Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Tinkamu greičiu, — linktelėdamas tarė Krofordas. — Vienuolis viską uždengė parašu, jo pareiškimas apsaugo Valdybą. Tai yra jo byloje.

— Būtų nieko tokio, jeigu turėtume dvidešimt keturias valandas. Net nežinome, ar turime dvidešimt keturias minutes.

— Vis tiek reikės. Vyks senato tyrimas. Tikiuosi, uždaras... Atitverk gatvę.

— Ką?

— Girdėjai, atitverk gatvę. Iškviesk policiją, liepk viską atitverti!

— Per Valdybą? Tai vidaus reikalas!

— Tada aš liepsiu. Per Pentagoną, vadovybę, jei reikės. Mes stoviniuojame, galvojame pasiteisinimus, kai mums tai tiesiai prieš akis! Ištuštink gatvę, atitverk, atgabenk sunkvežimį su viešų adresų sistema. Pasodink ją ten, duok mikrofoną! Leisk sakyti bet ką, ką tik nori, rėkti, ką tik sumanys. Ji buvo teisi . Jis ateis pas ją!

— Supranti, ką sakai? — paklausė Konklinas. — Bus klausimų. Laikraščiai, televizija, radijas. Iškabins visus mūsų nešvarius skalbinius. Viešai.

— Žinau, — tarė generolas. — Taip pat žinau, ką ji mums padarys, jei visko nesutvarkysime. Gali tai padaryti nieko nepaisydama, nesvarbu, kas nutiks, bet aš mieliau pasistengčiau išsaugoti žmogų, kurio nemėgstu, kuriam nepritariu. Kažkada jį gerbiau, manau, dabar gerbiu dar labiau.

— O kaip kitas vyras? Jei ten kažkur tikrai yra Karlosas, tu jam atrakinsi vartus. Padedi pabėgimą ant lėkštutės.

— Mes Karloso nesukūrėme. Sukūrėme Kainą, jį išnaudojome. Atėmėme jo protą ir atmintį. Esame jam skolingi. Eik į apačią ir atvesk čia moterį. Pasinaudosiu telefonu.

Bornas įėjo į didelę biblioteką, tolimojoje kambario pusėje pro plačius prancūziško stiliaus langus skverbėsi saulė. Už langų buvo aukštos sodo sienos... Nepakenčiamai skaudėjo žvelgiant į viską aplink. Viską buvo matęs anksčiau, bet neatsiminė. Tai buvo sapnų fragmentai, solidūs, liečiami, jaučiami, skirti naudoti, visai ne trumpalaikiai. Ilgas stalas, kur pylė viskį, odiniai foteliai, kur sėdėjo ir kalbėjosi vyrai, knygų pilnos lentynos ir kiti dalykai, paslėpti dalykai, kurie pasirodydavo paspaudus mygtukus. Tai buvo kambarys, kur gimė mitas, mitas, perskrodęs Pietryčių Aziją ir sprogęs Europoje.

Jis matė ilgą cilindrinį išsikišimą lubose, aptemo, paskui pasirodė šviesos žybsniai ir vaizdai ekrane, triukšmas ausyse.

Kas jis? Greitai. Per daug vėluoji! Tu negyvas! Kur ta gatvė? Ką tai tau reiškia? Su kuo ten susitikai?.. Žudymo metodai. Kurie tavo? Ne!.. Tu nesi Delta, nesi tu!.. Esi tik kas esi, kuo čia tapai!

— Ei! Kas, po šimts velnių, tu toks? — išrėkė stambus raudonveidis vyras, sėdėdamas krėsle prie durų ir ant kelių pasidėjęs segtuvą. Džeisonas jo nepastebėjo.

— Tu Duganas?

— Jo.

— Mane atsiuntė Šumakas. Sakė, kad reikia dar vieno darbininko.

— Kokio velnio? Jau turiu penkis, o šito prakeikto pastato koridoriai tokie siauri, kad vos gali praeiti.

— Žinau tik tiek, kad mane atsiuntė Šumakas. Liepė atnešti šitą šlamštą. — Bornas numetė diržus ir antklodes ant žemės.

— Murėjus siunčia naują šlamštą? Juk jie nauji.

— Nežinau...

— Žinau, žinau. Tave atsiuntė Šumakas. Klausk Šumako...

— Negalit. Liepė jums pasakyti, kad jis varo į Šipshedą. Grįš po pietų.

— O, nuostabu! Eina žvejoti ir palieka mane vieną kuopti mėšlo... Tu naujokas. Dar visai žalias, ar ne?

— Jo.

— Tas Murėjus tiesiog nuostabus. Man tik dar vieno snargliaus ir tetrūko. Du seniai ir jau keturi naujokai.

— Norit, kad pradėčiau čia? Galiu pradėti čia.

— Ne, Šikniau! Naujokai pradeda viršuje, nejau negirdėjai? Tai toliau, capice? 95

— Taip, aš capice. — Džeisonas pasilenkė, pasiėmė antklodes ir diržus.

— Palik tą šlamštą čia, nereikės. Lipk į viršų, į paskutinį aukštą, ir pradėk su mediniais daiktais. Tokiais sunkiais, kokius tik pakelsi. Ir pamiršk tuos sąjungos paistalus.

Bornas apėjo laiptus pirmame aukšte ir užlipo į antrąjį lyg viliojamas nesuprantamos magnetinės jėgos. Jį traukė į kitą, aukštai esantį kambarį, kur slypėjo vienatvės paguoda ir jos keliamas nervingumas. Laiptų aikštelė virš jo skendėjo tamsoje — neįjungtos šviesos, nebuvo langų, pro kuriuos skverbtųsi saulė. Pasiekė viršų ir akimirką stovėjo tyloje. Kuris tai buvo kambarys? Buvo trejos durys — dvejos kairėje, vienerios dešinėje koridoriaus pusėje. Lėtai pradėjo eiti prie kairėje esančių antrųjų durų, vos matomų tamsoje. Tai ta vieta, vieta, iš kurios tamsoje ateidavo prisiminimai... Mintys, kurios jį kankino, kėlė skausmą. Saulės šviesa, džiunglių smarvė ir drėgmė... Triukšmingi mechanizmai danguje, smingantys į žemę. O Dieve, skaudėjo!

Suėmė rankeną, pasuko, atidarė duris. Tamsa, bet ne visiška. Tolimajame kambario gale buvo mažas langas, nuleista juoda žaliuzė jį uždengė, tačiau ne visiškai. Matėsi plonytė šviesos linija, tokia siaura, kad vos prasiskverbė, kur žaliuzė lietėsi prie palangės. Nuėjo prie jos, prie plono, mažo saulės spindulėlio.

Drėkstelėjimas! Drėkstelėjimas tamsoje! Išsigandęs triukų, kuriuos jam krečia protas, apsisuko. Bet tai nebuvo triukas! Ore pasirodė blyksnis, šviesa atsispindėjo nuo plieno.

Į jo veidą buvo nutaikytas greitai judantis peilis.

— Mielai stebėčiau, kaip jūs krentate negyvas už tai, ką padarėte, — spoksodama į Konkliną tarė Mari. — Ir tai mane vimdo.

— Tada nieko negaliu jums pasakyti, — šlubuodamas per kambarį prie generolo tarė CŽV atstovas. — Buvo galima priimti kitus sprendimus — jūsų ir jo.

— Tikrai? Kur reikėjo pradėti? Kai jį pasikėsino nužudyti tas vyras Marselyje? Sarasino gatvėje? Kai jį medžiojo Ciuriche? Kai į jį šaudė Paryžiuje? Ir visą tą laiką nežinojo kodėl. Ką jam reikėjo daryti?

— Išeiti! Po velnių, pasirodyti!

— Jis taip ir padarė. Kai taip pasielgė, pasikėsinote jį nužudyti.

— Jūs ten buvote! Buvote kartu su juo. Turėjote atmintį.

— Tarkim, žinojau, kur eiti. Ar jūs būtumėte manęs klausę?

Konklinas atrėmė jos žvilgsnį.

— Nežinau, — nusukdamas akis į Krofordą tarė jis. — Kas vyksta?

— Vašingtonas paskambins po dešimties minučių.

— Kas čia vyksta?

— Nesu tikras, kad norite tai girdėti. Federalinis valstybės ir municipalinių teisėsaugos struktūrų statutų naudojimas. Reikia gauti leidimus.

— Jėzau!

— Žiūrėkit! — Armijos karininkas staiga pasilenkė prie lango. — Vežikai išvažiuoja.

— Kažkas sutvarkė, — tarė Konklinas.

— Kas?

— Išsiaiškinsiu. — CŽV darbuotojas nuklibinkščiavo prie telefono. Ant stalo buvo popieriaus skiautelių, ant jų paskubomis užrašyti keli telefono numeriai. Išrinko vieną ir surinko numerį.

— Pakvieskite Šumaką, prašau... Šumakas? Tai Konklinas, Centrinė žvalgyba. Kas davė įsakymą?

Kitame laido gale sėdinčio dispečerio balsas girdėjosi visame kambaryje.

— Kokį įsakymą? Atsikabinkit! Darbą pradėjom, tai ir pabaigsime! Nuoširdžiai, manau, kad jūs puskvailis...

Įpykęs Konklinas nušveitė telefoną nuo stalo.

— Dieve... o Dieve! — Laikant ragelį drebėjo jo ranka. Pakėlė aparatą, vėl surinko numerį iš kito popierėlio. — Petrocelį, — įsakė jis. — Petroceli? Vėl Konklinas.

— Dingai nuo laido. Kas nutiko?

— Nėra laiko. Sakyk tiesą. Kas pasirašė tą leidimą?

— Kaip tai kas pasirašė? Tas pats, kaip ir visada. Makgivernas.