Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Buvo beveik devynios, kai, Rohanas, pažvelgęs iš už gretimo akmens, apačioje, pačiame slėnio dugne, kuris čia buvo žymiai paplatėjęs, pamatė šviesią judančią dėmelę. Drebančia ranka jis išsitraukė iš kišenės mažą sudedamą žiūronėlį ir pažvelgė…

Tai buvo žmogus. Žiūronas didino pernelyg menkai, ir Rohanas negalėjo įžiūrėti veido, bet puikiai matė ritmingus kojų judesius. Žmogus ėjo iš lėto, truputį šlubčiodamas, tarsi vilkdamas sužeistą koją. Gal reikėjo jam sušukti? Rohanas neišdrįso. Tiesą sakant, mėgino, bet balsas įstrigo gerklėje. Jis neapkentė savęs dėl šios prakeiktos baimės, tačiau žinojo, kad dabar jau tikrai nebeeis atgal. Gerai įsidėmėjo, kur žengia tasai žmogus (jis ėjo į platėjančio slėnio viršų, kur kūpsojo balsvos griūčių krūvos), ir pasileido pakraščiu bėgti ta pačia kryptimi, šokinėdamas per akmenis, per žiojinčius plyšius. Kandiklis švilpė nuo smarkaus alsavimo, greitai pritrūko oro, širdis pradėjo daužytis. „Tai beprotybė, šitaip negalima…” — bejėgiškai pagalvojo Rohanas. Jis sulėtino žingsnius, ir kaip tik tada priešais, lyg kviesdamas eiti, atsivėrė platus takas. Žemiau iš abiejų pusių prie jo šliejosi juodos tankynės. Apačioje šlaitas statėjo… Gal ten buvo perėja?

Ką reikia daryti, nulėmė laikrodis; buvo beveik pusė dešimtos. Rohanas pradėjo leistis, iš pradžių žiūrėdamas į prarają, paskiau, kai šlaitas pasidarė pernelyg status, apsigręžė ir ėmė lipti prisilaikydamas rankomis, žingsnis po žingsnio. Juodoji tankynė buvo arti ir tarsi degino nejudančia, tylia kaitra. Smilkiniuose ūžė. Jis sustojo ant įstrižos akmeninės plokštės, įspraudė kairės kojos batą tarp jos ir kitos plokštės ir pažvelgė žemyn. Apačioje pamatė plačią atbrailą, nuo kurios ėjo aiškiai matoma plika uolų ežia, iškilusi viršum styrinčių negyvų juodųjų krūmynų. Tačiau iki tos išganingos atbrailos buvo apie keturiasdešimt metrų. Pasižiūrėjo į viršų: jau buvo nusileidęs kokius du šimtus metrų, o gal ir daugiau. Širdis smarkiai plakė ir tartum virpino orą. Jis kelis kartus sumirksėjo. Paskiau palengva apčiuopomis ėmė vynioti lyną. „Nebūsi gi toks pakvaišęs…” — pasakė kažkoks vidinis balsas. Slinkdamas šonu žemyn, jis pasiekė artimausią krūmokšnį. Jo aštrios atžalos buvo aprūdijusios, palietus dulkėjo. Rohanas pajudino krūmą, galvodamas, kas bus — tas. Tačiau nieko neatsitiko. Tik pasigirdo šlamesys, sugirgždėjo. Jis patraukė stipriau — krūmas nė iš vietos. Tada apvyniojo jį apačioje lynu ir vėl patraukė… Staiga padrąsėjęs, apvyniojo antrą ir trečią krūmokšnį, atsispyrė ir patempė iš visų jėgų. Įsikibę į praskilusį akmenį, jie laikėsi stipriai. Rohanas pradėjo leistis, iš pradžių dar galėjo padais atsispirti į uolą, bet netrukus susiūbavo ir pakibo orė. Vis greičiau leisdamas lyną po keliu, dešine ranka jį prilaikydamas ir atidžiai žiūrėdamas apačion, pagaliau nusileido ant atbrailos. Dabar pamėgino atpalaiduoti lyną, traukdamas už vieno galo. Krūmai neleido. Jis patraukė kelis kartus. Užsikirto. Tada Rohanas atsisėdo apžargomis ant atbrailos ir patraukė visu kūno svoriu. Staiga, šaižiai švilpdamas, lynas nulėkė oru ir tvojo per sprandą. Rohanas visas susiūbavo. Po to keletą minučių sėdėjo, nesiryždamas eiti, nes kojos buvo labai nusilpusios. Besėdėdamas vėl pamatė apačioje žingsniuojančią figūrėlę, kuri dabar buvo jau truputį didesnė. Jam pasirodė keista, kad ji tokia šviesi, o galvos forma, teisingiau sakant, kepurė, kažkokia savotiška.

Rohanas būtų klydęs, galvodamas, kad blogiausia jau praėjo. Tiesą sakant, jis taip negalvojo. Vis dėlto turėjo tokią viltį, kuri, kaip paskui paaiškėjo, buvo klaidinga. Toliau eiti sekėsi žymiai lengviau, techniškai, bet vietoj negyvų aprūdijusių krūmokšnių, atsirado kažkokiu riebiu juodumu žvilganti vielų raizgalynė, apkibusi tais gumbeliais, nelyginant mažyčiais vaisiais, kuriuos jis iš karto pažino.

Kartkartėmis, tyliai zvimbčiodami, iš jų pakildavo dūmeliai ir sukdavosi ore; tada jis apmirdavo, bet neilgam, nes kitaip niekada nebūtų pasiekęs tarpeklio dugno. Kurį laiką jis slinko apžargomis, kaip ant arklio, paskiau ežia pasidarė platesnė ir ne tokia staigi, tad jau buvo galima ja žingsniuoti žemyn, nors ir vargingai, prisilaikant rankomis. Bet jis beveik nesuvokė atskirų šio ilgo nusileidimo etapų, kadangi visas dėmesys buvo išsklaidytas, iš karto nukreiptas į abi puses. Kartais reikėdavo praeiti taip arti knibždančių krūmų, kad šepetinės jų vielelės brūžuodavo kombinezono klostes. Tačia viršuje plaukioją ir prieš saulę žaižaruoją debesėliai nė karto prie jo neprisiartino.

Kai pagaliau Rohanas išėjo ant nuogrluvų, esančių vos už kelių šimtų žingsnių nuo dugno, baltuojančio sausais it kaulas žvirgždukais, baigėsi dvylikta valanda. Juodųjų krūmų zona liko viršuje; atšlaitė, nuo kurios nusileido, ligi pusės buvo apšviesta aukštai pakilusios saulės. Dabar jis galėjo nustatyti, kiek nuėjo kelio, tačiau net neatsigręžė atgal pažiūrėti. Bėgte pasileido žemyn, stengdamasis kuo sparčiau statyti kojas, šokinėti, nuo akmens ant akmens, bet didžiulė, judri nuobirų masė čežėdama ėmė slinkti drauge, bildėjo kaskart garsiau ir garsiau, o jau prie pat išdžiūvusio upokšnio visa krūva staiga prasiskyrė, ir jis, griūdamas taip, kad net deguonies kaukė nuslinko į šalį, nusirito žemyn keliolika metrų. Nors ir susitrenkęs, jis jau buvo bešokąs bėgti, bijodamas, jog tas, kįirj matė nuo kalno, dings iš akių (abu šlaitai, o ypač esantis priešais, buvo pilni juodų urvų), kai jį kažkas įspėjo, ir jis, dar nieko nesupratęs, vėl griuvo ant smailių akmenų ir šitaip liko gulėti išskėtęs rankas. Iš viršaus nukrito nedidelis šešėlis, ir, vis garsėjant gaudimui, kuris monotoniškai skambėjo visais registrais, pradedant švilpimu ir baigiant baubimu, jį apgaubė juodas beformis kamuolys. Gal reikėjo užsimerkti, bet jis to nepadarė. Paskutinę akimirką pagalvojo, kad tik nuo smarkaus griuvimo nebūtų sugedęs į kombinezoną įsiūtas aparatukas. Po to gulėjo visiškai nejudėdamas, tikriausiai taip, kaip pats sau buvo įsakęs. Nepajudino net akių, tačiau matė, kaip besispiečiąs debesis pakibo čia pat viršuje, kaip išleido žemyn tingiai besiraitančią atšaką. Jos galą jis pamatė iš arti — atrodė, kaip žvilgančio tamsaus verpeto kiaurymė. Paskiau pajuto, kaip prie galvos, prie žandų, prie viso veido daugelyje vietų padvelkė drungnas oras, tartum į milijonus srovelių išskaidytas atodūsis. Kažkas švelniai palietė kombinezoną prie krūtinės, ir jį apgaubė beveik visiška tamsa. Staiga toji lyg miniatiūrinis straublys besiraitanti atšaka vėl sulindo į debesį. Zvimbimas pasidarė šaižus. Spengė kažkur pačioje galvoje, įr nuo to net maudė dantis. Pagaliau aptilo. Pebesis kilo beveik statmenai į viršų, virto juodu rūku, nusidriekė nuo vieno šlaito ligi kito, išsisklaidė pavieniais koncentriškai besisukančiais kamuoliais, sulindo į nejudamus krūmokšnių gaurus ir dingo.

Dar ilgai Rohanas gulėjo nejudėdamas, lyg negyvas. Dingtelėjo mintis, kad tai gal jau įvyko. Gal jau nežinos, nei kas jis, nei iš kur čia atsirado, nei ką turi padaryti. Dėl tos minties pagavo baimė, ir jis susyk atsisėdo. Staiga užsinorėjo juoktis. Vadinasi, jeigu gali šitaip mąstyti, jis išliko sveikas. Vadinasi, debesis nieko nepadarė, o jis tą debesį apgavo. Rohanas stengėsi sutramdyti kutenantį, gerklėje kylantį, idiotišką juoką ir net piadėjo visas drebėti. „Tai tik isterija”, — pagalvojo jis atsistodamas. Beveik visai nusiramino, bent taip atrodė. Pasitaisė deguonies kaukę ir apsižvalgė. Žmogaus, kurį matė iš viršaus, nebebuvo. Bet jis išgirdo jo žingsnius. Matyt, jis jau buvo praėjęs pro tą vietą ir dingęs už apvirtusios ir siekiančios tarpeklio dugno vidurį uolos. Rohanas nubėgo iš paskos. Žingsnių aidas vis artėjo ir buvo nuostabiai garsus. Atrodė, kad tas žmogus apsiavęs geležiniais batais. Rohanas bėgdamas pajuto, kad koją nuo kulkšnies ligi kelio skaudžiai bado lyg adatomis. „Tur būt, išsisukau koją…”, — pagalvojo, desperatiškai mostaguodamas rankomis. Vėl stigo oro, jis ėmė beveik trokšti. Staiga vėl pasirodė tasai žmogus. Jisai ėjo tiesiai, dideliais mechaniškais žingsniais, keldamas kojas nuo akmens ant akmens. Žingsnių aidą kartojo artimos uolų sienos. Ir staiga Rohanas atlėgo. Tai buvo robotas — ne žmogus. Vienas iš arktanų. Rohanas net negalvojo apie jų likimą, apie tai, kas juos ištiko po katastrofos. Kai debesis ėmė pulti, jie buvo viduriniame transporteryje. Dabar robotas ėjo jau už keliasdešimt žingsnių. Kairioji jo ranka sulaužyta bejėgiškai kadaravo, o kadaise blizgėję išgaubti šarvai buvo subraižyti ir sulankstyti. Rohanas dėl to labai nusivylė, tačiau netrukus pasidarė kažkaip drąsiau, pagalvojus, kad toliau ieškant, bus nors toks draugas. Jis norėjo pašaukti robotą, bet kažkaip susilaikė, tiktai paspartino žingsnius, praėjo pro šalį ir atsistojęs ėmė jo laukti, tačiau dviejų su puse metro aukščio milžinas tarsi nieko nematė. Rohanas iš arti pastebėjo, kad dalis jo radarinės antenos, panašios į įgaubtą ausį, sudaužyta, o kairiosios akies objektyvo vietoje žioji skylė nelygiais kraštaia. Tačiau arktanas ėjo visai tvirtai savo didžiulėmis kojomis, tik vilko šiek tiek kairę. Kai atstumas tarp jų sumažėjo ligi kelių žingsnių, Rohanas pašaukė, tačiau automatas, tartum aklas, žengė tiesiai į jį, ir jis paskutinę akimirką turėjo duoti kelią. Jis dar kartą pribėgo prie roboto ir norėjo sugriebti už metalinės letenos, tačiau šis abejingai ir lengvai ištraukė ją ir nuėjo toliau. Rohanas suprato, kad šis arktanas irgi atakos auka ir nėra ko iš jo tikėtis. Tačiau kažkaip sunku buvo palikti bejėgį automatą likimo valiai, be to, jis susidomėjo, kur robotas eina, nes šis žengė, pasirinkdamas kiek galima lygesnį kelią, tarsi turėdamas kokį tikslą.