Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Supratau.

— Atleiskite, — girdėdamas beprasmybę generolo balse ir nuoširdžiai tikėdamas savo žodžiais tarė direktorius. — Kartais viskas tiesiog nueina velniop.

— Taip. Tą pamoką išmokome Medūzoje. Ką darysite su mergina?

— Net nežinome, ką darysime su jumis.

— Tai lengva. Eizenhaueris susirinkime. Kokie U-2? Eisime pagal tėkmę. Jokių išankstinių santraukų. Nieko... Galime sutvarkyti merginos problemas su Ciurichu.

— Pasakysime jai. Gal padės. Atsiprašinėsime iki paraudonavimo, bandysime su ja sudaryti labai rimtą sandorį.

— Esate tikras? — pertraukė Krofordas.

— Dėl sandėrio?

— Ne. Dėl amnezijos. Ar esate visiškai tikras?

— Tą įrašą perklausiau gal dvidešimt kartų, įsiklausiau į jos balsą. Dar niekuo gyvenime nebuvau toks tikras. Sutapimas, bet ji prieš kelias valandas atvyko. Saugoma Pierre viešbutyje. Rytą, nusprendę, ką darysime, atgabensime ją į Vašingtoną.

— Palaukite minutėlę. — Generolo balso tonas pakilo. — Ne rytoj! Ji čia?.. Galite man suveikti leidimą su ja susitikti?

— Nekaskite savo kapo duobės dar giliau, generole. Kuo mažiau pavardžių žinos, tuo geriau. Ji buvo su Bornu, kai skambino į ambasadą. Žino apie pirmąjį sekretorių, gal ir Konkliną. Gali būti, kad jam pačiam teks prisiimti kaltę. Nesikiškite.

— Ką tik man liepėte viską baigti.

— Ne taip. Jūs geras žmogus, aš taip pat. Mes profesionalai.

— Nesuprantate! Taip, mes turime nuotraukas, tačiau jos gali būti bevertės. Jos trejų metų senumo, Bornas pasikeitė, pasikeitė stipriai. Todėl įvykių sūkuryje sukasi Konklinas, nežinau kur, bet jis ten. Jis vienintelis, kuris jį matė, bet buvo naktis, lijo. Ji gali būti mūsų vienintelė viltis. Ji buvo su juo, savaičių savaites gyveno kartu, ji pažįsta jį. Įmanoma, kad atpažins anksčiau už bet ką kitą.

— Nesuprantu.

— Pasakysiu aiškiau. Tarp daugelio Borno talentų yra ir sugebėjimas keisti išvaizdą, ištirpti minioje, lauke ar tarp medžių, būti ten, kur jo negali pamatyti. Jei tai, ką sakote, yra tiesa, jis neprisimintų, bet Medūzoje mes jį vadindavome vienu žodžiu. Jo vyrai jį vadindavo chameleonu.

— Tai jūsų Kainas, generole.

— Tai buvo mūsų Delta. Nebuvo tokio kito, kaip jis... Todėl moteris gali padėti. Dabar. Duokite leidimą! Leiskite su ja susitikti, pasikalbėti.

— Duodamas leidimą, jums pritarčiau. Nemanau, kad galime tai sau leisti.

— Dėl Dievo meilės, ką tik sakėte, kad mes geri žmonės! Galbūt. Jei ji sutiks su manimi ir mes jį rasime, galėsime jį iš ten išgabenti!

— Ten? Norite pasakyti, kad tiksliai žinote, kur jis bus?

— Taip.

— Kaip?

— Nes jis neitų niekur kitur.

— O kaip laikas? — paklausė nustebęs Konsulų operacijų skyriaus direktorius. — Žinote, kada jis ten bus?

— Taip. Šiandien. Tai jo paties egzekucijos diena.

35 SKYRIUS

Iš radijo geltoname taksi trenkė rokas, ilgaplaukis vairuotojas į vairą ranka mušė ritmą ir žiopčiojo. Taksi pravažiavo pro Septyniasdešimt pirmąją gatvę, prisijungė prie automobilių eilės, prasidedančios ant Rytų upės kelio kampo. Automobiliams stovint, o varikliams riaumojant emocijos liejosi laisvai. Automobiliai imdavo riedėti, tada vėl staiga sustodavo už kelių colių nuo priekyje stovinčios mašinos buferio. Buvo be penkiolikos minučių devinta ryto, Niujorko piko valandos eismas.

Bornas įsitaisė užpakalinės sėdynės kampe ir pro tamsius akinius iš po skrybėlės spoksojo į medžiais apaugusią gatvę. Jis čia kažkada buvo, to negalėjo paneigti. Jis ėjo tuo šaligatviu, matė tarpdurius ir vitrinas, ant sienų augančias gebenes, taip netinkančias miesto įvaizdžiui, bet tobulas šiai gatvei. Kažkada žvelgė į viršų ir gėrėjosi sodais ant stogų, lygino juos su nuostabiu sodu už kelių kvartalų prie parko, už elegantiškų prancūziškų durų painaus... didelio... kambario gale. Tas kambarys buvo aukštame siaurame name, pastatytame iš rudų akmenų, su eile plačių švininių baltų langų visuose trijuose aukštuose. Langai įstiklinti storais stiklais, kurie šviesos spindulius laužė subtiliais violetinės ir mėlynos spalvos blyksniais. Rezidencija su masyviais laiptais lauke. Tai buvo keisti laiptai, neįprasti, kiekviena pakopa padengta išsiskiriančiais geležiniais ornamentais, saugančiais laiptelį nuo oro negandų. Statomi batai nepaslys ant ledo ar sniego... O pastatomas svoris sudirgins viduje paslėptus elektroninius jutiklius.

Džeisonas tą namą žinojo, puikiai suvokė, kad jie artėja. Įvažiuojant į kvartalą, aidas krūtinėje pagreitėjo ir tapo garsesnis. Jį gali bet kurią akimirką pamatyti. Laikydamas riešą kad nedrebėtų, suprato, kodėl Monso parkas sukėlė jam tokius jausmus. Tas mažas Paryžiaus gabalėlis buvo neįtikėtinai panašus į šią aukštutinio Rytų rajono oazę. Išskyrus kai kuriuos nevalyvumus ar neskoningą baltą tvorą, tai galėtų būti identiškos vietovės.

Pagalvojo apie Andrė Viljė. Orli oro uoste nusipirktoje užrašų knygelėje surašė viską, ką atsiminė nuo to laiko, kai pradėjo iš naujo rinkti atsiminimus. Nuo pirmo judesio, kai kulkų suvarpytas, bet gyvas žmogus atsimerkė tvankiame ir drėgname Por Nuaro salos kambaryje iki siaubingų naujienų Marselyje, Ciuriche ir Paryžiuje, ypač Paryžiuje, kur ant jo pečių nukrito žudiko mantija, kur buvo įrodyta, kad jis turi žudiko įgūdžių. Kad ir kaip žiūrėtum, tai buvo smerkianti išpažintis, nesvarbu, kas paaiškinta, o apie ką neužsiminta. Bet tai buvo tiesa, kokią jis žinojo, po mirties daug lengviau įrodyti nekaltumą nei esant gyvam. Gal Andrė Viljė rankose informacija bus panaudota teisingai, o Mari Sen Žak savo labui priims teisingus sprendimus. Ta mintis jam suteikė taip trokštamos laisvės. Jis užrašų knygelę įdėjo į voką ir iš Kenedžio oro uosto paštu išsiuntė į Monso parką. Iki to laiko, kol ji pasieks Paryžių, jis bus gyvas arba miręs, nužudys Karlosą arba Karlosas nužudys jį. Kažkur toje gatvėje, taip primenančioje gatvę už tūkstančių mylių, jo ieškos vyras plačiais pečiais, kabančiais virš liekno liemens. Tuo jis neabejojo, pats elgtųsi lygiai taip pat. Kažkur toje gatvėje...

Štai ten! Ten ryto saulė atsispindėjo nuo juodų emaliuotų durų ir blizgančio žalvario, prasiskverbė per storus, švinu įrėmintus langus, kurie, paryškindami nuostabius stiklo ornamentus, bet ne atsparumą galingiems snaiperio šautuvams ir automatams, kilo į viršų. Jis buvo čia, o priežasčių ir emocijų negalėjo apibūdinti. Akyse pradėjo tvenktis ašaros, užspaudė gerklę. Jį apėmė nepakartojamas jausmas, kad grįžo į vietą, kuri buvo tokia pati jo dalis, kaip ir kūnas ar tai, kas buvo belikę iš proto. Ne namai, nebuvo jokio komforto, jokios ramybės žiūrint į tą elegantišką namą. Bet buvo kai kas kita, viską nustelbiantis grįžimo jausmas. Jis grįžo prie viso ko pradžios, tos pradžios, išvykimo ir akimirkos sukūrimo, juodos nakties, trykštančios aušros. Su juo kažkas darėsi, stipriau suspaudė riešą, iš visų jėgų mėgino suvaldyti nenugalimą impulsą šokti iš taksi ir bėgti per gatvę prie tos monstriškos tylios akmens ir mėlyno stiklo struktūros. Norėjo užlėkti laiptais ir kumščiais pasibelsti į sunkias juodas duris.

Įleiskite! Aš čia! Privalote mane įleisti! Nejau nesuprantate?

AŠ VIDUJE!

Prieš akis iškilo vaizdas, ausis užgulė rėžiantis garsas. Smilkiniuose vis tvinksėjo aštrus skausmas. Jis buvo tamsiame kambaryje, tame kambaryje, spoksojo į vieną ekraną, į kitą, viduje be perstojo keitėsi vaizdai.