Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Pagalvojęs valandėlę, per kurią arktanas nuėjo keliolika metrų, Rohanas pasileido iš paskos. Pagaliau robotas priėjo nuobirų krūvą ir ėmė kopti, visiškai nekreipdamas dėmesio į lekiančius iš po plačių kojų akmenis. Šitaip jis užsirioglino ligi pusės nuobirų lauko, staiga išvirto, nusirito žemyn, vis žirgliodamas ore kojomis. Kur nors kitur žiūrinčiam tai būtų sukėlę tik juoką. Paskiau jis atsikėlė ir vėl ėmė lipti aukštyn. Rohanas greitai apsigręžė ir nuėjo, dar ilgai girdėdamas, kaip darda akmenys, kaip sunkiai šlepsi metalinės kojos ir kaip jų žingsnių aidą ilgai kartoja uolų sienos.

Dabar Rohanas ėjo greitai, nes plokšti akmenys upelio vagoje buvo gana lygūs, o ir visas kelias truputį leidosi žemyn. Debesies nebuvo nė pėdsako, tiktai kartais viršum šlaitų suvirpėdavo oras. Iš to galėjai spręsti, kad juodame tankumyne aktyvumas labai didelis. Šitaip jis nuėjo iki plačiausios vietos tarpeklyje, kuris čia virto uolų atšlaitėmis apsuptu slėniu. Toliau, už kokių dviejų kilometrų, buvo uolų vaitai — katastrofos vieta. Tik dabar jis pajuto, kaip praverstų olfaktometrinis indikatorius, ieškant žmonių pėdsakų, tačiau pėsčiajam tai buvo perdaug sunkus aparatas. Taigi reikėjo apsieiti be jo. Rohanas sustojo ir iš eilės ėmė apžiūrinėti uolas. Kad kas nors galėtų prisiglausti pačiame metaliniame tankumyne, nebuvo ir kalbos. Liko tiktai olos, urvai ir uolų įdubos, kurių iš savo vietos jis pastebėjo keturias. Tų slėpynių vidų užstojo aukšti, vertikalūs ir sunkiai perlipami slenksčiai. Todėl jis visų pirma nusprendė pasižvalgyti olose. Jau anksčiau, laive, buvo svarstęs su gydytojais ir psichologais, kur reikėtų ieškoti dingusiųjų, kitaip sakant, kur jie galėtų pasislėpti. Tačiau šis pasitarimas nedaug ką tedavė, nes amnezijos ištikto žmogaus elgsenos negalima numatyti. Keturi dingusieji, atsiskyrę nuo likusių Renjaro žmonių, matyt, buvo už kitus aktyvesni; kadangi pėdsakai ėjo greta iki ištirtos vietos, ir tai leido tikėtis, jog jie bus rasti kartu, žinoma, jeigu tik dar buvo gyvi ir jeigu aukščiau uolų vartų neišsivaikščiojo į įvairias puses. Iš eilės Rohanas apieškojo dvi mažas ir keturias didesnes olas, kurių angos buvo gana lengvai pasiekiamos — tereikėjo tiktai keleto minučių palypėti didelėmis nuolaidžiomis akmens plokštėmis. Paskutinėje iš šių olų jis aptiko dalinai apsemtas vandens matalines nuolaužas, kurias iš pradžių palaikė antrojo arktano griaučiais, tačiau tasai laužas atrodė nepaprastai senas ir nepanašus į jokią žinomą konstrukciją. Seklioje kūdroje, kuri buvo matoma tiktai todėl, kad truputis dienos šviesos atspindėjo nuo lygaus, tartum nupoliruoto skliauto, gulėjo keistas pailgas daiktas, kiek primenąs penkių metrų ilgio kryžių. Jį dengę skardos lakštai seniai buvo atkritę ir, susimaišę su dugno dumblu, sudarė rudą nuo rūdžių košę.

Rohanas negalėjo ilgiau gaišti, apžiūrinėdamas nepaprastą radinį, gal būt, vieną iš tų makroautomatų, kuriuos išnaikino negyvosios evoliucijos procese nugalėjęs debesis. Jis tik įsiminė jo pavidalą, neaiškius kontūrus kažkokių narvelių ir virbų, kurie greičiau buvo skirti skraidyti, negu vaikščioti. Tačiau laikrodis ragino skubėti, todėl jis nedelsdamas ėmė apžiūrinėti kitus urvus. Jų buvo tiek daug (žiūrint iš slėnio, kartais atrodė, jog tai juodi langai aukštuose uolų mūruose), o požeminiai koridoriai ir galerijos, kurių daugelis buvo apsemti vandens ir kai kur vedė į stačius šulinius bei krioklius su čiurlenančiais šaltais kaip ledas upokšniais, buvo tokie vingiuoti, kad jis net neišdrįso giliau eiti. Beje, turėjo tik nedidelį žibintuvėlį, kuris švietė palyginti silpnai ir buvo bejėgis išsklaidyti tamsą, ypač erdviuose ir daugelio aukštų urvuose, — jis keletą kartų pateko ir į tokius.

Pagaliau, tiesiog griūdamas iš nuovargio, Rohanas atsisėd ant didžiulio saulės įšildyto plokščio akmens prie ką tik apžiūrėto urvo angos ir ėmė kramsnoti presuoto koncentrato plyteles, užsigerdamas sausus kąsnius upelio vandeniu. Porą kartų jam pasirodė, jog girdi atūžiant debesį, bet tai greičiausiai buvo tiktai sizifiškų arktano pastangų atgarsiai, sklindą iš aukštesniosios slėnio dalies. Suvalgęs negausias savo atsargas, jis pasijuto žymiai žvalesnis. Nuostabiausia buvo tai, kad ėmė vis mažiau kreipti dėmesio į grėsmingą kaimynystę — juodosios tankynės kerojo ant visų šlaitų, kur tik pažvelgsi.

Jis nusileido nuo pakilumos priešais urvą, kur buvo sustojęs, ir pastebėjo kažkokį rudą ruoželį ant sausų akmenų kitoje slėnio pusėje. Priėjęs pamatė, kad tai kraujo pėdsakai. Jie buvo jau visai išdžiūvę, pakeitę spalvą ir, jeigu ne kalkių baltumo uola, tikrai būtų nepastebimi. Kurį laiką jis mėgino atspėti, kuria kryptimi ėjo kraujuojantis žmogus, bet nesėkmingai, Todėl spėtinai pasuko slėniu aukštyn, galvodamas, kad čia gal ėjo sužeistasis tuo metu, kai „Ciklopas” kovojo su debesiu, besitraukiančiu tolyn nuo centro. Pėdsakai kryžiavosi, keliose vietose išnyko, kol pagaliau atvedė netoli urvo, kurį jis buvo apžiūrėjęs vieną iš pirmųjų. Kaip jis nustebo, pamatęs, kad šalia urvo angos atsivėręs statmenas, panašus į šulinį, siauras plyšys, kurio prieš tai nebuvo pastebėjęs. Kaip tik ten ir vedė kraujo pėdsakas.

Rohanas atsiklaupė, pasilenkė ties apytamse skyle ir, nors buvo pasiruošęs blogiausiam atvejui, nebesusilaikė kimiai nesurikęs: tiesiog į jį žvelgė Benigseno veidas tuščiomis akiduobėmis, iššiepęs dantis. Pažino jį iš auksinių akinių rėmelių, kurių stiklai aklos atsitiktinumo ironijos dėka buvo išlikę sveiki ir tviskėjo, nušviesti spindulių, atsispindinčių nuo kalkakmenio plokštės, pasvirusios viršum šio akmeninio karsto. Tarp uolų geologo kūnas karojo statmenas, įstrigęs pečiais į natūralaus akmeninio šulinio rentinį. Rohanas nenorėjo šitaip palikti šių žmogaus palaikų, tačiau, kai prisivertęs pamėgino pakelti lavoną, pro storą kombinezono medžiagą pajuto, kad jis jo rankose irsta. Irimo procesas, pagreitintas saulės, kuri šią vietą apšviesdavo kasdien, jau buvo atlikęs savo darbą. Rohanas tiktai atidarė viršutinės kombinezono kišenės užtrauktuką ir išėmė mokslininko atpažinimo ženklą. Prieš nueidamas, jis, įtempęs visas jėgas, pastūmė vieną arčiau gulėjusią uolos plokštę ir uždengė akmenini kapą.

Tai buvo pirmas surastasis. Jau nuėjęs iš tos vietos, Rohanas pagalvojo, kad reikėjo ištirti lavono radioaktyvumą, kuris tam tikru mastu padėtų išaiškinti paties Benigseno ir kitų likimą: žymi spinduliavimo koncentracija rodytų, kad velionis buvo netoli atominio susirėmimo vietos. Tačiau jis užmiršo tai padaryti, o dabar jo niekas nebebūtų privertęs Vėl nukelti akmeninį kapo dangtį. Kartu Rohanas pamatė, kokį didelį vaidmenį ieškant turi atsitiktinumas: juk šią vietą buvo jau apžiūrėjęs anksčiau ir netgi, rodos, labai atidžiai.

Paskatintas naujos minties, jis greitai nuėjo kraujo pėdsaku, ieškodamas jo pradžios. Pėdsakas beveik tiesiai ėjo į slėnio apačią, lyg sukdamas į atominio mūšio lauką. Bet jau už keleto šimtų žingsnių staiga pasuko į šalį. Geologas buvo netekęs labai daug kraujo, ir labai nuostabu, kad, nepaisant to, galėjo nueiti taip toli. Akmenys, ant kurių po katastrofos nenukrito nė lašelis lietaus, buvo smarkiai apšlakstyti krauju. Rohanas užkopė didžiuliais sviriais luitais ir atsidūrė erdvioje įdubioje lomelėje po nuoga uolų atbraila. Pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo labai didelis metalinės roboto pėdos padas. Pats robotas gulėjo šonu, perkirstas pusiau tikriausiai veiro šūvių serijos. Kiek toliau, atsišliejęs j akmenį ir beveik dvilinkai susirietęs, pusiau sėdomis gulėjo žmogus su pajuodusiu nuo suodžių šalmu. Žmogus buvo negyvas. Jo bejėgė ranka dar tebelaikė nusvirusį svaidytuvą, kuris blizgančiu vamzdžiu lietė žemę. Rohanas iš karto nedrįso liesti sėdinčiojo, tiktai atsiklaupė ir pažvelgė į veidą, kuris, deja, buvo tiek pat irimo deformuotas, kaip ir Benigseno. Staiga jis pažino platų ir plokščią geologo krepšį, permestą per sėdinčiojo pečius, kurie atrodė lyg sumažėję. Tai buvo patsai Renjaras, krateryje užpultos ekspedicijos vadas. Radioaktyvumo matavimai parodė, kad arktanas sutriuškintas šūviu iš veiro: indikatorius nustatė, jog esama retųjų žemių izotopų. Rohanas norėjo vėl paimti atpažinimo ženklą, tačiau šį kartą jau nebes ryžo, tiktai atsegė krepšį, nes tada nereikėjo liesti kūno. Tačiau krepšys buvo pilnas mineralų nuolaužų. Tad, trumpai pagalvojęs, jis tik atlupo peiliu prisegtą prie odos geologo monogramą, įsidėjo į kišenę ir, dar kartą nuo akmens viršaus pažvelgęs į negyvą sceną, pamėgino atspėti, kas čia iš tiesų įvyko. Buvo panašu į tai, kčid Renjaras šovė į robotą, bet ar šis puolė jį, ar Benigseną? Argi žmogus, ištiktas amnezijos, galėtų gintis nuo kokio nors puolimo? Buvo aišku viena, kad mįslės neatspės, o juk reikėjo ieškoti toliau.