plačią dykumą tarp smėliu užneštų elektroninių griaučių, kadaise buvusių tikslių mechanizmų. Tai buvo kažkokia neįtikima, neapsakoma drąsa, jeigu tik galima tokį žodį pavartoti, apibūdinant titaniškojo debesies kristalėlius. Tačiau koks kitas žodis galėjo tikti šiuo atveju..? Ir Rohanas, galvodamas apie tebevykstančią hekatombą, nepajėgė sulaikyti nuostabos, kurią kėlė tolimesni veiksmai…

Debesis tebepuolė. Dabar jo paviršiuje, visame, iš aukšto matomame plote, kyšojo tik pavienės, pačios aukštosios uolų viršunės. Visa kita, visas tarpeklių kraštas dingo, užlietas juodų bangų, lekiančių į vieną vietą iš visų horizonto pusių ir puolančių gilyn į ugninį piltuvą, kurio centre buvo virpančio karšto oro paslėptas „Ciklopas”. Tačiau šis, atrodo, beprasmiškas, nepaprastai nuostolingas spaudimas vis dėlto nebuvo beviltiškas.,