Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Dorpacho balsas staiga nutilo. Jį pakeitė mechaniškas, sekundes skaičiuojantis tiksėjimas. Rolianas atsisėdo geriau, atsirėmė kojomis, įkišo ranką į elektrinę kilpą, pritvirtintą prie viršutinių visureigio turėklų. Lengva mašina staiga virptelėjo ir lygiai nuriedėjo pirmyn. Visus žmones Horpachas laikė laivo viduje, už tai Rohanas buvo jam dėkingas, nes labai sunku būtų buvę atsisveikinti. Įsitvirtinęs ant visureigio šokinėjančio laiptelio, jis matė tiktai didžiulę, iš lėto mažėjančią „Nenugalimojo” koloną. Žydri atšvaitai, kurie prieš valandėlę suvirpėjo kalvų šlaituose, rodė, kad mašina kaip tik važiuoja pro jėgų lauko ribą. Tačiau tuojau po to greitis padidėjo, ir balioninių padangų sukeltas rudas debesis užstojo reginį; virš jo Rohanas vos įžiūrėjo prasišviečiantį dangų. Tai nežadėjo nieko gero — jį galėjo užpulti net nežinia kada. Taigi, užuot sėdėjęs, kaip buvo užplanuota, jis apsigręžė, atsistojo ir, laikydamasis už turėklų, ėmė stovėti ant laiptelio. Šitaip jis galėjo per plokščią tuščio, be žmonių važiuojančio visureigio keterą stebėti priešais slenkančią dykumą. Mašina lėkė didžiausiu greičiu, šokuodama ir trūkčiodama taip, kad Rohanui teko laikytis iš visų jėgų. Variklio beveik nesigirdėjo, tiktai aplink galvą švilpė vėjas, smiltys čaižė akis, o iš abiejų mašinos pusių kilo smėlio fontanai, sudarydami nepermatomą sieną. Todėl jis net nepajuto, kada atsidūrė už kraterio žiedo. Matyti, visureigis pralėkė pro vieną smėlėtą jo angą šiauriniame pylime.

Staiga pasigirdo artėjantis melodingas signalas: tai veikė siųstuvas telezonde, kuris buvo paleistas kažkur į tokį aukštį, jog Rohanas jo niekaip nepamatė danguje, nors ir labai žiūrėjo. Matyt, zondas iškilo aukštai, kad neatkreiptų debesies dėmesio. Jis buvo būtinai reikalingas — kitaip laivas negalėjo valdyti visureigio. Kad lengviau būtų orientuotis, užpakalinė mašinos sienelė turėjo specialiai įtaisytą spidometrą. Nuvažiavęs devyniolika kilometrų, Rohanas kiekvienu momentu ėmė laukti pasirodant pirmųjų uolų. Tačiau žemai kabantis saulė diskas, ligi šiol dešinėje pusėje vos raudonavęs pro kylančias dulkes, šiek tiek pasislinko atgal. Vadinasi, visureigis suko į kairę. Veltui Rohanas stengėsi įspėti, ar šis posūkis atitinka anksčiau nubrėžtą kursą, ar vairinėje žmonės pastebėjo kažkokį nenumatytą debesies manevrą ir nori visureigį nuo jo nukreipti. Po valandėlės saulė dingo už pirmos nuotakios uolų keteros. Paskiau vėl pasirodė. Įstrižų spindulių apšviestas kraštovaizdis atrodė klaikus ir panašus į tą, kurį Rohanas matė per paskutinę išvyką. Tačiau tada jis stebėjo jį iš didesnio aukščio — iš transporterio bokštelio. Staiga visureigį pradėjo baisiai mėtyti, Rohanas keletą kartų skaudžiai atsitrenkė krritine į šarvus. Jis įtempė visas jėgas, kad dėl šitokio pašėlusio kratymo, kurio neįstengė amortizuoti net balioninės padangos, nenulėktų nuo siauro laiptelio. Ratai šokinėjo per akmenis, aukštai į orą mėtė žvyrą, triukšmingai žėrė jį į šlaito apačią, tarpais pašėlusiai buksavo. Rohanui atrodė, kad šis pragariškas važiavimas matyti už daugelio kilometrų aplinkui, ir jis rimtai pradėjo galvoti, ar nesulaikius mašinos — čia pat žemiau peties kyšojo išvesta į lauko pusę stabdžio rankena — ir neiššokus. Bet tada reikėtų daug kilometrų žygiuoti pėsčiomis, ir menka galimybė greitai pasiekti tikslą dar labiau sumažėtų. Todėl, sukandęs dantis, rankomis mėšlungiškai spausdamas rankenas, kurios jau visai nebeatrodė tokios patikimos, kaip anksčiau, jis tik prisimerkęs žiūrėjo per plokščią mašinos keterą į šlaito viršų. Retkarčiais radiozondo melodija pritildavo, tačiau jis, matyt, sklandė virš Rohano, nes visureigis vikriai manevravo, apeidamas uolų sąvartynus, kartais pasvirdavo j šoną, sumažindavo greitį ir vėl iš visų jėgų imdavo ropšti į kalną.

Spidometras rodė, kad nuvažiuoti 27 kilometrai. Žemėlapyje nurodytas kelias sudarė 60 kilometrų, bet tikriausiai buvo ilgesnis dėl daugybės zigzagų ir posukių. Smėlio dabar jau nesimatė nė žymės; didžiulis, beveik nešildantis saulės diskas, vis dar siekiąs uolų plūkią, kybojo sunkiai ir tarytum grėsmingai: mašina įnirtingai veržėsi per nuobirų krvivas, kartais įsmukdama kartu su girgždančia lava; padangos švilpdamos kaukė, bejėgiškai besitrindamos į akmenis vis, stačiau kylančioje įkalnėje. 29 kilometrai — be melodingo zondo signalo, Rohanas nieko negirdėjo. „Nenugalimasis” tylėjo. Kodėl? Jam atrodė, kad neryškus juosvų kontūrų skardis po raudona saule — tai viršutinis tarpeklio kraštas, kur reikėjo išlipti, tik ne čia, o žymiai aukščiau, iš šiaurės pusės. 30 kilometrų. Šiaip ar taip, Rohanas nematė jokio juodojo debesies. Jis, matyt, jau buvo susidorojęs su abiem pirmosiomis mašinomis. O gal paprastai paliko jas, pasitenkinęs tuo, kad užblokavo ryšį ir atskyrė nuo laivo? Visureigis blaškėsi, tartum nevilties apimtas žvėris; kartais nuo maksimaliu greičiu dirbančio variklio vibracijos Rohanui pasidarydavo šleikštu. Tempas vis mažėjo, tačiau ir taip jis važiavo nuostabiai gerai. Gal reikėjo panaudoti mašiną ant oro pagalvės? Tačiąu ji perdaug didelė ir sunki, o, be to, neverta apie tai galvoti, nes dabar jau nieko negalima pakeisti…

Jis norėjo žvilgtelėti į laikrodį, bet negalėjo nė sekundei pakelti prie akių rankos. Kad ne taip kratytų, teko stovėti sulenkus per kelius kojas. Staiga mašina pašoko į viršų ir galvotrūkčiais griuvo kartu į šoną ir žemyn, stabdžiai sužviegė, bet uolų nuolaužos jau lėkė iš visų pusių, žvangindamos plono šarvo plokštes; visureigis staigiai pasisuko, užmetė užpakalį ir kurį laiką riedėjo šonu per nuolaužų srautą, paskui truputį sustojo…

Mašina pamažu išsikapanojo ir vėl ėmė atkakliai kopti į šlaito viršų. Dabar Rohanas jau matė tarpeklį. Pažino jį iš juosvų biauriosios tankynės lopų, kurie dengė stačias uolas. Iki tarpeklio krašto buvo gal koks pusmylis. Trisdešimt ketvirtas kilometras…

Šlaitas, kurį dar reikėjo pravažiuoti, atrodė kaip ištisa chaotiškai suverstų griuvėsių jūra. Atrodė neįtikima, kad mašina suras tarp jų kelią. Rohanas jau nebežiūrejo, kur pavyktų pravažiuoti, nes vis vien negalėjo manevruoti visureigiu. Stengėsi tiktai nenuleisti akių nuo supančių prarają uolų. Bet kurią akimirką iš ten galėjo išlįsti juodasis debesis.

— Rohanai… Rohanai… — staiga išgirdo jis. Širdis suplakė smarkiau. Iš balso pažino, kad tai Horpachas. — Galimas daiktas, visureigis tavęs nenuves, kur reikia. Iš čia sunku tiksliai nustatyti šlaito nuolydį, bet atrodb, kad važiuoti galėsi tik penkis ar šešis kilometrus — kai visureigis įstrigs, toliau eisi pėsčias… Kartoju…

Horpathas dar kartą pasakė tą patį.

„Daugiausia 42–43 kilometrai… man liks beveik septyniolika — šioje vietovėje reikės mažiausiai keturių valandų, jeigu ne daugiau, — žaibo greitumu apskaičiavo Rohanas. — Bet gal jie klysta, gal visureigis praeis…”

Balsas nutilo, ir vėl buvo girdėti tik ritmingai besikartojąs melodingas zondo garsas. Rohanas sukando kaukės kandiklį, nes dėl smarkaus kratymo jis iš vidaus trynė burną. Saulė jau nesiekė artimiausio kalno, bet ir nekilo aukštyn. Akyse šmėkščiojo didesni ir mažesni akmenys, uolų plokštės, tarpais užslinkdavo tamsus šešėlis. Mašina dabar riedėjo daug lėčiau. Pažvelgęs aukštyn, Rohanas išvydo danguje besisklaidančius mažus plunksninius debesis. Ten švietė keletas žvaigždžių. Staiga visureigiui atsitiko kažkas keista. Užpakalinė dalis nusmuko, priekis ėmė kilti į viršų… valandėlę jis visas sverdėjo, lyg piestu atsistojęs arklys… Dar sekundė, ir gal būtų griuvęs, palaidodamas po savimi Rohaną, jeigu šis nebūtų staiga iššokęs. Jis krito ant kelių ir rankų, pro storas apsaugines pirštines bei antkelius pajuto skaudų smūgį ir, nučiuožęs žvirgždynu apie du metrus, pagaliau sustojo. Visureigis dar kartą suspiegė ratais ir apmirė.