— Palaukite, — tarė biurokratas. — Mačiau tą užsakymą. Turiu galvoje, kad perskaičiau prieš pasirašydamas. Vyručiai, jūs sužadinote mano smalsumą. Įsakymas atėjo tiesiai iš Lenglio, ant prioritetinio blanko.
— Iš ko Lenglyje?
— Palaukite minutėlę, tuoj pasakysiu. Turiu kopiją. Čia, ant stalo. — Telefonu girdėjosi popieriaus šiugždėjimas. Nutilo, Petrocelis grįžo. — Štai, Konklinas. Aiškinkitės su saviškiais administracijoje.
— Jie nežinojo, ką daro. Atšaukite įsakymą. Paskambinkite darbų vykdytojams ir liepkite nešdintis! Tučtuojau!
— Papūsk į uodegą, mulki.
— Ką?
— Pasirūpink, kad ant mano stalo iki trečios po pietų atsidurtų prašymas raštu, tuomet gal — tik gal — peržiūrėsiu iki rytojaus. Tada viską grąžinsime.
— Viską grąžinsite?
— Teisingai. Liepiate išvežti, mes išvežame. Liepiate grąžinti, grąžiname. Kaip ir jūs, turime metodus ir procedūras, kurių reikia paisyti.
— Ta įranga — viskas — buvo pasiskolinta! Tai nebuvo, nėra Valdybos operacija.
— Tai kodėl tada skambinate man? Ką jūs su tuo turite bendra?
— Neturiu laiko aiškinti. Pasirūpinkite, kad žmonės iš ten dingtų. Paskambinkite į Niujorką ir liepkite jiems nešdintis! Tai 4-0 įsakymas.
— Nors ir 104, papuskite į uodegą... Žiūrėkite, Konklinai, abu žinome, kad gausite tai, ko norite, jei aš gausiu tai, ko man reikia. Veikit pagal taisykles. Tegul viskas būna tvarkinga.
— Negaliu įvelti Valdybos!
— Taip pat neįvelsite ir manęs.
— Žmonės privalo iš ten išsinešdinti! Sakau jums... — Konklinas nutilo, akys nukrypo į namą apačioje, kitoje gatvės pusėje, mintys staiga sustingo. Aukštas vyras juodu paltu priėjo prie betoninių laiptų. Apsisuko ir nejudėdamas stovėjo priešais atviras duris. Tai buvo Krofordas. Ką jis darė? Ką jis čia veikė? Prarado sveiką protą, pradėjo krėsti kvailystes! Jis buvo stovintis taikinys, rizikavo sugadinti spąstus!
— Konklinai? Konklinai?.. — CŽV vyrui padedant ragelį, balsas tebeskambėjo.
Konklinas pasisuko į stambų vyrą, stovintį už šešių pėdų prie gretimo lango. Didelėje vyro rankoje buvo šautuvas, prie vamzdžio pritaisytas optinis taikiklis. Aleksas nežinojo vyro vardo ir nenorėjo jo žinoti, sumokėjo pakankamai, kad jam netrukdytų.
— Matai tą vyrą apačioje su juodu paltu, stovintį prie durų? — paklausė jis.
— Matau. Jis ne tas, kurio ieškome. Per senas.
— Nusileisk apačion ir pasakyk jam, kad čia yra luošys, kuris nori su juo susitikti.
Bornas išėjo iš naudotų drabužių parduotuvės Trečiojoje aveniu, stabtelėjo prie purvino lango pažiūrėti, kaip atrodo. Juoda vilnonė kepurė dengė galvą iki kaktos vidurio, raukšlėtas, keliais dydžiais per didelis sulopytas uniforminis armijos švarkas, raudoni languoti flaneliniai marškiniai, plačios rusvai žalsvos kelnės ir sunkūs darbiniai batai storais guminiais padais. Reikėjo tik rasti eiseną, kuri atitiktų drabužius. Eiseną, kuri būdinga stipriam kvailokam vyrui, kurio kūne pradėjo ryškėti visą gyvenimą trukusio sunkaus fizinio darbo požymiai, kuris mintyse sutiko su galimybe, kad likusį gyvenimą teks sunkiai dirbti, kuris dienos gale vietoj atlygio išgers bokalą alaus.
Jis suras tinkamą eiseną, naudojosi ja ir anksčiau. Kažkur. Bet prieš perkratant atmintį reikėjo paskambinti. Pamatė taksofoną kvartalo gale, ant metalinės lentynos gulėjo sudraskyta telefonų knyga. Jis ėjo, automatiškai kojos tapo nebe tokios lanksčios, pėdos stipriau mynė šaligatvį, rankos sunkiai kabojo vietoje, pirštai kiek praskėsti, sulenkti nuo ilgus metus dirbamo varginančio darbo. Buka veido išraiška pasirūpins vėliau. Ne dabar.
— Belkinso perkraustymas ir saugojimas, — tarė operatorius iš Bronkso.
— Aš Džonsonas, — nekantriai, bet maloniai tarė Džeisonas. — Manau, turiu problemą ir tikiuosi, kad galėsite man padėti.
— Pasistengsiu, sere. Kas atsitiko?
— Buvau pakeliui į draugo namus Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje. Draugas neseniai mirė, norėjau pasiimti tai, ką jam paskolinau. Kai ten nukakau, prieš namą stovėjo jūsų kompanijos autobusiukas. Sunku pripažinti, bet nuogąstauju, kad jūsų žmonės gali paimti mano daiktus. Gal galėčiau su kuo nors pasikalbėti?
— Turėtumėte kreiptis į dispečerį, sere.
— Prašau, gal galėtumėte pasakyti jo pavardę?
— Ką?
— Jo pavardę.
— Žinoma. Murėjus. Murėjus Šumakas. Sujungsiu.
Pasigirdo laukimo signalas.
— Šumakas.
— Ponas Šumakas?
— Teisingai.
Bornas pakartojo savo gėdingąją istoriją.
— Žinoma, galiu paprasčiausiai iš advokato gauti laišką, bet tas daiktas praktiškai vertės neturi...
— Kas tai?
— Meškerė. Nebrangi, bet su senovine rite, kuri nesusipainioja kas penkias minutes.
— Taip, supratau, ką norite pasakyti. Žvejoju prie Šipshedo įlankos. Tokių ričių kaip anksčiau nebegamina. Manau, problema medžiagose.
— Pone Šumakai, tikriausiai jūs teisus. Tiksliai žinau, kurioje spintoje ją laikė.
— Ai, velniai nematė, tai tik meškerė. Nueikite ir susiraskite vyruką, vardu Duganas, jis darbų prižiūrėtojas. Pasakykite, jog aš sakiau, kad galite ją atsiimti, bet reikės pasirašyti, kad ją gavote. Jei nenorės, liepkite išeiti laukan ir paskambinti man, ten atjungtas telefonas.
— Poną Duganą. Labai ačiū, pone Šumakai.
— Dieve, su ta vieta šiandien vienos problemos.
— Atleiskite?
— Nieko, kažkoks priekvaiša jau skambino, liepė iš ten dingti. Darbas patikimas, pinigai garantuoti. Galite patikėti?
Karlosas. Džeisonas galėjo patikėti.
— Tai sudėtinga, pone Šumakai.
— Geros žvejybos, — tarė Belkinso darbuotojas.
Septyniasdešimtąja gatve Bornas ėjo į vakarus link Leksingtono aveniu. Trys kvartalai į pietus ir rado tai, ko ieškojo. Armijos atliekų parduotuvė. Įėjo vidun.
Po aštuonių minučių išėjo nešinas keturiomis rudomis antklodėmis su šešiomis plačiomis drobės juostomis, puoštomis metalinėmis sagtimis. Švarko kišenėse buvo du paprasti kelio signalai. Jie gulėjo ant prekystalio, atrodė kaip kažkas ypatinga, nors iš tikrųjų taip nebuvo, žadino vaizdus iš atminties kertelių, kurie kilo iš to laiko, kai buvo ir gyvenimo prasmė, ir tikslas. Ir pyktis. Permetė įrangą per petį ir pasuko link Septyniasdešimt pirmosios. Chameleonas pasuko į džiungles, džiungles, kurios buvo tokios pat tankios, kaip ir neatmenamas Tamkvanas.
Kai pasiekė gatvės, kurioje slypėjo Tamkvano paslaptys, kampą, buvo be ketvirčio vienuolikta. Jis grįžo į tą patį tašką, pradžios tašką, baimė, kurią jis juto, kilo ne dėl fizinio skausmo baimės. Tam jis buvo pasirengęs, kiekviena sausgyslė įtempta, kiekvienas raumuo pasiruošęs. Keliai, pėdos, rankos, alkūnės — ginklai, akys — kaip signalizacija, kuri tuojau pat nusiųs signalus minėtiems ginklams. Jo baimė buvo daug svarbesnė. Jis tuoj įžengs į savo gimimo vietą, buvo persigandęs dėl to, ką ten gali rasti — atsiminti.
Baik. Spąstai yra svarbiausia. Kainas vietoj Čarlio ir Delta vietoj Kaino!
Eismas žymiai sumažėjo, piko valanda baigėsi, gatvė buvo gana rami. Vaikščiojo pėstieji, neskubėjo. Automobiliai ramiai aplenkdavo autobusiuką, piktus signalus pakeitė suirzusios grimasos. Sulaukęs šviesoforo signalo, Džeisonas perėjo į Treadstone pusę. Aukštas, siauras, rudo akmens ir mėlynų langų pastatas buvo už penkiasdešimties pėdų. Antklodės ir diržai vietoje. Paskui gerai apsirengusią porą praėjo pro pavargusį buką durininką.
Читать дальше