Stanislaw Lem: Nenugalimasis

Rohanas tebesėdėjo nejudėdamas. Jis nežinojo, ar galima nusikratyti užkritusius kristalėlius. Jų buvo pilna ant akmenų; visa, ligi šiol lyg kaulas baltavusi upokšnio vaga atrodė tarsi apšlakstyta rašalu. Jis atsargiai paėmė pirštais vieną trikampį kristalėlį, ir šis tartum atgijo, švelniai padvelkė šiluma į delną ir, kai Rohanas in,stinktyviai atgniaužė saują, pakilo į orą. Tada, tarsi davus ženklą, aplinkui ėmė kilti kristalėlių spiečius. Šis judėjimas buvo chaotiškas tik kokią sekundę. Paskiau juodi taškeliai sudarė nelyginant pažemiu slenkantį dūmų sluoksnį, sutankėjo, susiglaudė ir stulpais pakilo į viršų. Atrodė, kad pačios uolos rūksta tarsi kažkokie milžiniški aukurai be liepsnos ir šviesos. Tačjau tiktai dabar įvyko nesuprantamas dalykas: kai pakilęs spiečius, it didžiulis papuręs juodas balionas, virto kamuoliniu debesiu ir pakibo ties pačiu slėnio viduriu tamsėjančio dangaus fone, pasislėpę debesys vėl išnėrė iš tankynės ir puolė jį neapsakomu smarkumu. Rohanui atrodė, jog jis girdi keistą, piktą ore vykstančių grumtynių garsą, bet tai buvo, tur būt, iliuzija. Jis jau tarėsi matąs kovą, manė, kad anie debesys išmetė ir nubloškė j tarpeklio dugną šiuos negyvus vabzdžius, kuriais norėjo atsikratyti, bet paaiškėjo, jog tai tik tariamas susirėmimas. Debesys išsisklaidė, ir papurusio kamuolio neliko nė pėdsako. Jie susiurbė jį. Praėjo valandėlė, ir vėl tiktai uolų viršūnės raudonavo it kraujas nuo paskutinio saulės atšvaito, o platus slėnis buvo tylus ir tuščias.

Tada Rohanas, kiek svyruodamas nusilpusiomis kojomis, atsistojo. Ir staiga pasirodė pats sau juokingas su tuo paskubomis iš numirėlio paimtu veiro svaidytuvu. Dar daugiau, jis jautėsi nereikalingas toje tobulos mirties šalyje, kurioje išsilaikė tiktai negyvos formos, kad galėtų vykdyti veiksmus, kurių neturi matyti niekieno gyvos akys. Ne siaubo apimtas, bet labai nustebęs, jis neseniai stebėjo tai, kas čia vyko. Žinojo, kad nė vienas mokslininkas nesugebės suprasti jo jausmų, tačiau dabar norėjo grįžęs ne vien pranešti apie dingusiųjįį žuvimą, bet ir reikalauti, kad ši planeta būtų palikta ramybėje. „Ne viskas ir ne visur yra mums…”, — galvojo jis, iš lėto leisdamasis žemyn. Dangaus šviesa padėjo jam greitai pasiekti mūšio lauką. Tik tenai teko paspartinti žingsnius, nes sustiklėjusios, tirštėjančiose sutemose it košmariški siluetai stūksančios uolos vis labiau spinduliavo. Pagaliau pasileido tekinas. Žingsnių garsą be galo kartojo akmeninės sienos, ir tasai netilsiantis aidas dar labiau skatino skubėti. Sukaupęs paskutines jėgas, šokinėdamas nuo akmens ant akmens, Rohanas pagaliau prabėgo pro neatpažįstamus sulydytus mašinų likučius ir pasiekė vingiuotą nuokalnę. Bet ir čia radioaktyvumo indikatoriaus skritulėlis žėrėjo raudonai it rubinas.

Sustoti buvo negalima, nors jis ir duso. Todėl, beveik nemažindamas tempo, iki galo atsuko butelio reduktorių. Niekis, jeigu išėjus iš tarpeklio, pasibaigs deguonis ir teks kvėpuoti planetos oru, — tatai vis tiek geriau, negu pasilikti ilgiau čia, kur kiekvienas uolos colis spinduliuoja mirtimi. Deguonis mušė į lūpas šalta banga. Bėgti buvo lengva, nes sustingusio lavos srautas, kurį savo pralaimėjimo kelyje paliko besitraukiąs „Ciklopas”, buvo lygus, vietomis tiesiog kaip stiklas. Laimė, Rohauo batų padai buvo specialiai padaryti kibūs ir neslidinėjo, Pagaliau sutemo. Tik kai kur prasišviečiantys iš po stiklinės dangos balti akmenys vedė vis žemyn ir žemyn. Jis žinojo, kad šitokio kelio mažiausiai dar trys kilometrai. Iš visų jėgų bėgant, sunku buvo daryti kokius nors apskaičiavimus, tačiau jis tolydžio žvilgčiojo į raudonai žibsintj indikatoriaus skritulėlį. Kokią valandą dar galima buvo eiti čia, tarp anihiliacijos iškraipytų ir sutriuškintų uolų — per tą laiką dozė neviršys dviejų šimtų rentgenų. Na, tegul valandą ir ketvirtį; paskiau, jeigu nepasieks dykumos krašto, jau nebebus ko skubėti.

Maždaug dvidešimtą minutę įvyko krizė. Širdis pasidarė lyg žiauri neįveikiama būtybė, kuri draskė ir spaudė iš vidaus krūtinę, deguonis it liepsna svilino burną ir gerklas, akyse šokinėjo kibirkštys, bet blogiausia buvo tat, kad Rohanas pradėjo klupti. Tiesa, spinduliavimas kiek susilpnėjo, indikatorius vos švietė tamsoje lyg mažytė gęstanti žarijėlė, tačiau jis ir taip žinojo, kad reikia bėgti, bėgti toliau, o kojos jau nebeklausė. Kiekviena kūno skaidula buvo įsitempusi, viskas šaukte šaukė, kad reikia liautis bėgus, sustoti, na ir tiesiog griūti ant tokių, rodos, šaltų, tokių nekenksmingų supleišėjusio stiklo plokščių.

Mėgindamas pažvelgti į viršų, į žvaigždes, jisai suklupo ir, išskėtęs rankas, nulėkė į priekį. Gokčiodamas ėmė gaudyti orą, vargais negalais pakilo, atsistojo, keletą žingsnių pabėgėjo svirduliuodamas, paskiau atgavo pusiausvyrą ir nubėgo tuo pačiu ritmu. Rohanas jau nebesuvokė laiko. Iš viso nuostabu, kaip jis orientavosi toje nykioje tamsoje? Užmiršo visus surastuosius žuvusius draugus, kaulinę Benigseno šypseną, Renjarą, besulsintį po akmenimis šalia sutriuškinto ark tano, tąbegalvį, kurio nepasisekė atpažinti, užmiršo net debesį. Rohaną tiesiog visą slėgė toji tamsa, akys sruvo krauju, veltui ieškodamos didelio žvaigždėto dykumos dangaus, tos dykumos, kurios smėlėta tuštuma atrodė kaip išganymas. Jis bėgo aklai, sūraus prakaito užpiltomis akimis, stebėdamasis momentais,

kad dar turi jėgų. Ir tas bėgimas, toji naktis atrodė niekada nesibaigs.

Jis iš tiesų jau nieko nematė, kai kojos staiga ėmė vis giliau klimpti, grimzti. Pajuto, kad jau nustoja paskutinės vilties, pakėlė galvą aukštyn ir staiga suprato, jog yra dykumoje. Pamatė dar žvaigždes ties horizontu, paskiau, jau parklupęs, ėmė akimis ieškoti indikatoriaus skydelio, tačiau jo nebepamatė, nes buvo tamsus, tylėjo. Nematomoji mirtis pasiliko toli, sustingusio lavos latako gilumoje. Tai buvo jo paskutinė mintis, nes, veidu pajutęs šiurkščią smėlio vėsą, jis ne užmigo, o sustingo. Visas kūnas dar beviltiškai dirbo, krūtinė kilnojosi, širdis daužėsi, tačiau akyse darėsi vis tamsiau ir tamsiau, ir jis nugrimzdo į visišką tamsą — neteko sąmonės.

Rohanas pabudo staiga, nežinodamas, kur yra. Pajudino rankas ir pajuto byrantį pro pirštus šaltą smėlį, atsisėdo, nejučiomis sudejavo. Trūko oro. Atsipeikėjo. Fosforizuojanti manometro rodyklė rodė nulį. Kitame butelyje dar buvo aštuoniolika atmosferų. Jis persuko vožtuvą ir atsistojo. Buvo pirma valanda nakties. Juodame danguje ryškiai švietė žvaigždės. Pagal kompasą jis rado reikiamą kryptj ir nuėjo tiesiai į priekį. Trečią valandą nurijo paskutinę tabletę. Prieš pat ketvirtą pasibaigė deguonis. Tada jis numetė deguonies aparatą ir nuėjo, iš pradžių kvėpuodamas nedrąsiai, tačiau, įtraukęs šalto priešaušrio oro, ėmė žengti žvaliau, stengdamasis negalvoti apie nieką, tik apie šį žygį per smėlio kalvas, kuriose protarpiais kojos grimzdavo ligi kelių. Jautėsi truputį lyg girtas, tačiau nežinojo, ar dėl atmosferos dujų veikimo, ar tiesiog dėl nuovargio. Apskaičiavo, kad, eidamas po keturis kilometrus per valandą, laivą pasieks vienuoliktą ryto. Pamėgino patikrinti savo tempą žingsniamačiu, bet iš to nieko neišėjo.

Didžiulis balkšvas Paukščių Tako ruožas skyrė dangaus kupolą į dvi nelygias dalis. Rohanas taip priprato prie tos menkos žvaigždžių šviesos, kad galėjo net apeiti didesnes smėlio kalvas. Jis brido ir brido, kol pagaliau horizonto fone pamatė keistą taisyklingos formos plotą be žvaigždžių, kažkokį kampuotą siluetą. Dar nesuprasdamas, kas tai yra, pasuk į tą pusę ir pradėjo bėgti. Kojos grimzdo vis giliau, bet jis to nejautė. Galų gale lyg neregys ištiestomis rankomis atsitrenkė į kietą metalą. Tai buvo visureigė mašina, tuščia, be žmonių, gal viena iš tų, kurias praėjusios dienos rytą pasiuntė Horpaclias, gal kokia kita, palikta Renjaro grupės. Apie tai Rohanas negalvojo, tiktai stovėjo, sunkiai alsuodamas, abiem rankomis apkabinęs plokščią mašinos priekį. Nuovargis traukė prie žemės. Nugriūti prie mašinos, užmigti šalia jos ir iš ryto, su saule, pradėti kelionę…