Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Patikrinome per Paryžių, nebuvo lengva. Pasirodo, tai Brevet Militaire darbas. Jie — tyli grupė.

— Brevet? Kaip jie praleidžia mūsų žmones?

— Tai nebūtinai turi būti „mūsų“ ar, jų“ žmonės: gali būti bet kas. Tik paslauga iš šeimininkų valstybės, o tai buvo Prancūzų oro linijos. Tai vienas būdų gauti gerą vietą pilname lėktuve. Įdomu tai, kad Vošbumo pasas net ne amerikietiškas, o britiškas.

Yra gydytojas, anglas, pavarde Vošbumas ... Tai buvo jis! Tai buvo Delta, prancūzų Brevet su juo bendradarbiavo! Bet kodėl Niujorkas? Ko jis norėjo Niujorke? Kas, užimantis tokią aukštą padėtį Paryžiuje, padėtų Deltai? Ką jis jiems pasakė? O Dieve! Kaip daug jis jiems pasakė?

— Kada atvyko? — paklausė Konklinas.

— Šį rytą, dešimtą trisdešimt septynios. Maždaug prieš valandą.

— Gerai, — tarė vyras, kuriam Medūzoje nurovė koją, skausmingai sėsdamasis prie stalo. — Atlikote pareigą, dabar noriu, kad viską ištrintumėte. Trinkit lauk. Viską, ką man davėte. Supratote?

— Supratau, sere. Ištryniau, sere.

Konklinas padėjo ragelį. Niujorkas. Niujorkas? Ne Vašingtonas, bet Niujorkas! Niujorke daugiau nieko nebebuvo. Delta tai žino. Jei jis persekiojo kažką iš Treadstone , persekiojo jį, tai būtų skridęs tiesiai į Diulį. Ko jam reikėjo Niujorke?

Ir kodėl Delta pasinaudojo Vošbumo pavarde? Tai buvo tas pats, kaip nusiųsti priešui telegramą apie savo strategiją. Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau tą pavardę pastebės... Vėliau... Po to, kai jis paklius vidun! Delta visiems, kurie liko iš Treadstone, bandė pasakyti, kad yra stiprus. Jis buvo tinkamoje pozicijoje, kad atskleistų ne tik visą Treadstone operaciją, bet pasiektų daug daugiau. Paviešintų visus kaip Kaino naudotus tinklus, pasiklausymo postus, netikrus konsulatus, kurie tebuvo mažos špionažo stotys... Net kruvinąją Medūzos istoriją. Jo sąsajos su Brevet rodė Treadstone , kokie glaudūs jo ryšiai. Jei pasiekė tokią strategų grupę, gali pasiekti bet ką. Po velnių, reikia sustabdyti, bet nuo ko? Koks jo tikslas? Turėjo milijonus, galėjo išnykti!

Konklinas atsimindamas papurtė galvą. Kažkada jis Deltai būtų leidęs išnykti, netgi taip pasakė prieš dvylika valandų, kapinėse už Paryžiaus. Žmogaus kantrybė nebuvo begalinė, to geriau niekas nežinojo už Konkliną, kuris kažkada buvo vienas geriausių žvalgybos slaptųjų operacijų agentų. Viskas priklausė nuo to, kuo tu buvai anksčiau, kuo tapai išdavęs viską, kas tau anksčiau buvo svarbu. Tik tiek... Bet Delta nedingo! Jis grįžo darydamas beprotiškus pareiškimus, teikdamas beprotiškus reikalavimus... Naudodamas pašėlusias taktikas, kurių nesvarstytų joks patyręs žvalgybos pareigūnas, nes nesvarbu, kokie platūs jo ryšiai, nesvarbu, kiek kompromituojančios informacijos jis valdė, joks sveiko proto žmogus savo noru negrįš į priešų apsuptą minų lauką. Tavęs negrąžins joks šantažas... Joks sveiko proto žmogus. Sveiko proto. Konklinas lėtai pasilenkė virš stalo.

Aš ne Kainas. Jo niekada nebuvo. Aš juo niekada nebuvau. Nebuvau Niujorke... Ten buvo Karlosas! Ne aš, Karlosas! Jei tai, ką tu sakai, įvyko Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje, tai buvo jis! Jis žino!

Bet Delta buvo name Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje. Atspaudai — trečio piršto ir smiliaus, dešinės rankos. Dabar išaiškėjo ir transporto metodas. Air France, Brevet priedanga... Faktas: Karlosas negalėjo žinoti.

Prisimenu gatves, veidus, pastatus. Vaizdai, kurių nesuprantu... Žinau tūkstančius faktų apie Karlosą, bet nežinau, kodėl!

Konklinas užsimerkė. Treadstone iš pradžių buvo naudojama frazė, paprastas kodas. Kokia ji? Kilo iš Medūzos ... Kainas vietoj Čarlio ir Delta vietoj Kaino . Taip, kaip tik ta. Kainas vietoj Karloso. Delta-Bornas tapo Kainu, kuris buvo masalas Karlosui.

Konklinas atsimerkė. Džeisonas Bornas turėjo pakeisti Iljičių Ramiresą Sančesą. Tai buvo visa Treadstone 71 strategija. Kertinis visos apgaulės akmuo, žiburys, turėjęs atvilioti Karlosą iš jo pozicijos į jų akiratį.

Bornas. Džeisonas Bornas. Visiškai nežinomas vyras, dešimtmetį pamirštas, lyg džiunglėse prieš dešimt metų palikta nuolauža. Bet jis tikrai egzistavo, taip, buvo strategijos dalis.

Konklinas vertė aplankus, sukrautus ant stalo, kol rado tą, kurio ieškojo. Jis neturėjo jokio pavadinimo, tik inicialą ir du numerius, kuriuos sekė juodas X, rodantis, kad tai yra vienintelis aplankas, turintis Treadstone šaknis.

T-71 X. Treadstone 71 gimimas.

Atvertė bijodamas pamatyti, kas viduje.

Egzekucijos data. Tamkvano sektorius. Kovo 25...

Konklino akys nenoromis nukrypo į kalendorių ant stalo.

Kovo 24.

— O Dieve, — tiesdamas ranką prie telefono sušnabždėjo jis.

Daktaras Morisas Panovas praėjo pro dvigubas psichiatrijos palatos duris Betesdos jūrų aneksijos ligoninės trečiajame aukšte ir žengė prie slaugių posto. Nusišypsojo uniformuotai padėjėjai, dėliojančiai korteles, šalia stovėjo vyriausioji aukšto slaugytoja. Paaiškėjo, kad jauna mokinė ne ten padėjo paciento ligos istoriją ir vos nepametė paciento, jos viršininkė bandė užtikrinti, kad taip daugiau nenutiktų.

— Neleisk, kad Anės botagas tave apgautų, — išsigandusiai moteriai tarė Panovas. — Po tomis šaltomis, nežmoniškomis akimis slypi gryno granito širdis. Tiesą sakant, prieš dvi savaites ji pabėgo iš penktojo aukšto, bet mes nenorime kam nors prasitarti.

Padėjėja sukikeno. Vyriausioji tik papurtė galvą. Ant stalo suskambėjo telefonas.

— Gal galėtum atsiliepti, mieloji, — jaunajai merginai tarė vyriausioji slaugytoja. Padėjėja linktelėjo ir nuėjo prie stalo. Slaugytoja pasisuko į Panovą.

— Daktare Mo, kaip aš čia įvesiu tvarką, jei aplink nuolat sukiojatės jūs?

— Su meile, mieloji Ane. Su meile. Bet nepameskite dviračio grandinės.

— Jūs nepataisomas. Sakykite, kaip laikosi pacientas iš 5A palatos? Žinau, juo rūpinatės.

— Vis dar rūpinuosi.

— Girdėjau, kad visą naktį nemiegojote.

— Norėjau per televiziją pažiūrėti filmą. Jį rodė nuo trečios ryto, taigi...

— Nedarykite to, — tarė vyriausioji. — Esate per jaunas, kad ten užsibūtumėte.

— O gal per senas, kad to išvengčiau, Ane. Bet ačiū...

Staiga Panovas ir slaugytoja pastebėjo, kad jam atėjo žinutė, didžiaakė mokinė kalbėjo į mikrofoną.

— Daktare Panovai, prašau. Telefonas daktarui...

— Aš daktaras Panovas, — sotto voce 94 pašnabždėjo merginai psichiatras. — Nenorime, kad kas nors sužinotų. Va, šita Anė Donovan iš tikrųjų yra mano motina iš Lenkijos. Kas skambina?

Mokinė spoksojo į gydytojo kortelę, pakabintą ant chalato kišenės, ir atsakė:

— Ponas Aleksanderis Konklinas, sere.

— O? — Panovas nustebo. Aleksas Konklinas jau penkerius metus retkarčiais būdavo jo pacientas, kol abu sutarė, kad labiau prisitaikyti nebepavyks. Buvo galima tokiems žmonėms padėti daug ir kartu labai mažai. Kad ir ko Konklinas norėjo, reikalas turėjo būti pakankamai rimtas, kad vyras skambintų į Betesdą, bet ne į kabinetą. — Kur galiu atsiliepti, Ane?

— Pirmame kambaryje, — rodydama į kitą koridoriaus galą tarė slaugytoja. — Jis tuščias. Perjungsiu skambutį.

Panovas nerimaudamas įžengė į patalpą.