Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Ar jūs tai žinote, daktare, ar tik spėjate? — paklausė astrogatorius.

Tai buvo keistas pokalbis, nes visi žiūrėjo į ekraną, kuris jau be zondo pagalbos rodė, kaip „Ciklopas” slenka gana lengvai, tačiau ne visai tvirtai, kartas nuo karto nukrypdamas nuo kurso, tarsi nežinodamas, kur iš tiesų reikia vi-kti. Kelis kartus iš eilės jis iššovė į nereikalingą jau zondą ir pagaliau pataikė. Jie pamatė, kaip tasai krinta, tarsi žėrinti signalinė raketa.

— Vienintelis dalykas, kurį aš galiu Įsivaizduoti, tai rezonansas, — kiek pasvyravęs, pasakė kibernetikas. — Jeigu jų laukas sutapo su smegenų savundukcijos tendencija…

— O jėgų laukas?

— Jėgų laukas magnetinio neekranuoja.

— Gaila, — šaltai pastebėjo astrogatorius.

Įtampa pamažu mažėjo, nes dabar jau buvo aišku, kad „Ciklopas” juda ne į savo laivo pusę. Atstumas tarp jų, kuris prieš minutę buvo labai nedidelis, ėmė didėti. Išplėšta iš žmogaus kontrolės mašina nuėjo į šiaurinės dykumos platybes.

— Vyriausiasis inžinierius pavaduos mane, — pasakė Horpachas, — o jus prašau į apačią.

Rohanas pabudo nuo šalčio. Jis pusiau sąmoningai gūžėsi po savo apklotu, spausdamas veidą į patalus. Mėgino užsidengti veidą rankomis, tačiau darėsi vis šalčiau. Žinojo, kad turi pabusti, bet vis dar delsė, nesuprasdamas kodėl. Staiga visiškoje tamsoje jis atsisėdo ant lovos. Ledinis šaltis padvelkė tiesiai į veidą. Jis pašoko ir, tyliai keikdamasis, apgraibomis ėmė ieškoti klimatizatoriaus. Kai ėjo gulti, buvo labai tvanku, ir jis atsuko skridinėlį, kad oras visiškai atšaltų.

Mažos kajutės oras pamažu šilo, bet Rohanas, pusiau sėdomis gulėdamas po apklotu, jau nebegalėjo užmigti. Pasižiūrėjo i šviečiantį rankinio laikrodžio ciferblatą — buvo trečia denio laiko valanda. „Vėl tiktai trys valandos miego”, — pik tai pagalvojo. Jam vis dar buvo šalta. Pasitarimas užtruko ilgai, išsiskirstė tik apie vidurnaktį. „Tiek kalbų veltui”, — pagalvojo jis. Dabar, šitoje tamsoje, būtų kažin ką atidavęs, kad vėl atsirastų Bazėje, kad nieko nežinotų apie šį prakeiktą Regį III, apie negyvą ir kaip mirtis siaubingą jo košmarą. Daugumas strategų patarė pakilti į orbitą, tiktai vyriausiasis inžinierius ir vyriausiasis fizikas iš pat pradžių rėmė Horpacho pažiūrą, kad reikia pasilikti, kiek tiktai galima ilgiau. Galimybė surasti keturis dingusius Renjaro žmones buvo gal tik viena iš šimto tūkstančių, o gal dar mažesnė. Jeigu jie nežuvo anksčiau, tai dabar galėjo išsigelbėti tik toli nuėję nuo mūšio vietos, nuo to atominio pragaro. Rohanas bet kuria kaina norėjo įsitikinti, kad astrogatorius nestartavo vien tik dėl jų, kad neturėjo jokių kitų sumetimų. Vienas dalykas, kaip viskas atrodė čia, o visai kitas — kaip atrodytų, pranešus sausais raporto žodžiais, ramioje Bazės šviesoje, kur reikėtų pasakyti, kad žuvo pusė svarbiausiųjų mašinų ir pagrindinis ginklas „Ciklopas” su antimaterijos svaidytuvu, kuris nuo šiol virto dar vienu pavojumi bet kuriam šioje planetoje nusileidžiančiam laivui, kad užmušti šeši žmonės, o daugiau kaip pusė įgulos narių atvežta sergančių ir daugelį metų, o gal ir visiškai nebegalės skraidyti. Kad, netekus žmonių, mašinų, geriausių įrenginių, buvo pabėgta, nes kaipgi dabar galėtum pavadinti pasitraukimą, jei ne paprastu pabėgimu nuo mikroskopinių kristalėlių, mažos dykumų planetos padarų — negyvo palikimo lyriečių civilizacijos, kurią taip seniai pralenkė Žemės civilizacija! Tačiau argi Horpachas būtų to paisęs? Gal jis ir pats gerai nežinojo, kodėl nestartuoja? Gal ko tikisi? Bet ko?

Tiesa, biologai pasiūlė, kad negyvuosius vabzdžius galima nugalėti jų pačiu ginklu. Kadangi ši rūšis evoliucionavo, samprotavo jie, tai galima būtų nukreipti norima linkme jų tolesnę evoliuciją. Visų pirma reikia dideliam sugautų egzempliorių skaičiui sukelti mutaciją, tam tikro tipo paveldimus pakitimus, kurie, vykstant dauginimosi procesui, pereitų sekančioms kartoms ir šią visą kristalinę rasę padarytų nekenksmingą. Tas pakitimas turėtų būti ypatingas, toks, kuri duotų apčiuopiamą naudą ir kartu sudarytų naujoje rūšyje, naujoje atmainoje Achilo kulną, silpną vietą, į kurią galima būtų smogti. Tačiau tai tebuvo tipiškos teoretikų kalbos: jie net neįsivaizdavo, kokia turėtų būti ta mutacija, koks pakitimas, kaip jį sukelti, kaip sugauti daug šių prakeiktų kristalėlių, neįsiveliant vėl į mūšį, kuriame juk galima dar skaudžiau pralaimėti, negu vakar. O net jeigu viskas ir pasisektų, kaip ilgai tektų laukti tolesnės evoliucijos efekto? Juk ne dieną ir ne savaitę. Vadinasi, reikėtų suktis aplink Regį III kaip karuselėje metus, dvejus, o gal dešimt metų? Visa tai, kartu paėmus, neturėjo prasmės.

Rohanas jautė, kad su klimatizatorium persistengė — buvo jau per karšta. Jis nusimetė apklotą, atsikėlė, nusiprausė, greitai apsirengė ir išėjo.

Lifto nebuvo. Rohanas iššaukė jį ir, laukdamas prieblandoje, kurioje žibsėjo tiktai indikatoriaus švieselės, jausdamas galvoje visą nemigo naktų ir neramių dienų sunkumą, pro smilkiniuose tvinksinčio kraujo ūžesį ėmė klausytis nakties tylos laive. Kartas nuo karto kažkas suspragsėdavo nematomuose laiduose, iš apatinių denių sklido prislopintas tuščiomis dirbančių variklių gaudesys, nes laivas vis dar tebebuvo visiškai paruoštas startui. Abipus platformos, ant kurios jie stovėjo, iš vertikalių šulinių kilo sausas, metalu kvepiąs oras. Durys prasivėrė, ir jis įėjo į liftą. Išlipo aštuntame aukšte. Čia žydrų lempučių linijos apšviestas koridorius darė posūkį, eidamas palei pagrindinį šarvą. Rohanas žengė, pats nežinodamas kur, reikalingose vietose mašinaliai kėlė kojas per aukštus hermetinių pertvarų slenksčius, kol pagaliau išvydo pagrindinio reaktoriaus tarnybos žmonių šešėlius. Patalpa buvo tamsi, tik skyduose švietė kelios dešimtys indikatorių. Po jais sudedamuose krėsluose sėdėjo žmonės.

— Nebe gyvi, — pasakė kažkas. Rohanas nepažino kalbančiojo. — Lažinkimės! Penkių mylių spinduliu buvo tūkstantis rentgenų. Jų jau nebėr. Gali būti tikras.

— Tai kurių galų mes čia sėdim? — murmtelėjo kitas žmogus. Ne iš balso, bet iš vietos, kurią jis užėmė — prie gravimetrinės kontrolės — Rohanas suprato, jog tai bocmanas Blankas.

— Nes senis nenori grįžti.

— O tu grįžtum?

— O ką gi daugiau galima padaryti?

Cia buvo šilta, oras turėjo tą ypatingą dirbtinį spyglių aromatą, kuriuo klimatizatoriai stengėsi nustelbti kvapą, sklindantį nuo įkaitusių darbo metu plastmasių ir šarvų skardos. Visas tų kvapų mišinys buvo nepanašus į nieką, būdingas tik aštuntajam aukštui. Rohanas nematomas stovėjo nugara atsišliejęs į plastmasinę pertvaros dangą. Jis nesislėpė, o tiesiog nenorėjo kištis į šį pokalbį.

— Jis dabar gali atslinkti… — tarė kažkas po trumpos tylos. Kalbančiojo veidas šmėkštelėjo, kai jis pasilenkė į priekį — pusiau geltonas, pusiau žalias nuo žibančių kontrolinių švieselių, kuriomis reaktoriaus siena tarytum žiūrėjo į susigūžusius žmones. Rohanas, kaip ir visi kiti, tuojau pat suvokė, apie ką kalbama.

— Turime lauką ir radarą, — nenoriai burbtelėjo bocmanas.

— Daug tau padės laukas, kai jis prieis per smogimo biliergą.

— Radaras jo neprileis.

— Man nesakyk. Juk aš žinau jį, kaip savo paties peilį.

— Ir kas iš to?

— Ogi tas, kad jis turi antiradą. Trikdymo.sistemos…

— Bet juk jis sugedęs. Elektroninis pamišėlis…