Stanislaw Lem: Nenugalimasis

— Dėmesio… Rohanai… tai 39 kilometras… Toliau mašina nepraeis — eisi pėsčias… susiorientuosi pagal žemėlapį… visureigis liks šioje vietoje — tam atvejui, jei kitaip negalėtum grįžti… esi 46 ir 192 koordinatų susikirtime…

Rohanas palengva atsistojo. Skaudėjo visus raumenis. Tačiau tik pirmi žingsniai buvo sunkūs; pamažu išsijudino. Norėjo kuo greičiausiai pasišalinti nuo visureigio, įstrigusio tarp dviejų uolos plokščių. Atsisėdo po didžiuliu obelisku, išsitraukė iš kišenės žemėlapį ir pamėgino orientuotis. Tai buvo nelengva. Pagaliau surado savo vietą. Iki tarpeklio viršutinio krašto tiesia linija buvo koks kilometras, bet šioje vietoje nusileisti apačion negalėjai nė svajoti — šlaitus visur ištisai dengė metalinė tankynė. Todėl jis nuėjo į viršų, visą laik galvodamas, ar nepamėginus nusileisti į tarpeklio dugną arčiau numatytos vietos. Iki tikslo tada reikėtų eiti mažiausiai keturias valandas. Net jeigu pasisektų grįžti visureigiu, kelionei atgal reikėtų sugaišti dar penkias valandas, o kiek laiko atimtų nusileidimas į tarpeklį, jau nekalbant apie dingusiųjų ieškojimą? Staiga visas planas pasirodė visiškai beprasmis. Tai buvo ir tuščias, ir kartu herojiškas gestas, kuriuo Horpachas, paaukodamas jį, galėjo nuraminti savo paties sąžinę. Kurį laiką Rohaną buvo apėmęs toks įniršis (juk leidosi apgaunamas, lyg koks pienburnis, nes aštrogatorius viską numatė iš anksto), kad jis beveik nematė nieko aplinkui. Paskui pamažu nusiramino.

„Kelio atgal nėra, — kartojo pats sau. — Pamėginsiu. Jeigu nepavyks nusileisti, jeigu nieko nerasiu iki trečios, — grįšiu.”

Buvo penkiolika minučių aštuntos. Rohanas stengėsi eiti dideliais ir vienodais žingsniais, bet. neskubėdamas, kad nesuvartotų per daug deguonies. Ant dešinės rankos riešo prisisegė kompasą, kad nenukryptų nuo pasirinktos krypties. Tačiau keletą kartų teko apeiti plyšius su statmenais kraštais. Traukos jėga Regyje buvo žymiai mažesnė, negu Žemėje, todėl net tokioje sunkioje vietovėje eiti sekėsi palyginti lengvai. Saulė pakilo aukščiau. Rohano klausa, pripratusi prie nuolatinio visokių garsų akompanimento, kuriuo, tartum apsauginiu barjeru, lig šiol žygiuose apsupdavo mašinos, dabar buvo tarsi apnuoginta ir ypatingai aštri. Kartkartėmis jis tegirdėjo ritmingus ir labai susilpnėjusius zondo signalus, užtat kiekvienas vėjo šuoras į uolų smaigalius dirgino dėmesį, nes ūtrodė panašus į taip gerai žinomą ir į atmintį įstrigusį silpną žvangčiojimą. Pamažu Rohanas įsiėjo ir jau galėjo laisvai svarstyti, mašinaliai žengdamas nuo akmens ant akmens. Kišenėje buvo žingsniamatis, bet jis nenorėjo perdaug anksti žiūrėti į jo skalę ir nusprendė tai padaryti tik po valandos. Tačiau neištvėrė ir jau anksčiau išsitraukė panašų į laikrodį prietaisą. Teko skaudžiai nusivilti: nebuvo nuėjęs nė trijų kilometrų. Matyt, daug — pastangų atėmė kopimas į viršų, ir dėl to žygis užsitęsė. „Vadinasi, ne trys ir ne keturios valandos, o mažiausiai dar šešios…” — pagalvojo jis. Išsiėmė žemėlapį ir priklaupęs susiorientavo dar kartą. Viršutinis tarpeklio kraštas buvo matyti už kokių septynių ar aštuonių šimtų metrų į rytus; jis visą laiką ėjo maždaug lygiagrečiai su juo. Vienoje vietoje juodą šlaito tankynę skyrė plonutis vingiuotas ruožas, matyt, išdžiūvusio upokšnio vaga. Rohanas pamėgino šią vietą apžiūrėti geriau. Vėjo gūsiams švilpiant virš galvos, jis klūpodamas valandėlę galvojo. Tartum dar nežinodamas, ką darys, atsistojo, mašinaliai įsidėjo žemėlapį į kišenę ir stačiu kampu pasuko iš ligi šiol eito kelio tarpeklio skardžių link.

Prie tylių vėjo nugairintų uolų Rohanas ėjo taip atsargiai, tarsi kiekvieną akimirką būtų galėjusi prasiverti žemė. Šlykšti baimė spaudė širdį. Tačiau jis ėjo, vis taip pat mostaguodamas rankomis, kurios buvo kraupiai tuščios. Staiga sustojo ir pažvelgė į slėnius, į dykumą, kur stovėjo „Nenugalimasis”. Jo pamatyti negalėjo — laivas buvo už horizonto. Jis tai žinojo, tačiau žiūrėjo į parudavusį palei horizontą dangų, iš lėto besiniaukiantį kamuoliniais debesimis. Zondo signalai pasidarė tokie silpni, jog nebegalėjai būti tikras, ar tai nėra tiktai iliuzija. Kodėl „Nenugalimasis” tylėjo?

„Todėl, kad jau neturi nieko pasakyti tau”, — atsakė Rohanas pats sau. Uolų viršūnės panašios į groteskines, erozijos išėstas statulas, buvo jau čia pat. Tarpeklis atsivėrė prieš akis tarsi didžiulis, labai tamsus griovys; saulės spinduliai dar nesiekė nė pusės juoduma apaugusių uolų. Šen bei ten iš tankynės šepečio kyšojo baltos, tarsi kalkinės, viršūnėlės. Jis iš karto apžvelgė visą didžiulį plotą net ligi pat akmenuoto dugno, esančio pusantro kilometro gilumoje, ir, pasijutęs visiškai bejėgis ir beginklis, instinktyviai priklaupė, norėdamas priglusti prie akmenų ir tarytum pavirsti vienu iš jų. Tatai neturėjo prasmės, nes juk nebuvo pavojaus, kad Ws pastebėtas. Tai, ko reikėjo bijoti, neturėjo akių. Gulėdamas ant šiek tiek įšilusios akmens plokštės, jis žiūrėjo apačion. Fotogrametrinis žemėlapis buvo visiškai nenaudingas, nes jame vietovė buvo pavaizduota iš padangių aukštybių, biaurioje vertikalioje perspektyvoje. Apie nusileidimą siaura proskyna tarp dviejų juodųjų tankynių nebuvo ir kalbos. Tam reikėjo turėti ne dvidešimt penkių, o mažiausiai kokio šimto metrų ilgio lyną, ir tai dar būtų reikalingi kokie nors kabliai, plaktukas, o jis nieko panašaus neturėjo; nebuvo pasiruošęs kopti į uolas. Iš pradžių tasai siauras griovelis leidosi gana patogiai, bet toliau nutrūko, dingo iš akių po pakibusia sienos ketera ir pasirodė toli apačioje, jau vos matomas pro melsvą ūkaną. Į galvą atėjo idiotiška mintis — jeigu taip būtų parašiutas…

Įsispraudęs po dideliu grybo pavidalo akmeniu, Rohanas atidžiai dairėsi į abi puses apžiūrinėdamas šlaitus. Tiktai dabar jis pajuto, kad, iš didelės apačioje atsivėrusios tuštumos, sklinda švelni šilto oro srovė. Ir iš tiesų, priešais esančių šlaitų kontūrai švelniai virpėjo. Tankynė buvo saulės spindulių akumuliatorius. Metęs žvilgsnį į pietvakarius, jis surado viršūnes stulpų, kurių pagrindai sudarė uolinius vartus — katastrofos vietą. Būtų jų nepažinęs, bet jos, ne taip, kaip visos kitos uolos, buvo visiškai juodos ir žvilgėjo, lyg padengtos stora glazūros pluta. Tuo metu, kai „Ciklopas” kovojo su debesimi, jų viršutiniai sluoksniai tikriausiai virė nuo karščio… Tačiau nei transporterių, nei atominio sprogimo pėdsakų tarpeklio dugne jis iš savo vietos nepastebėjo. Šitaip begulint, staiga apėmė neviltis: reikėjo nusileisti ten, apačion, o kelio nebuvo. Užuot pajutęs palengvėjimą, kad štai gali grįžti ir pasakyti astrogatoriui, jog padarė visa, kas buvo galima padaryti, Rohanas pasiryžo.

Jis atsistojo. Akies krašteliu pastebėjęs, kad tarpeklio gilumoje kažkas juda, vėl instinktyviai palinko prie akmenų, tačiau paskui atsitiesė. „Jeigu visą laiką taip griuvinėsiu kniūbsčias, nedaug tenuveiksiu…” — pagalvojo jis. Dabar, ieškodamas praėjimo, Rohanas ėjo uolos pakraščiu; kas keli šimtai žingsnių pasilenkdavo į tuštumą ir matydavo vis tą patį reginį — ten, kur šlaitas leidosi nuožulniau, augo juodi tankumynai, o kur jų nebuvo, šlaitas leidosi vertikaliai. Kartą jam iš po kojos išsprūdo akmuo ir nuriedėjo žemyn. Bematant pasipylė kiti, ir nedidelė griūtis bildėdama trenkė į apžėlusią sieną už kokio šimto žingsnių žemiau po juo. Iš ten, blyksėdama saulės spinduliuose, išslinko dūmų juosta, išsiskleidė ir šitaip valandėlę kybojo ore, tarsi žvalgydamasi, o jis visas nustėro. Po geros minutės dūmai praretėjo ir be garso sulindo į blizgančią tankynę.