Stanislaw Lem - Nenugalimasis

Jeigu Horpachas stovėtų dabar priešais jį, jis visa tai jam pasakytų. „Koks juokingas ir kartu beprotiškas tasai „nukariavimas bet kuria kaina”, tas „herojiškas žmogaus atkaklumas”, tas noras atsiteisti už draugus, kurie žuvo pasiųsti į šią mirtį… Buvome tiesiog neatsargūs, per daug pasitikėjome savo svaidytuvais ir indikatoriais, padarėme klaidų ir dabar atsakome už pasekmes, Mes, tiktai mes esame kalti.”

Šitaip jis galvojo silpnoje šviesoje, užmerkęs akis, kurios degė, tarsi pribertos smėlio. 2mogus, — jis tai suprato dabar be žodžių, — dar nepakilo į atitinkamą pakopą, dar nenusipelnė to gražaus nuo senų laikų garbinamos galaktocentrinės figūros vardo, nes svarbu ne ieškoti tik panašių į save ir tik tokius suprasti, bet nesikišti į nesavus, ne žmogiškus reikalus. Užimti tuštumą.„Kodėl ne, tik nereikia pulti to, kas egzistuoja, kas per milijonus metų sukūrė savą, niekam, vien tik spinduliavimo ir materialioms jėgoms, nepavaldžią egzistavimo pusiausvyrą, veiklaus, aktyvaus egzistavimo, kuris nei geresnis, nei blogesnis už baltyminių junginių, vadinamų gyvuliais arba žmonėmis, egzistavimą.

Kaip tik tuo momentu, kai Rohanas taip tauriai ir visapusiškai suprato kiekvieną egzistuojančią galaktocentrinę formą, laive nuaidėjo stiprus, pasikartojantis, tarytum adata veriantis nervus, aliarmo sirenų kauksmas.

Visa, apie ką jis galvojo prieš seisundę, šluote nušlavė įkyrus, per visus aukštus nuskambėjęs garsas. Sekančią akimirką jis iššoko Į koridorių ir nubėgo kartu su kitais — sunkiai bepakeliančiais kojas, uždususiais. Dar nepasiekęs lifto, pajuto smūgį — ne kokiu pojūčiu, netgi ne visu savimi, o tarsi laivo korpusu, kurio molekule buvo tapęs. Tai buvo, tiesą sakant, labai tolimas ir silpnas, bet su niekuo nepalyginamas smūgis, kuris sukrėtė kreiserio korpusą nuo paskuigalio atramų iki pirmagalio, ir kurį — tai irgi pajuto — priėmė ir elastingai atmušė kažkas dar didesnis už „Nenugalimąjį”.

— Tai jis! Tai jis! — šaukė bėgdami žmonės.

Jie vienas po, kito lipo į liftus, durys šnypšdamos užsidarinėjo, atskiros įgulos, negalėdamos sulaukti savo eilės, bildėjo jvijais laiptais, tačiau pro visą tą triukšmą, šauksmus, bocmanų švilpukus, vis dar tebesikartojantį aliarmo sirenų kaukimą ir trepsėjimą iš viršutinio aukšto prasimušė kitas, begarsis, tačiau dar galingesnis sukrėtimas nuo naujo smugio. Koridoriaus šviesos sumirksėjo ir vėl užsidegė ryškiai. Rohanas niekada nemanė, kad liftas gali kilti taip ilgai. Jis stovėjo, net nežinodamas, kad iš visų jėgų tebespaudžia mygtuką, o šalia jo buvo jau tik vienas žmogus — kibernetikas Livinas. Liftas sustojo, ir Rohanas, iš jo iššokęs, išgirdo labai ploną, kokį tik galima įsivaizduoti, švilpimą, kurio aukštesnių tonų — jis tai žinojo — žmogaus ausis jau nebegirdi. Tartum būtų sudejavę visi iš karto milžiniški kreiserio sutvirtinimai. Rohanas šoko prie vairinės durų, supratęs, kad „Nenugalimasis” į smūgį atsakė smūgiu.

Tačiau tai buvo ir susirėmimo pabaiga. Priešais ekraną, jo švytinčiame fone, stovėjo juodas ir didelis astrogatorius; viršutinės šviesos buvo užgesintos, — gal būt, tyčia, — o pro ruožus, bėgančius nuo ekrano viršaus į apačią ir uždengiančius visą regėjimo lauką, šmėkščiojo apačia užsikabinęs už grunto, o viršuje milžiniškas, pilvotas, išsiplėtęs gumbuotais kamuoliais į visas puses ir tarsi visiškai nejudąs grybas, iškilęs po sprogimo, kuris suskaldė į atomus ir sunaikino „Ciklopą” trigubame perimetre. Oras dar tebevirpėjo lyg stiklas nuo siaubingo sprogimo, pro kurį buvo girdėti monotoniškas techniko balsas:

Dvidešimt ir šeši šimtai, taške nulis… devyni ir aštuoni šimtai perimetre… vienas ir keturi dvidešimt du lauke…

„Lauke 1420 rentgeuų, tai reiškia, kad radiacija pramušė jėgų laulco barjerą…” — suprato Rohanas. Jis nežinojo, kad šitoks dalykas galimas. Bet, žvilgtelėjęs į pagrindinės pajėgumo dispozicijos skydą, suprato, koki užtaisą panaudojo astrogatorius. Panaudojus tą energiją, galima buvo užvirinti vidutinio dydžio kontinentinės jūros vandenį. Ką gi, Horpachas nenorėjo rizikuoti pakartotiniais šūviais. Gal jis ir persistengė, tačiau dabar jie bent turėjo vėl tiktai vieną priešą.

Tuo tarpu ekranuose ryškėjo nepaprastas reginys; garbanotas, panašus j kalafiorą, grybo viršus tviskėjo visomis vaivorykštės spalvomis — nuo labai sidabrinės žalumos iki tiršto abrikosinio ir ryškaus raudonio. Dykumos — Rohanas tai pastebėjo tik dabar — visai nebuvo matyti. Ją tarsi tirštas rūkas dengė į keliasdešimt metrų aukštį išmestas smėlis, kuris šitaip ir laikėsi banguodamas, lyg būtų virtęs tikra jūra. O technikas vis dar tebekartojo, skaitydamas skalę:

— 19000 taške nulis… aštuoni ir šeši šimtai perimetre… vienas ir vienas, ir nulis du lauke…

Pergalę prieš „Ciklopą” visi sutiko labai tyliai, nes, sudaužius savo, ir, be to, pačią stipriausią mašiną, nebuvo pagrindo labai triumfuoti. Žmonės pradėjo skirstytis, tuo tarpu kai sprogimo grybas vis didėjo atmosferoje. Ir staiga jo viršūnėje sušvito kita spalvų gama — tai atsimušę sutvisko šiuokart dar nepatekėjusios saulės spinduliai. Jie jau pramušė aukščiausius ledinių debesų sluoksnius ir švitėjo aukštai virš jų violetiniu, auksiniu, gintariniu ir platininiu atspalviu. Sie atspindžiai iš ekrano ėjo bangomis per visą vairinę, ir ji kaitaliojosi taip, tarsi ant baltai emaliuotų pultų kažkas būtų bėręs Žemės gėlių spalvas.

Rohanas dar kartą nustebo, pamatęs Horpacho aprangą. Astrogatorius vilkėjo apsiaustu, tuo sniego baltumo paradiniu apsiaustu, kuriuo apsirengusį, Rohanas paskutinį kartą matė ijj per atsisveikinimo iškilmes Bazėje. Matyti, jis nutvėrė pirmą po ranka pasitaikiusį drabužį. Astrogatorius stovėjo, laikydamas rankas kišenėse, žili jo plaukai prie smilkinių buvo pasišiaušę. Jis apžvelgė susirinkusius ir netikėtai švelniu balsu kreipėsi į Rohaną:

— Kolega Rohanai, užeikite pas mane. Rohanas priėjo ir instinktyviai pasitempė. Tada astrogatorius apsigręžė ir nuėjo link durų. Jie ėjo koridoriumi vienas paskui kitą. Pro ventiliacijos šachtas slegiamo oro ūžesyje buvo girdėti prislopintas ir tarsi piktas žmonių minios murmesys, sklindąs iš apatinių aukštų.

Rohanas įėjo j astrogatoriaus kajutę, nesistebėdamas dėl šio iškvietimo. Tiesa, čia jis būdavo retai, bet po to, kai grįžo pats vienas į bazę krateryje, buvo iškviestas į „Nenugalimąjį”, ir Horpachas priėmė jį kaip tik pas save. Tokie kvietimai apskritai nieko gero nežadėjo. Žinoma, tada Rohanas buvo per daug sukrėstas katastrofos tarpeklyje ir astrogatoriaus pykčio nebijojo. Pagaliau šis jo nė žodžiu nesupeikė, tik labai smulkiai klausinėjo, kokios buvo aplinkybės, kai puolė debesis. Pokalbyje dalyvavo daktaras Saksas, kuris spėjo, jog Rohanas išliko gyvas, gal būt, todėl, kad jį ištiko „stuporas” — apstulbimas, sukeliantis elektrinės smegenų veiklos depresiją, ir debesis palaikė jį jau nekenksmingu, vienu iš tų, kuriuos buvo puolęs. Kai dėl Jargo, tai neurofiziologas manė, kad šis vairuotojas išsigelbėjo visai atsitiktinai, nes pabėgęs atsidūrė už puolimo zonos. O Terneris, kuris, šaudydamas iš lazerių, beveik iki galo stengėsi pats gintis ir ginti kitus, elgėsi iš tiesų taip, kaip reikalavo pareiga, tačiau, paradoksalu, kaip tik tatai jį ir pražudė, nes jo smegenys dirbo normaliai ir atkreipė debesies dėmesį. Žinoma, debesis, žmogaus supratimu, buvo aklas, ir žmogus jam tebuvo tam tikras judąs objektas, savo egzistavimą rodantis elektriniais smegenų žievės potencialais. Jie su Horpachu ir gydytoju netgi svarstė galimybę apsaugoti žmones, sukeliant „dirbtinio apstulbimo” būseną tam tikru cheminiu preparatu, tačiau Saksas pareiškė, jog šitoks medikamentas, iškilus būtinam reikalui panaudoti „elektrinę maskuotę”, pradėtų veikti labai pavėluotai, o siųsti žmones į užduotis stuporo būsenoje negalima. Pagaliau visas Rohano tyrimas nedavė konkrečių rezultatų. Jis manė, kad Horpachas, gal būt, dar nori grįžti prie šio reikalo. Rohanas sustojo viduryje kajutės, kuri buvo du kartus didesnė už jo paties kajutę. Jos sienoje buvo įrengtas tiesioginis ryšys su vairine ir eilė vidaus instaliacijos mikrofonų, tačiau daugiau nebuvo jokių ženklų, rodančių, kad čia daugelį metų gyveno laivo vadas. Horpachas nusimetė apsiaustą ir liko tik su kelnėmis ir tinkliniais marškinais, pro kurių akutes kyšojo tankūs žili plačios krūtinės plaukai. Jis atsisėdo truputį šonu į stovintį Rohaną, sunkiomis rankomis atsirėmė į staliuką, ant kurio nebuvo nieko, tik apsitrynusi knygutė odiniais viršeliais, kurios Rohanas dar nebuvo matęs. Nukreipęs žvilgsnį nuo šios jam nežinomos vado lektūros į jį patį, Rohanas išvydo jį tarytum pirmą kartą. Tai buvo mirtinai išvargęs žmogus, visai net nesistenpiąs nuslėpti, kaip virpa prie kaktos pakelta ranka. Tada Rohanas staiga suprato, kad iš viso nepažįsta Horpacho, kuriam vadovaujant, tarnavo jau ketvirtus metus. Jam niekada neatėjo į galvą mintis, kodėl astrogatoriaus kajutėje nėra nieko ypatingo, nėra nė vieno tų mažyčių, kartais juokingų arba naivių daiktelių, kuriuos žmonės pasuma i kosmosą, norėdami prisiminti vaikvstę arba savo namus. Šią akimirką jam atrodė, jog jis suprato, kodėl Horpachas nieko neturi, kodėl ant sienų nėra jokių senų nuotraukų su Žemėje likusių artimųjų veidais. Nieko tokio Horpachui nereikėjo, nes visas jis buvo čia, ir Zemė jam nebuvo namai. Bet, gal būt, dabar, pirmą kartą gyvenime, jis to gailėjosi? Iš jo sunkių pečių, rankų ir sprando neatrodė, kad jis senas. Sena tebuvo rankų oda — stora, susiraukšlėjusi pirštų gurneliuose, pabalanti, kai jis ištiesdavo pirštus ir žiūrėdavo, kaip jie pamažu virpa, — lyg ir abejingas, išvargęs, susidomėjęs tik todėl, kad reikia konstatuoti kažką, kas ligi šiol buvo nežinoma. Rohanas nenorėjo į tai žiūrėti. Tačiau vadas, pakreipęs galvą į šoną, pažvelgė jam į akig ir su kažkokia drovia šypsena paklausė: