Stanislaw Lem - Nenugalimasis

— Persudžiau, ką?

Rohaną apstulbino ne tiek šie žodžiai, kiek tonas, kuriuo jie buvo ištarti, ir visa astrogatoriaus laikysena. Jis neatsakė. Vis dar stovėjo, o astrogatorius, plačiu delnu pasitrynęs apžėlusią krūtinę, pridūrė:

— Gal taip ir geriau.

Ir po kelių sekundžių su neįprastu nuoširdumu pasakė:

— Nežinojau, ką daryti…

Tai Rohaną sukrėtė. Jis žinojo, kad jau kelios dienos, kai astrogatorius toks pat bejėgis, kaip ir jie visi, tačiau šią akimirką įsitikino, jog taip iš tikrųjų nebuvo, kadangi suprato, jog vadas numato keletą ėjimų toliau, negu bet kuris kitas žmogus, o juk šitaip ir turi būti. Ir prieš jį staiga atsiskleidė tarsi dviguba vado esybė — jis matė pusiau apnuogintą Horpacho liemenį, tą išvargusį virpančiomis rankomis kūną, kurio ligi šiol nebuvo suvokęs, ir kartu išgirdo žodžius, patvirtinančius, kad šis atradimas teisingas.

— Sėsk, vaikine, — pasakė vadas.

Rohanas atsisėdo. Horpachas pakilo, priėjo prie prausyklos, apsišlakstė vandeniu veidą ir sprandą, greitai nusišluostė, staigiai užsitraukė striukę, užsisagstė ją ir atsisėdo priešais. Žiūrėdamas jam į akis savo blankiomis, visada truputį lyg nuo stipraus vėjo ašarojančiomis akimis, astrogatorius nenoromis paklausė:

— Kaip ten su tuo tavo… imunitetu? Tave ištyrė?

„Vadinasi, tai tik tiek”, — šmėstelėjo Rohano galvoje. Jis atsikosėjo.

— Taip, gydytojai ištyrė mane, bet nieko nerado. Matyti, Saksas teisybę sakė apie tą stuporą.

— Na taip. Daugiau nieko nesakė?

— Man nieko. Tiktai girdėjau… jie svarstė, kodėl debesis puola žmogų tik vieną kartą, o paskui palieka jį ramybėje.

— Tai įdomu. Na ir ką?

— Liauda mano, kad debesis atskiria normalius nuo sužalotųjų pagal elektrinį smegenų aktyvumą. Sužalotojo smegenys rodo tokį pat aktyvumą, kaip naujagimio smegenys ar

bent labai panašų. Atrodo, kad kaip tik toks apstulbimas, kuris mane ištiko, yra į tai pana panašus. Saksas mano, kad galima būtų pagaminti ploną metalinį tinklelį, kuris, paslėptas plaukuose… siųstų silpnus impulsas — kaip tik tokius, kokius siunčia sužaloto žmogaus smegenys. Tai būtų savotiška „nematoma kepuraitė”. Šitokiu būdu galima būtų užsimaskuoti nuo debesies. Tačiau tai tik prielaida. Nežinia, ar pasisektų. Jie norėtų padaryti porą eksperimentų. Tačiau neturi pakankamai tų kristalėlių, — o anų, kuriuos paėmė „Ciklopas”, mes negavome…

— Na, gerai, — atsiduso astrogatorius. — Ne apie tai norėjau su tavim pakalbėti… Tai, ką čia šnekėsime, pasiliks tarp mūsų. Taip?

— Taip… — iš lėto pasakė Rohanas ir vėl neramiai sukluso. Astrogatorius jau nebežiūrėjo į jį, tarsi nesiryždamas pradėti.

— Aš dar neapsisprendžiau, — staiga pasakė jis. — Kas nors kitas mano vietoje mestų monetą. Grįžti — negrįžti… Bet aš nenoriu. Žinau, kad tu dažnai nesutinki su mano nuomone…

Rohanas prasižiojo, tačiau Horpachas, mostelėdamas ranka, jį sustabdė.

— Ne, ne… Štai proga. Duodu ją tau. Nuspręsi tu. Kaip pasakysi, taip padarysiu.

Jis pažvelgė Rohanui į akis, o savąsias tuojau pat uždengė sunkiais vokais.

— Kaip tai… aš? — sumurmėjo Rohanas. Jis tikėjosi visko, tiktai ne šito.

— Taip, tu. Mes, žinoma, susitarėme: tai liks tarp mūsų. Tu nuspręsi, o aš įvykdysiu. Aš atsakysiu už tą sprendimą Bazėje. Geros sąlygos, teisybė?

— Jūs… rimtai sakote? — paklausė Rohanas, tik norėdamas laimėti laiko, nes ir taip žinojo, kad visa tai tiesa.

— Taip. Jeigu tavęs nepažinčiau, duočiau tau laiko… Bet žinau, kad tu vaikštai ir galvoji savo… Kad jau seniai nusprendei… tačiau gal iš tavęs to neištraukčiau. Todėl pasakysi man čia, tuojau pat… Nes tai yra įsakymas. Šiuo momentu tu būsi „Nenugalimojo” vadas„. Nenori iš karto. Gerai. Duodu minutę laiko.

Horpachas atsistojo, priėjo prie prausyklos, delnu pasitrynė žandus, kad net sučežėjo tarp pirštų žila barzda, ir kaip niekur nieko pradėjo skustis elektrine mašinėle. Žiūrėjo į veidrodį.

Rohanas ir matė, ir kartu nematė. Pirmiausia jisai ėmė pykti ant Horpacho, kuris taip negailestingai pasielgė su juo, duodamas teisę, o, tikriau sakant, įpareigodamas nuspręsti, surišdamas duotu žodžiu ir kartu iš anksto prisumdamas visą atsakomybę. Rohanas pažinojo jį gerai ir suprato, jog visa tai gerai apgalvota ir dabar jau nebepakeičiama. Sekundės bėgo, ir netrukus, tuojau pat, reikėjo kalbėti, o jis nieko nežinojo. Visi argumentai, kuriuos taip noriai jis būtų sviedęs astrogatoriui į veidą, kuriuos jis krovė kaip geležines plytas naktinių apmąstymų metu, dingo. Keturi žmonės žuvo — tai buvo beveik tikra. Jeigu ne tas „beveik”, nereikėtų nieko svarstyti, spėlioti, paprasčiausiai jie išskristų švintant. Tačiau dabar šio „beveik” reikšmė pradėjo didėti. Kol buvo greta Horpacho, jis manė, kad reikia nedelsiant startuoti. O dabar jautė, kad šitoks įsakymas įstrigs gerklėje. Žinojo, kad tai būtų ne Regio klausimo pabaiga, bet pradžia. Tai neturėjo nieko bendra su atsakomybe prieš Bazę. Tie keturi žmonės pasiliktų laive, jau niekada nebūtų taip, kaip anksčiau. Įgula norėjo grįžti. Tačiau jis prisiminė savo naktinę klajonę ir suprato, kad po kurio laiko žmonės pradėtų apie tai galvoti, o paskiau kalbėti. „Matote? — saky1;ų jie. — Jis paliko keturis žmones ir startavo.” Visa kita neturėtų reikšmės. Kiekvienas žmogus turėjo žinoti, kad kiti jo nepaliks jokiomis aplinkybėmis. Kad galima viską pralaimėti, tačiau visi įgulos nariai turi būti denyje — gyvi ir mirusieji. Sios taisyklės nuostatuose nebuvo. Tačiau, jeigu šitaip nebūtų elgiamasi, niekas negalėtų skristi.

— Aš klausau, — pasakė Horpachas.

Jis padėjo skutimosi mašinėlę ir atsisėdo priešais Rohaną. Sis apsilaižė.

— Reikią pamėginti„,

— Ką?

— Surasti juos…

Taip ir įvyko. Jis žinojo, kad astrogatorius jam nesipriešins. Dabar jis buvo visiškai tikras, kad kaip tik to Horpachas ir tikėjosi, kad padarė tai tyčia. Kad rizikuodamas neliktų vienišas?

— Anuos. Suprantu. Gerai.

— Bet reikalingas planas. Kažkoks būdas, protingas…

— Ligi šiol buvome protingi, — pasakė Horpachas. — Rezultatus žinai.

— Ar galiu aš pasakyti?

— Klausau.

— Šiąnakt buvau strategų pasitarime. Teisingiau sakant, girdėjau… pagaliau tiek to. Jie ruošia įvairius debesies anihiliavimo variantus… Bet svarbu juk ne jį sunaikinti, o surasti tuos keturis žmones. Jeigu bus pradėtos kažkokios antiprotoninės žudynės, tai, net jei kuris nors iš jų dar gyvas, iš antro tokio pragaro sveikas tikrai neišeis. Niekas. Tai neįmanoma…

— Ir aš taip pat manau, — iš lėto pasakė astrogatorius.

— Jūs taip pati? Tai gerai„. Vadinasi?

Horpachas tylėjo.

— Ar jie… ar rado kokį nors kitą sprendimą?

— Jie…? Ne.

Rohanas norėjo dar kažko klausti, tačiau nedrįso. 2odžiai sustingo lūpose. Horpachas žiūrėjo į jį, tartum kažko laukdamas. Tačiau Rohanas nieko nežinojo — argi vadas manytų, kad jis pats savo iniciatyva galėtų sugalvoti ką nors geresnio už visus mokslininkus, kibernetikus ir strategus drauge su jų elektroninėmis smegenimis? Tai buvo nesąmonė. Tačiau astrogatorius kantriai žiūrėjo į jį. Abu tylėjo. Visiškoje tyloje vanduo vienodais tarpais nepaprastai garsiai lašėjo iš čiaupo. Ir nuo to tylėjimo Rohanui Į skruostus padvelkė tarytum koks šaltis. Žiūrėdamas į ašarotas, dabar neapsakomai senas Horpacho akis, jis pajuto, kad visas veidas, jo oda nuo kaklo per žandikaulius pradėjo trauktis, darytis tarsi ankšta. Rohanas jau nieko nebematė, tik šias akis. Jis jau žinojo…