Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Kodėl reikalavote, kad čia ateičiau? Jis norėjo, kad dingtumėte iš Paryžiaus. Daviau jam žodį.

— Iš Paryžiaus, iš lenktynių, — sujaudinta senojo vyro veido išraiškos tarė Mari. — Atsiprašau. Nenoriu jūsų dar labiau varginti. Girdėjau pranešimą per radiją.

— Beprotybė, — paimdamas brendžio taurę, kurią užsakė padėjėjas, tarė jis. — Tris valandas su policija išgyvenau siaubingą melą, kaltinau žmogų nusikaltimu, kurį įvykdžiau pats.

— Apibūdinimas buvo tikslus, neįtikėtinai tikslus. Niekas negalėtų jo pražiopsoti.

— Pats jį man davė. Sėdėjo prieš žmonos veidrodį ir diktavo, ką sakyti, įdėmiai žvelgdamas į savo paties veidą. Suprato, kad tai vienintelis būdas. Karlosą įtikins tik tada, jei aš nueisiu į policiją, sukursiu žmogaus medžioklę. Žinoma, jis buvo teisus.

— Jis buvo teisus, — sutiko Mari. — Bet jis ne Paryžiuje, Briuselyje arba Amsterdame.

— Atleiskite?

— Noriu, kad pasakytumėte, kur jis išvyko.

— Jis jums pats pasakė.

— Jis man melavo.

— Kaip galite būti tikra?

— Nes žinau, kai jis man sako tiesą. Matote, mes jos abu klausomės.

— Jūs abu?.. Bijau, kad nesuprantu.

— Nemaniau, kad suprasite. Buvau tikra, kad jis jums nepasakė. Kai telefonu man melavo, kalbėjo abejodamas ir žinodamas, kad suprantu, jog meluoja. Negalėjau suvokti. Visko nesudėliojau, kol neišgirdau radijo pranešimų. Jūsų ir to kito. Tas apibūdinimas... Jis toks tikslus, toks neabejotinas, netgi užsiminta apie randą ant kairiojo smilkinio. Tada žinojau. Jis neketino likti Paryžiuje ar penkių šimtų mylių atstumu nuo Paryžiaus. Jis keliavo toli, kur tas apibūdinimas nieko nereikš, kur nuvilios Karlosą, pristatys jį žmonėms, su kuriais buvo susitaręs. Esu teisi?

Viljė padėjo taurę.

— Daviau žodį. Jus reikia saugiai nugabenti į kaimą. Nesuprantu, apie ką kalbate.

— Tada pabandysiu šnekėti aiškiau, — pasilenkdama į priekį tarė Mari. — Per radiją buvo paskelbtas ir kitas pranešimas, kurio aiškiai negirdėjote, nes buvote užsiėmęs su policija arba atsiskyręs nuo žmonių. Kapinėse prie Rambujė šį rytą buvo rasti du nušauti vyrai. Vienas — žinomas žudikas iš St. Gervais. Kitas buvo atpažintas kaip buvęs Amerikos žvalgybininkas, gyvenantis Paryžiuje, labai kontroversiškas žmogus, turėjęs arba atsistatydinti iš armijos, arba būti nuteistas karo lauko teismo.

— Sakote, šie įvykiai susiję? — paklausė senis.

— Praėjusią naktį Amerikos ambasada Džeisonui liepė tose kapinėse susitikti su žmogumi, atvykstančiu iš Vašingtono.

— Vašingtono?

— Taip. Buvo susitarta su maža Amerikos žvalgybininkų grupe. Praėjusią naktį jie bandė jį nužudyti, nes mano, kad turi jį nužudyti.

— Dieve, kodėl?

— Nes juo nepasitiki. Nežino, ką jis veikė ir kur buvo ilgą laiką, o jis negali pasakyti. — Mari stabtelėjo, akimirką užsimerkė. — Nežino, kas jis toks yra. Nežino, kas jie tokie, o žmogus iš Vašingtono vakar pasamdė du vyrus jį nužudyti. Tas vyras nesiklausė, manė, kad juos išdavė, iš jų pavogė milijonus, nužudė žmones, apie kuriuos net nėra girdėjęs. To nedarė, bet neturi ir aiškių atsakymų. Tai žmogus, turintis tik atminties fragmentus, kiekvienas fragmentas vis labiau smerkia. Jam beveik visiška amnezija.

Viljė veide švietė nuostaba, prisiminus akys žibėjo skausmu.

— „Dėl visų neteisingų priežasčių...“ Jis man taip sakė. „Jie visur turi žmonių... Įsakyta mane nužudyti vos pamačius.

Mane medžioja žmonės, kurių aš nepažįstu ir nematau. Dėl visai neteisingų priežasčių.“

— Dėl visai neteisingų priežasčių, — pabrėžė Mari, ištiesdama ranką ant stalo ir paimdama senojo vyro ranką. — Ir jie tikrai visur turi vyrų, kuriems įsakyta vos jį pamačius nužudyti. Kur tik jis eis, jie lauks.

— Kaip žinos, kur jis nuėjo?

— Jis pats jiems pasakys. Tai jo strategijos dalis. Kai suras, jį nužudys. Jis eina į savo paties spąstus.

Kelias sekundes Viljė tylėjo, kaltė graužė sielą. Galiausiai sušnabždėjo:

— Dieve Visagali, ką aš padariau?

— Tai, ką manėte esant teisinga. Tai, ką jis jus įtikino esant teisinga. Negalite savęs kaltinti. Arba jo.

— Jis sakė, kad užrašys viską, kas jam nutiko, viską, ką prisiminė... Kaip sunku jam buvo tai pasakyti! Negaliu laukti to laiško, madmuazele. Mes negalime laukti. Turiu žinoti viską, ką galite man papasakoti. Dabar.

— Ką galite padaryti?

— Eiti į Amerikos ambasadą. Pas ambasadorių. Tučtuojau. Viską.

Atsilošdama Mari Sen Žak atitraukė ranką, tamsūs raudoni plaukai plaikstėsi ant minkštasuolio atkaltės. Akys žvelgė kažkur toli, buvo apsiblaususios nuo ašarų.

— Jis sakė, kad jo gyvenimas prasidėjo mažoje Viduržemio jūros saloje, vadinamoje Por Nuaru...

Įniršęs valstybės sekretorius įėjo į Konsulų operacijų skyriaus direktoriaus kabinetą, tą poskyrį, kur ir dirbo su slaptosiomis operacijomis. Žengė per kambarį prie nustebusio direktoriaus stalo, šis pamatęs įtakingąjį žmogų atsistojo sutrikęs ir nustebęs.

— Pone sekretoriau?.. Sere, negavau jokio pranešimo iš jūsų biuro. Būčiau iš karto užlipęs į viršų.

Valstybės sekretorius trenkė ant stalo geltoną bloknotą. Pirmajame puslapyje buvo šeši stulpeliu surašyti vardai ir pavadinimai.

Bornas

Delta

Medūza

Kainas

Karlosas

Treadstone

— Kas čia? — paklausė sekretorius. — Po velnių, kas čia yra?

Operacijų direktorius pasilenkė per stalą.

— Nežinau, sere. Aišku, kad tai vardai. Abėcėlės kodas, raidė D ir užuomina apie Medūzą . Tai dar įslaptinta, bet esu apie tai girdėjęs. Spėju, kad Karlosas — tai žudikas. Norėčiau apie jį žinoti daugiau. Bet nesu girdėjęs apie Borną, Kainą arba Treadstone .

— Tai ateik į mano kabinetą ir išklausyk vieną pokalbio įrašą, kurį ką tik baigiau su Paryžiumi, ir sužinosi viską! — pasiuto valstybės sekretorius. — Toje juostoje kalbama apie neįtikėtinus dalykus, tarp jų ir nužudymus Otavoje bei Paryžiuje, šis tas apie labai keistus reikalus, kuriais mūsų pirmasis sekretorius Montenio aveniu užsiėmė su vyru iš CŽV. Taip pat minimas ir akiplėšiškas melas užsienio teisėsaugai, mūs ų pačių žvalgybos struktūroms ir Europos laikraščiams, apie kuriuos nieko nežinojo ir kurių nepatvirtino Valstybės departamentas! Vyksta pasaulinė konspiracija, kuri paskleidė dezinformaciją daugelyje valstybių, apie tai aš nenoriu net pagalvoti. Mus kontroliuoja kanadietė diplomatė, Otavos ekonomistė, kurios Ciuriche ieško už nužudymą. Mus verčia suteikti prieglobstį ieškomai nusikaltėlei, pažeisti įstatymus, nes jei ji sako tiesą, tai turi mūsų subines savo rankose! Noriu žinoti, kas vyksta. Atšauk viską savo kalendoriuje. Kai sakau viską, turiu galvoje viską. Likusią dieną ir, jei reikės, naktį praleisi su manimi kasdamas visą šitą šūdą iš žemės. Vaikšto žmogus, kuris nežino, kas jis toks, bet galvoje turi daugiau slaptos informacijos nei dešimt kompiuterių!

Kai nuvargęs Konsulų operacijų skyriaus direktorius rado ryšį, jau buvo po vidurnakčio. Beveik pražiopsojo. Pirmajam sekretoriui Paryžiaus ambasadoje pagrasinus atleidimu iš darbo, davė Aleksanderio Konklino vardą. Bet Konklino niekaip nepavyko rasti. Rytą kariniu lėktuvu iš Briuselio grįžo į Vašingtoną, bet pusę antros po pietų išėjo iš Lenglio, nepaliko telefono numerio netgi skubiems atvejams, kuriuo galėtų pasiekti. Tai, kad Konklinas nepaliko būdo susisiekti, buvo neįtikėtina. CŽV darbuotoją dažnai vadino ryklių skerdiku, jis visame pasaulyje vadovavo individualioms strategijoms, susijusiomis su išdavystėmis ir dezertyravimu. Daugumai žmonių įvairiose stotyse galėjo bet kurią akimirką prireikti jo pritarimo ar prieštaravimo. Todėl buvo nelogiška dvylika valandų būti nepasiekiamam. Buvo neįtikėtina, kad ištrynė jo telefono skambučių įrašus. Pastarąsias dvi dienas nebuvo nė vieno, o Centrinės žvalgybos valdyba turėjo labai tikslias taisykles, reglamentuojančias šią sritį. Sekamos ataskaitos buvo naujoji naujojo režimo politika. Tačiau Konsulų operacijų skyriaus direktorius sužinojo vieną faktą: Konklinas turėjo ryšį su Medūza.