Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Tai buvo nesuprantama, nes abu nesiskyrė nuo kitų nei drabužiais, nei ginklais, nei išvaizda. Tur būt, negalėjo turėti reikšmės ir tai, kad jie visi trys, su Terneriu, buvo mažame visureigyje.

Kartu Horpachui iškilo klausimas, kas daryti toliau. Padėtis buvo pakankamai aiški, ir jie galėjo grįžti į Bazę su duomenimis, pateisinančiais tiek grįžimą, tiek tragišką „Kondoro” galą. Tai, kas labiausiai intrigavo mokslininkus — metaliniai pseudovabzdžiai, jų simbiozė su mechaniniais „augalais” ant uolų, pagaliau debesies „psichiškumo” klausimas (nebuvo netgi žinoma, ar egzistuoja tik vienas debesis, ar jų yra daugiau, ar pagaliau visi mažesni debesys gali jungtis į monolitinę visumą) — visa tai, drauge paėmus, nebūtų paskatinę jo nė valandos ilgiau pasilikti Regyje III, jeigu ne tai, kad vis dar trūko keturių Renjaro ekipos žmonių ir paties Renjaro.

Dingusiųjų pėdsakai Rohano grupę atvedė į tarpeklį. Nebuvo abejonės, kad šie beginkliai žmonės ten žus, jeigu net negyvieji Regio gyventojai paliks juos ramybėje. Todėl reikėjo apieškoti apylinkes, nes nelaimingieji, netekę sugebėjimo protingai veikti, galėjo tikėtis tik „Nenugalimojo” pagalbos.

Vienintelis dalykas, kurį pasisekė logiškai apytikriai nustatyti, — tai ieškojimo spindulys, nes pilname olų ir tarpeklių krašte dingusieji žmonės negalėjo nuo kraterio nutolti daugiau kaip keliasdešimt kilometrų. Aparatuose jie nebedaug teturėjo deguonies„tačiau gydytojai tvirtino, kad kvėpuoti planetos atmosfera nėra mirtinai pavojinga, o kvaitulys dėl kraujyje ištirpusio metano tiems žmonėms, žinoma, neturėjo didesnės reikšmės.

Ieškojimų rajonas nebuvo labai didelis, tik sunkiai praeinamas ir išžvalgomas. Visų užkampių, plyšių, landynių ir urvų apieškojimas, net ir palankiomis sąlygomis galėjo užsitęsti savaites. Po vinguriuotų daubų ir slėnių uolomis, tik kai kur jungdamasi su jomis, slypėjo kita požeminių koridorių ir vandens išskalautų uolų sistema. Visai galimas dalykas, kad pražuvėliai pateko į kurią nors vieną iš tokių slėpynių, bet negalima buvo tikėtis, kad jie tūnos kartu vienoje vietoje. Netekę atminties, jie buvo bejėgiške.sni už vaikus, nes šie bent laikytųsi krūvoje. Pagaliau toji apylinkė buvo juodųjų debesų buveinė. Galinga „Nenugalimoj o” ginkluotė ir technika nedaug tegalėjo praversti ieškant pražuvėlių. Patikimiausios apsaugos — jėgų lauko — požeminiuose planetos koridoriuose išvis nebuvo galima panaudoti. Taigi teliko alternatyva — arba nedelsiant grįžti j Žemę, palikus pražuvėlius mirti, arba pradėti rizikingas paieškas. Realių šansų jos galėjo duoti tik per keletą artimiausių dienų, daugiausia per savaitę. Horpachas žinojo, kad, ieškodami ilgiau, jie rastų tik šių žmonių palaikus.

Kitos dienos rytą astrogatorius pasišaukė specialistus, nupasakojo jiems padėtį ir pareiškė, jog tikisi jų pagalbos. Jie turėjo saujelę „metalinių vabzdžių”, kuriuos savo švarko kišenėje parsinešė Rohanas. „Vabzdžiai” buvo tiriami beveik visą parą. Horpachas norėjo žinoti, ar yra radikalus budas padaryti šiuos padarus nekenksmingus. Taip pat vėl iškilo klausimas, kas išgelbėjo Jargą ir Rohaną nuo „debesies” puolimo,

„Belaisviai” pasitarimo metu užėmė garbingą vietą — uždarame stiklo inde, pastatytame viduryje stalo. Jų tebuvo keliolika, nes likusieji bandymų metu buvo sunaikinti. Sie tikslios trilypės simetrijos dariniai, savo forma atrodė panašus į raidę Y su trimis smailiais peteliais, susijungiančiais centriniame sustorėjime. Tiesioginėje šviesoje jie buvo juodi kaip anglis, o atspindimoje — švytėjo mėlyna ir gelsvai žalia spalva, panašiai kaip kai kurių Žemės vabzdžių pilveliai. Jų sienelės buvo sudarytos iš labai smulkių plokštumėlių, tarsi šlifuoto brilianto, ir viduje turėjo mikroskopinę, visur vienodą konstrukciją, kurios elementai, kelis šimtus kartų smulkesni u smėlio grūdelius, sudarė lyg kokią autonominę nervų sistemą, kurioje buvo galima pastebėti dalinai vieną nuo kitos nepriklausomas sistemas.

Mažesnioji dalis, užimanti raidės Y pečių vidų, valdė „vabzdžio” judesius. Mikrokristalinėje pečių strukturoje buvo tarytum savotiškas universalus akumuliatorius ir kartu energijos transformatorius. Priklausomai nuo slėgimo, mikrokristalėliai sudarydavo arba elektrinį lauką, arba magnetinį, arba kintamuosius jėgų laukus, kurie centrinę dalį galėdavo įkaitinti iki palyginti aukštos temperatūros; tąsyk susikaupusi šiluma sklisdavo viena kryptimi — išorėn. Dėl to kilęs oro judėjimas, lyg kokia atatranka, varydavo bet kuria kryptimi. Paskiras kristalėlis galėjo ne tiek skristi, kiek šokinėti, ir nesugebėjo, bent laboratorinių eksperimentų metu, preciziškai valdyti savo judėjimo. Tačiau, susijungęs pečių galais su kitais kristalėliais, jis parodydavo juo geresnius aerodinaminius rodiklius, juo daugiau būdavo tų kristalėlių.

Kiekvienas kristalėlis jungėsi su trimis kitais; be to, peties galu jis galėjo susijungti su kito kristalėlio centrine dalimi, ir šitaip susidarydavo daugiasluoksniai kompleksai. Susijungiant nereikėjo būtinai susiliesti galais, o pakako tik suartėti, ir susidaręs magnetinis laukas visą darinį imdavo laikyti pusiausvyroje. Susitelkus tam tikram „vabzdžių” skaičiui, agregatas įgydavo daug savybių; priklausomai nuo išorinių impulsų „dirginimo”, jis keisdavo judėjimo kryptį, savo formą, pavidalą, pulsuojančių vidaus impulsų dažnumą. Jiems tam tikru būdu pasikeitus, lauko ženklai reversuodavo, ir, užuot traukę vienas kitą, metaliniai kristalėliai išsiskirdavo ir pereidavo į „individualaus pakrikimo” būklę.

Be sistemos, valdančios tokius judesius, kiekvienas juodas kristalėlis turėjo savyje dar kitus ryšius, teisingiau sakant, jų fragmentą, nes anoji sistema sudarė kažkokios didesnės visumos dalį. Si pagrindinė visuma, susiformuojanti, tur būt, tik susijungiant dideliam elementų skaičiui, buvo tikrasis debesies veiksmų variklis. Tačiau čia mokslininkų žinios baigėsi. Jie nesuprato, kokios yra pagrindinių sistemų didėjimo galimybės, o ypač neaiškiliko šių sistemų „protingumo” problema. Kroli notosas manė, kad kuo daugiau padarų jungiasi į vieną visumą, tuo sunkiau darosi išspręsti šią problemą. Tai skambėjo gana įtikinamai, tačiau nei kibernetikai, nei informacionistai nežinojo nė vieno šitokios konstrukcijos pavyzdžio, tai yra „laisvai padidėjančių smegenų”, kurios savo matmenis derina su ketinimų dydžiu.

Dalis Rohano atsineštųjų padarų buvo sugadinta, Tačiau kiti demonstravo tipines reakcijas. Atskiras kristalėlis galėjo šokčioti ir beveik nejudėdamas pakilti j orą, nusileisti, artėti prie impulsų šaltinio arba jo išvengti, tačiau jis buvo visiškai nepavojingas, net gresiant sunaikinimui (o tyrinėtojai mėgino juos naikinti cheminėmis priemonėmis, kaitinimu, jėgų laukais ir spinduliavimu), neišskirdavo jokios energijos. Ji galėjai sunaikinti kaip silpniausią Žemės vabaliuką, su tuo tiktai skirtumu, kad kristalinius-metalinius šarvus ne taip jau lengvai sekėsi sutriuškinti. Tačiau, susijungę į palyginti mažą agregatą, „vabzdžiai”, veikiami magnetiniu lauku, patys sudarydavo lauką, likviduojantį magnetinį; pakaitinti jie stengdavosi atiduoti šilumą, skleisdami infraraudonus spindulius. Toliau daryti bandymus nebuvo kaip, nes mokslininkai kristalėlių turėjo labai nedaug.

Į astrogatoriaus klausimą „Vyriausiųjų” vardu atsakė Kronotosas. Mokslininkai tolesniems bandymams reikalavo laiko, bet svarbiausia — norėjo gauti daug kristalėlių. Todėl,siūlė j tarpeklio gilumą išsiųsti ekspediciją, kuri, ieškodama dingusiųjų, kartu atgabentų mažiausiai keliasdešimt tūkstančių pseudovabzdžių.