Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Rohanas vėl pasižiūrėjo į laikrodį: baigėsi penkta valanda. Pasikliaujant vien savo deguonies atsargomis, jau reikėjo grįžti atgal. Bet jam atėjo į galvą, kad juk galima išsukti deguonies butelius iš Renjaro aparato. Todėl nuėmė visą aparatą nuo lavono, patikrinęs rado, kad vienas butelis dar pilnas ir, palikęs sąvąjį, tuščią, ėmė krauti aplink lavoną akmenis. Taip bedirbdamas, užgaišo beveik valandą laiko, tačiau numirėlis savo deguonies atsarga jam atsilygino su kaupu. Kai nedidelis kauburėlis buvo gatavas, Rohanas pagalvojo, kad būtų nebloga pasumti tikriausiai dar užtaisytą mažąjį veirą. Tačiau buvo jau per vėlu, ir teko eiti tuščiomis.

Baigėsi šešta; iš nuovargio jis vos vilko kojas. Turėjo dar keturias stimuliuojančio preparato tabletes; prarijo vieną ir, pasijutęs stipresnis, po minutės atsikėlė. Jis net neįsivaizdavo, kaip toliau ieškoti. Tad nuėjo tiesiai, link uolinių vartų. Iki jų dar buvo likęs koks kilometras, kai indikatorius įspėjo, kad didėja radioaktyvumas. Kol kas jis buvo dar nežymus, ir todėl Rohanas ėjo toliau, atidžiai žvalgydamasis į visas puses. Kadangi tarpeklis darė vingius, uolų paviršius buvo sulydytas tik kai kur; kuo toliau jis ėjo, tuo daugiau buvo tos būdingos, supleišėjusios glazūros. Pagaliau pasirodė didžiuliai akmenys, pavirtę ištisais sustingusiais burbulais — jų paviršius virte virė nuo terminių smūgių. Tiesą sakant, čia jau nebebuvo, ko veikti. Bet jis vis tiek ėjo į priekį; indikatorius ant alkūnės tiksėjo vis greičiau, rodyklė lakstė po skalę kaip pašėlusi, šokinėdama per padalinimus, Pagaliau Rohanas iš tolo pamatė uolinių vartų likučius, suverstus į daubą, panašią į ištaškytą ir keistai sustingusį vandens ežerėlį. Uolų papėd buvo pavirtusi stora lavos pluta, o kadaise juodi metalinių krūmų gaurai — į sudegusių skarmalų pelenus; gilumoje tarp uolų sienų dūlavo didžiulės šviesesnės spalvos išplėšos. Rohanas skubiai pasuko atgal.

Ir vėl jam į pagalbą atėjo atsitiktinumas. Už mūšio lauko, jau netoli kitų, žymiai platesnių uolinių vartų, prie tos vietos, kur neseniai buvo praėjęs, jis pastebėjo žibant kažkokį metalinį daiktą. Tai buvo aliumininis deguonies aparato reduktorius; tarp uolos ir išdžiūvusio upokšnio, negiliame plyšyje, juodavo žmogaus pečiai, kuriuos dengė apsvilęs kombinezonas. Lavonas buvo be galvos. Baisios oro bangos perneštas per akmenų krūvą, jis tįsojo ištaškytas į uolą. Kiek toliau gulėjo sveikutėlis dėklas, kuriame įspraustas žibėjo tarsi ką tik išvalytas veiras. Rohanas pasiėmė jį. Norėjo atpažinti surastąjį, tačiau tai buvo neįmanoma. Jis patraukė toliau tarpekliu aukštyn. Rytiniame šlaite šviesa, saulei leidžiantis už kalnų keteros, darėsi jau raudona ir kilo aukštyn tarsi liepsnojanti uždanga. Buvo be penkiolikos septynios. Rohanui iškilo tikra dilema. Ligi šiol jam pasisekė bent ta prasme, kad įvykdė savo užduotį, išliko gyvas ir galėjo grįžti į bazę. Dėl ketvirtojo žmogaus mirties, jo manymu, nebuvo jokios abejonės, pagaliau jis tai beveik tikrai žinojo dar „Nenugalimajame”, o čia atvyko tik įsitikinti.

Tad ar jis turėjo teisę grįžti? Deguonies atsargų paimtų iš Renjaro, būtų užtekę šešioms valandoms. Tačiau reikėjo laukti dar visą naktį, nieko neveikiant jei ne dėl debesies, tai vien dėl baisaus nuovargio. Rohanas prarijo dar vieną stimuliuojančią tabletę ir, laukdamas, kol ji pradės veikti, pamėgino sudaryti kokį nors protingą tolesnio veikimo planą.

Aukštai viršum jo prie uolų pakraščio juoduojančią tankynę vis toliau rausvino vakaro žara, kurioje atskiri krūmų stagarai tviskėjo tamsiai violetine spalva.

Rohanas vis dar negalėjo apsispręsti. Šitaip sėdėdamas po didele nuolauža, išgirdo tolumoje artėjantį kraupų debesies dūzgimą. Keistas dalykas — jis nė kiek neišsigando. Jo pažiūra į debesį per vieną dieną nuostabiai pasikeitė. Žinojo, bent jam atrodė, kad žino, — ką galima sau leisti, tartum alpinistas, kurio nebaido ledynų sienose tykanti mirtis. Tiesą sakant, ir pats gerai nesuprato, kas jame pasikeitė, nes neįsidėmėjo tos akimirkos, kada pirmą kartą pamatė, kokia niūriai graži ta juodoji tankynė, šviečianti ant uolų visais violetinės spalvos tonais. Tačiau dabar, kai jau išvydo juoduosius debesis — o jų buvo du, išsispietę iš priešingų šlaitų, — nė nepajudėjo ir nebemėgino slėptis, tiktai veidu prigludo prie akmenų. Pagaliau jo pozicija neturėjo reikšmės, jeigu tik tebeveikė paslėptas aparatukas. Pirštų galais pro kombinezono medžiagą jis palietė jo apvalų kaip moneta dugnelį ir pajuto švelnų virpesį. Nenorėjo provokuoti pavojaus, todėl tiktai atsisėdo patogiau, kad be reikalo nekaitaliotų kūno padėties.

Debesys dabar jau kabojo abiejose tarpeklio pusėse; juodus jų kamuolius tarytum reguliavo kažkokia srovė, nes jie kraštuose tirštėjo, sudarydami beveik vertikalias kolonas, tuo tarpu vidinės dalys traukėsi ir vis labiau artėjo viena prie kitos. Iš šalies žiūrint atrodė, kad juos nepaprastu greičiu ir nematomais mostais formuoja milžinas skulptorius. Orą perskrodė keletas trumpų išlydžių — toje vietoje, kur atstumas tarp abiejų debesų buvo mažiausias ir kur jie tartum veržėsi vienas prie kito. Vis dėlto ir vienas, ir kitas liko savo pusėje ir tik vis greičiau ir greičiau čežėjo centriniais kamuoliais. Žaibai tvyksčiojo kažkaip tamsiai; abu debesys akimirką nušvisdavo tarsi sustingę ore milijardai tamsiai sidabrinių kristalėlių. Paskiau, kai uolos keliskart pakartojo griaustinio aidą — silpną ir duslų, lyg staiga pridengtą garsą absorbuojančia medžiaga, — abi juodosios jūros pusės, virpėdamos ir apimtos didžiausios įtampos, susijungė ir įsiskverbė viena į kitą. Apačioje, po debesimis, sutemo, tarsi nusileidus saulei, o ore pasirodė nesuprantamos išlenktos linijos, ir Rohanas tiktai po geros valandėlės suprato, kad tai yra groteskiškai deformuoti slėnio uolėto dugno atspindžiai.

Tie oriniai veidrodžiai bangavo ir plėtėsi po debesies skliautais, ir susyk Rohanas pamatė didžiulę, viršugalviu siekiančią tamsumos viršų žmogaus figūrą, kuri žiūrėjo į jį nejudėdama, nors patsai vaizdas krūpčiojo ir be perstojo šokinėjo, tarsi gesdamas ir vis iš naujo atsikurdamas į kažkokio slėpiningo ritmo taktą. Ir vėl tik po kelių sekundžių jis pažino, kad toji figūra tai jo paties atspindys, pakibęs tuštumoje tarp šoninių debesies nuosvyrų. Nustebęs, tiesiog apstulbęs dėl tokio nesuprantamo debesies elgesio, jis užmiršo viską. Dingtelėjo mintis, kad debesis, gal būt, žino apie jį, apie paskutjį gyvą žmogų — tokį mikroskopiškai mažą tarpeklio akmenų sąvartose. Bet ir šitos minties neišsigando, ne todėl, kad tai buvo pernelyg neįtikima, o kad jau nieko nelaikė negalimu dalyku — tiesiog norėjo dalyvauti šioje vis niūresnėje misterijoje, kurios reikšmės — tuo buvo įsitikinęs — niekada nesu-, pras. Milžiniškas jo atspindys, pro kurį neaiškiai prasišvietė tolimi uolų šlaitai aukštutinėje slėnio dalyje, neuždengtoje debesies šešėlio, išsisklaidė. Susyk iš debesies išlindo daugybė atšakų; vienoms jų įsitraukus, išaugdavo kitos. Iš jų pradėjo lyti vis tankesnis juodas lietus. Mažyčiai kristalėliai krito ir ant jo, švelniai atsitrenkdami į galvą, riedėjo kombinezonu, rinkosi į klostes. Juodas lietus vis lijo, o debesies balsas, tasai visur prasiskverbiantis ir, kaip atrodė, apimantis, jau ne tiktai slėnį, bet visą planetos atmosferą gausmas, vis garsėjo. Pačiame debesyje kilo lokaliniai sūkuriai, atsivėrė langai, pro kuriuos pasirodė dangus. Juodoji skraistė per vidurį plyšo ir dviem srautais sunkiai, tarsi nenoromis, nusklendė link nejudančių tankynių, prasmego jose ir išnyko.