Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Kas jis toks? Greitai. Vėluoji! Tu lavonas. Kurši gatvė? Ką ji tau reiškia? Ką ten sutikai? Ką? Gerai. Nesileisk į subtilybes, sakyk kiek įmanoma mažiau. Štai sąrašas: aštuoni vardai. Kurie yra kontaktai? Greitai! Štai dar vienas. Sutampantys nužudymų metodai. Kokie yra tavo? Ne, ne, ne! Delta taip gal ir padarytų, bet ne Kainas! Tu ne Delta, tu ne tu! Tu Kainas. Tu esi vyras, vardu Džeisonas Bornas. Džeisonas Bornas! Pamiršai. Dar kartą. Susikaupk! Pamiršk visa kita. Nušluok praeitį. Ji tau neegzistuoja. Tu esi tik tai, kuo tapai čia!

O Dieve. Mari tai sakė.

Gal tiesiog žinai tai, ką tau pasakė... Vis kartojo, kartojo ir kartojo. Kol daugiau nieko neliko... Dalykus, kuriuos tau pasakė... bet negali jų išgyventi... nes jie nėra tu.

Veidu žliaugė prakaitas, graužė akis, jis dar stipriau sugriebė riešą, stengėsi nustumti skausmą, garsus ir šviesos blyksnius iš savo minčių. Jis parašė Karlosui, kad grįžta atgal pasiimti paslėptų dokumentų, kurie jam priklausė... „Galutinės apsaugos“. Tuo metu ta frazė jam pasirodė silpna, vos neišbraukė, norėjo sugalvoti svaresnę priežastį vykti į Niujorką. Vis dėlto instinktai liepė ją palikti, tai kažkaip buvo jo praeities dalis. Dabar jis suprato. Jo tapatybė buvo tame name. Jo asmenybė. Ir nesvarbu, ar Karlosas jį atseks, ar ne, jis turėjo ją rasti. Privalėjo!

Tai buvo tikra beprotybė! Stipriai papurtė galvą, stengėsi susivaldyti, nuraminti riksmus aplink, riksmus, skambančius jo balsu. Pamiršk Karlosą. Pamiršk spąstus. Eik į tą namą! Tai buvo ten, ten buvo pradžia!

Baik!

Ironija buvo gąsdinanti. Tame name nebuvo jokios galutinės apsaugos, tik paskutinis paaiškinimas. Be Karloso jis buvo bevertis. Tie, kurie jį medžiojo, tai žinojo ir nekreipė dėmesio, norėjo jį nudėti. Bet jis buvo taip arti... turėjo rasti. Tai buvo ten.

Bornas pakėlė galvą. Ilgaplaukis vairuotojas galinio vaizdo veidrodėlyje jį įdėmiai stebėjo.

— Migrena, — trumpai paaiškino Džeisonas. — Apvažiuokite aplink kvartalą. Grįžkite čia. Per anksti atvykau į susitikimą. Pasakysiu, kada išleisti.

— Tai jūsų piniginė, pone.

Dabar rudų akmenų namas buvo už jų, staigiame, trumpame eismo judėjime greit dingo iš akių. Bornas apsisuko ant sėdynės ir pažvelgė pro galinį langą. Priepuolis atlėgo, asmeninės panikos garsai ir vaizdai nyko, liko tik skausmas, bet žinojo, kad ir tas greit praeis. Paskutinės kelios minutės buvo neįtikėtinos. Prioritetai susipynė, priežastį pakeitė instinktas, nežinomybės trauka buvo tokia stipri, kad jis kelioms akimirkoms vos neprarado savitvardos. Negalėjo leisti tam dar kartą atsitikti, spąstai buvo svarbiausia. Turėjo vėl pamatyti namą, turėjo vėl apžiūrėti jį. Darbui, nakčiai skirtai strategijai tikslinti turėjo visą dieną, bet reikėjo dar kartą ramiai apžiūrėti. Dieną dar ateis, įdėmiai apžiūrės ir kiti. Jame slypintis chameleonas dirbs kaip niekada anksčiau.

Po šešiolikos minučių tapo aišku, kad visai nesvarbu, kaip jis ketino tyrinėti. Staiga viskas pasikeitė, tapo kitaip. Kvartale eismas judėjo dar lėčiau, nes atsirado dar viena kliūtis. Daiktų pervežimo mikroautobusas stovėjo prieš namą, kombinezonus vilkintys vyrai stovėdami rūkė, gėrė kavą ir bandė atidėti akimirką, kai reikės pradėti dirbti. Sunkios juodos durys buvo atidarytos, vyras su žaliu švarku ir pervežimų kompanijos emblema ant kairės kišenės stovėjo vestibiulyje, rankoje laikė segtuvą. Treadstone rengėsi išardyti! Po kelių valandų jį išskers, paliks tik kiautą! To negalėjo būti. Turėjo liautis!

Džeisonas pasilenkė į priekį, rankoje laikė pinigus, skausmas pagaliau dingo iš galvos, teliko tik veikti. Turėjo susisiekti su Vašingtone sėdinčiu Konklinu. Ne vėliau, kai visos šachmatų figūros bus vietoje, bet dabar! Konklinas privalėjo jiems liepti liautis! Visa jo strategija buvo paremta tamsa... visada tamsa. Žibintuvėlis, šviečiantis iš vienos alėjos, o tada iš kitos, paskui į blankią šviesą ir aptemusius langus. Viskas atliekama tinkamai, greitai, lakstant iš vienos vietos į kitą. Žudikas naktį priartės prie akmeninio pastato. Naktį. Tai vyks naktį! Ne dabar!

— Ei, pone! — per atvirą langą sušuko vairuotojas. Džeisonas pasilenkė.

— Kas yra?

— Tik norėjau padėkoti. Tai man...

Kostelėjimas. Virš peties! Jį sekė aiktelėjimas, paskui riksmas. Bornas spoksojo į vairuotoją, į kraujo srovelę, prasiveržusią iš kairiosios ausies. Vyras buvo negyvas, nužudytas kulkos, skirtos keleiviui, iššautos pro langą kažkuriame name, stovinčiame šioje gatvėje.

Džeisonas krito ant žemės, tada nėrė kairėn, pasisuko prie šaligatvio. Greitai sekė dar du šūviai, pirmoji kulka įsmigo į taksi šoną, kita atšoko nuo asfalto. Tai buvo neįtikėtina! Į jį nusitaikė medžioklei dar neprasidėjus! Karlosas buvo čia. Vietoje! Jis ar vienas jo vyrų turėjo aukščio pranašumą, tykojo prie lango arba ant stogo, iš kur galėjo stebėti visą gatvę. Vis dėlto galimybė, kad mirs nuo žmogaus, stovinčio prie lango ar pasislėpusio ant stogo, buvo beprotiška. Atvyks policija, gatvę užtvers, sutrukdys net atvirkščius spąstus. Karlosas nebuvo beprotis! Kažkokia nesąmonė. Tiesa, Bornas neturėjo laiko apie tai galvoti, turėjo išsisukti iš spąstų... atbulų spąstų. Turėjo nusigauti prie telefono . Karlosas buvo čia! Prie Treadstone durų! Jis atviliojo vyrą atgal. Tikrai pasisekė tai padaryti! Tai buvo jo įrodymas!

Pašoko ant kojų ir pasileido bėgti, nardė tarp pėsčiųjų. Pasiekė sankryžą, pasuko dešinėn. Taksofono kabina buvo už dvidešimties pėdų, bet ji taip pat buvo taikinys. Negalėjo ja naudotis.

Kitoje gatvės pusėje buvo maisto parduotuvė su mažu kvadratiniu ženklu virš durų. Telefonas. Žengė nuo šaligatvio ir vėl ėmė bėgti, išsisuko nuo trūkčiojančių automobilių. Vienas jų galėjo padaryti darbą, kurį Karlosas pasiliko sau. Ironiška ir gąsdinanti galimybė.

— Centrinė žvalgybos valdyba yra duomenų rinkimo organizacija, sere, — lyg šnekėdamas su nevispročiu tarė vyras kitame laido gale. — Veiksmai, kuriuos jūs apibūdinote, mūsų vykdomi labai retai ir, nuoširdžiai šnekant, filmų bei prastai informuotų rašytojų būna smarkiai išpūsti.

— Po velnių, klausykite , ką sakau! — tarė Džeisonas maisto parduotuvėje laikydamas ragelį. — Tik pasakykit, kur yra Konklinas. Tai labai skubu!

— Jo biure jums pranešė, sere. Ponas Konklinas vakar po pietų išėjo iš darbo, tikimasi, kad gale savaitės grįš. Kadangi sakote, kad pažįstate poną Konkliną, tai žinote apie jo tarnybinę traumą. Jis dažnai lankosi atlikti terapijos...

— Ar baigsit pagaliau? Mačiau jį Paryžiuje, už Paryžiaus, prieš dvi naktis. Jis susitikti su manimi atskrido iš Vašingtono.

— O dėl to, — pertraukė vyras iš Lenglio. — Kai jus pervedė į mūsų skyrių, mes patikrinome. Nėra jokio įrašo, kad per pastaruosius metus ponas Konklinas būtų išvykęs iš šalies.

Tada užkasė įrodymus! Jis ten buvo!

— Jūs ieškote kodų, — beviltiškai tarė Bornas. — Jų neturiu. Bet kas nors, dirbantis su Konklinu, pažins šiuos žodžius. Medūza, Delta, Kainas... Treadstone! Kažkas turi!

— Niekas nepažino. Jums jau sakė.

— Kažkas, kas nepažino. Yra tokių, kurie tuos žodžius žino. Tikėkite manimi!

— Atleiskite. Tikrai...

— Nepadėkite ragelio! — Buvo kitas būdas. Nelabai norėjo jį naudoti, bet nebuvo kito kelio. — Prieš penkias ar šešias minutes Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje išlipau iš taksi. Buvau pastebėtas ir kažkas bandė mane pašalinti.