Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Kai du raumeningi vyrai — vienas baltasis, o kitas juodaodis — nešini arfa išėjo pro duris, jis pasiekė laiptus. Bornas sustojo ir sušuko, žodžiai užsikirtinėjo, akcentas buvo šiurkštus.

— Ei! Kur Duganas?

— O kaip tau atrodo? — pasukęs galvą atsakė baltasis. — Sėdi savo sušiktoj kėdėj.

— Nekels nieko sunkesnio už aplanką, žinai, — pridūrė juodaodis. — Jis vykdytojas , tiesa, Džoji?

— Ištižėlis, va kas jis toks. Ką čia turi?

— Mane atsiuntė Šumakas, — tarė Džeisonas. — Reikėjo dar vieno darbininko, pamanė, kad jums gali prireikti šitų daiktų. Liepė atnešti.

— Murėjus siaubūnas! — nusijuokė juodaodis. — Tu naujas, žmogau? Anksčiau tavęs nemačiau. Ką tik pradėjai dirbti?

— Jo.

— Nunešk tą mėšlą pas vykdytoją, — žengdamas laiptais tarstelėjo Džojis. — Jis gali jį paskirstyti , kaip tau tai, Pitai? Paskirstyti , patinka?

— Nuostabus žodis, Džoji. Tu — vaikštantis žodynas.

Bornas užlipo rausvai rudais laiptais pro tarpduryje zujančius darbininkus. Žengė vidun, dešinėje pamatė spiralinius laiptus, ilgą siaurą koridorių prieš save, kuris vedė prie kitų durų, už trisdešimties pėdų. Tais laiptais lipo gal tūkstantį kartų, dar kelis tūkstančius kartų ėjo tuo koridoriumi. Grįžo, apėmė nenugalimas nerimas. Žengė siauru tamsiu koridoriumi, tolumoje matė, kaip saulė skverbiasi pro prancūziško stiliaus langus. Artėja prie kambario, kur gimė Kainas. To kambario. Sučiupo diržus ir kaip įmanydamas stengėsi sustabdyti drebėjimą.

Mari, sėdėdama ant galinės šarvuoto tarnybinio automobilio sėdynės, pasilenkė į priekį, rankose laikė žiūronus. Kažkas nutiko, gerai nežinojo, kas, bet spėjo. Prieš kelias minutes žemas stambus vyras žingsniavo prie namo, artėdamas prie generolo sulėtino žingsnį, kažką jam pasakė. Tada nuėjo toliau ir po kelių sekundžių Krofordas nusekė paskui.

Konklinas buvo rastas.

Jei tai, ką sakė generolas, buvo tiesa, tai mažas žingsnelis pirmyn. Samdyti šauliai nepažįstami darbdaviui, jis nežinomas jiems. Pasamdyti nužudyti vieną vyrą... dėl visų klaidingų priežasčių! O Dieve, kaip ji jų nekentė! Buki, kvaili žmonės! Žaidžiantys kitų žmonių gyvybėmis, manantys, kad viską žino.

Jie nesiklausė! Nesiklausė, kol tapo per vėlu, o tada kupini griežtos kantrybės ir priminė, kaip galėjo būti, jei viskas būtų klostęsi taip, kaip jie spėjo, deja, klydo. Korupcija atsirado iš aklumo, melas — iš užsispyrimo ir gėdos. Nenoro sugėdinti galingųjų, viską sakė napalmas.

Mari sufokusavo žiūronus. Belkinso darbuotojas artėjo prie laiptų, per petį persimetęs antklodes ir diržus, ėjo už senstelėjusios poros, išėjusios pasivaikščioti, akivaizdžiai gyvenančios šiame rajone. Vyras su armijos švarku ir juoda skrybėle sustojo: kalbėjosi su dviem darbininkais, pro duris nešančiais trikampio formos objektus.

Kas tai buvo? Kažkas... Kažkas keista. Nematė vyro veido, jis buvo paslėptas, bet kaklas, galvos pakreipimas kažką priminė... Kas tai? Vyras pažiūrėjo į laiptų viršų. Bukas žmogus, pavargęs, nors diena dar net neprasidėjo... Apsileidęs. Mari patraukė žiūronus. Ji buvo per daug susinervinusi, matė tai, ko nebuvo.

O Dieve, mano meile, mano Džeisonai. Kur tu? Ateik pas mane. Leisk tave rasti. Nepalik manęs tiems akliems, bepročiams. Neleisk jiems mūsų išskirti.

Kur Krofordas? Pažadėjo ją apie viską informuoti. Apie kiekvieną judesį. Ji buvo tiesmuka. Nepasitikėjo nei juo, nei kuriuo nors kitu, nepasitikėjo jų protiniais sugebėjimais, nieko gera negalėjo pasakyti ir apie žvalgybinius įgūdžius. Jis pažadėjo... Kur jis buvo?

Užkalbino vairuotoją.

— Gal galite nuleisti langą? Čia labai trūksta oro.

— Atleiskite, mis, — atsakė kareivis civilio drabužiais. — Jei norite, įjungsiu oro kondicionierių.

Langai ir durys buvo valdomi mygtukais, kuriuos galėjo pasiekti tik vairuotojas. Ji buvo stiklo ir metalo urve saulės nutviekstoje alėjoje.

— Netikiu nė vienu žodžiu! — tarė Konklinas, piktai nušlubuodamas per kambarį prie lango. Atsirėmęs į jį žvelgė laukan, kairę ranką pakėlė prie veido, dantimis įsikando smiliaus krumplį. — Nė vienu prakeiktu žodžiu!

— Nenori tikėti, Aleksai, — atkirto Krofordas. — Šis sprendimas daug paprastesnis. Jis parengtas, daug lengvesnis.

— Negirdėjai įrašo. Negirdėjai Viljė!

— Girdėjau tą moterį, daugiau nereikia. Sakė, kad mes nesiklausėme... Tu nesiklausei.

— Tada ji meluoja! — Konklinas nerangiai apsisuko. — Dieve, žinoma, ji meluoja! Kodėl turėtų sakyti tiesą? Ji jo moteris. Kad išgelbėtų jo kailį, padarytų bet ką!

— Tu klysti ir pats tai žinai. Tas faktas, kad ji čia, įrodo, jog esi neteisus, įrodo, kad sutikdamas su tuo, ką pasakei, padariau klaidą.

Konklinas sunkiai kvėpavo, dešinė ranka, spaudžianti lazdą, drebėjo.

— Gal... gal mes, gal... — Neužbaigęs beviltiškai pažvelgė į Krofordą.

— ...privalome laikytis sprendimo? — tyliai paklausė karininkas. — Tu pavargęs, Aleksai. Kelias dienas nemiegojai, esi išsekęs. Nemanau, kad tai girdėjau.

— Ne. — Užsimerkęs, sunkiai slėpdamas pasibjaurėjimą CŽV žmogus papurtė galvą. — Ne, tu to negirdėjai, o aš to nesakiau. Tik norėčiau žinoti, kur pradėti.

— Aš žinau, — eidamas prie durų ir jas atidarydamas tarė Krofordas. — Prašau įeiti.

Stambus vyras įėjo, akys nukrypo į šautuvą, atremtą prie sienos. Pažvelgė į du vyrus, iš minos matėsi, kad įvertina padėtį.

— Kas yra?

— Pratimas atšauktas, — tarė Krofordas. — Manau, pats tai supratai.

— Koks pratimas? Mane pasamdė saugoti jį. — Šaulys pažvelgė į Aleksą. — Pone, norite pasakyti, kad jums nebereikia apsaugos?

— Tiksliai žinai, ką norime pasakyti, — pertraukė Konklinas. — Visi signalai nutraukiami, taip pat ir visos išimtys.

— Kokios išimtys? Nežinau jokių išimčių. Mano įdarbinimo sąlygos labai aiškios. Aš saugau jus, sere.

— Gerai, puiku, — tarė Krofordas. — Dabar tik turime sužinoti, kas jį saugo.

— Kas dar, kur?

— Už kambario, šio namo. Kituose kambariuose, gatvėse, gal automobiliuose. Turime žinoti.

Stambusis vyras priėjo prie savo ginklo ir jį pasiėmė.

— Manau, kad jūs, džentelmenai, ne taip supratote. Mane pasamdė individualiai. Jei įdarbino kitus, aš apie juos nieko nežinau.

— Tu juos pažįsti! — sušuko Konklinas. — Kas jie yra? Kur jie?

— Nė nenumanau... sere. — Mandagus šaulys laikė ginklą dešinėje rankoje vamzdį nuleidęs į grindis. Pakėlė gal du colius, ne daugiau šešių, judesį vos galėjai pastebėti.

— Jei mano paslaugų daugiau nereikia, tai eisiu.

— Gali juos pasiekti? — pertraukė brigadininkas. — Dosniai sumokėsime.

— Man jau dosniai sumokėta, sere. Būtų neteisinga priimti pinigus už darbą, kurio negaliu atlikti. Nėra tikslo šito reikalo tęsti.

— Ten žmogaus gyvybė pavojuje! — sušuko Konklinas.

— Kaip ir manoji, — eidamas prie durų ir kiek aukščiau pakėlęs ginklą tarė šaulys. — Viso gero, džentelmenai. — Atsidarė duris.

— Jėzau! — klibinkščiuodamas prie lango ir numesdamas lazdą prie radiatoriaus suriaumojo Aleksas. — Ką dabar darysim?

— Pirmiausia atsikratyk kraustytojų. Nežinau, kokią vietą jie užima tavo strategijoje, bet šiuo metu tai vienintelė komplikacija.

— Negaliu. Bandžiau. Neturiu su tuo nieko bendra. Gavo nurodymus išgabenti visą įrangą. Pamatė, kad uždarome punktą, ir liepė baigti kraustymo darbą.