Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Kekšė.

— Žudiko instrumentas. Svarstau, kiek taikinių ji nuvedė į mirties vietą. Kiek gerų vyrų dėl jos negyvi.

— Negaliu jos antrą kartą užmušti.

— Galite ja pasinaudoti. Naudotis jos mirtimi.

— Čia kalbate apie tą pačią nesąmonę?

— Vienintelė nesąmonė yra išmesti savo gyvybę į šiukšlyną. Karlosas laimi viską. Toliau naudoja savo ginklą ir dinamito lazdeles, o jūs tik skaičius statistikoje. Dar vienas lavonas, pridėtas prie ilgo žymių aukų sąrašo. Tai beprotybė.

— O jūs visiškai blaiviai mąstote? Prisiimate kaltę už žmogžudystę, kurios neįvykdėte? Už kalės mirtį? Būsite medžiojamas už nužudymą, kurio nepadarėte?

— Tai plano dalis. Tiesą sakant, esminė dalis.

— Nepasakok man apie beprotybę, jaunuoli. Maldauju, išeik. Tai, ką man pasakei, suteikia stiprybės sutikti Visagalį. Jei mirtis kada nors buvo pateisinta, tai buvo jos mirtis nuo mano rankos. Pažvelgsiu Kristui į akis ir prisieksiu.

— Tada pats save nurašėte, — pirmą kartą pastebėjęs atsikišusį ginklą vyro švarke, tarė Džeisonas.

— Aš nebūsiu teisiamas, jei norite tą pasakyti.

— O, tiesiog nuostabu, generole! Pats Karlosas nebūtų geriau sugalvojęs! Jam nė nereikėjo ko nors daryti. Bet tie, kurie svarbūs, žinos, kad jis tai padarė, jis tai sukėlė.

— Tie, kurie yra svarbūs , nieko nežinos. Raisons du coeur. Maladie 93 . Man nerūpi, ką sakys žudikai ir vagys.

— O jei aš pasakysiu tiesą? Pasakysiu, kodėl ją nužudėte!

— Kas klausysis? Net jei ir prabilsite. Aš ne kvailys, mesjė Bornai. Bėgate ne tik nuo Karloso. Jus medžioja ne vienas, o daug. Beveik pats man tai pasakėte. Nesutikote pasakyti savo pavardės dėl mano paties saugumo. Bent taip tvirtinote. Kai visas šis reikalas baigsis, sakėte jūs, tai aš nenorėsiu būti pastebėtas su jumis. Tai ne žmogaus, kuriuo daug kas pasitiki, žodžiai.

— Jūs manimi pasitikėjote.

— Jau pasakiau, kodėl, — Viljė nusuko akis į mirusią žmoną. — Tai slypėjo jūsų akyse.

— Tiesa?

— Tiesa.

— Tada pažvelkite į mane dabar! Tiesa vis dar jose. Tame kelyje į Nanterą sakėte, kad klausysite, ką turiu pasakyti, nes jums grąžinau gyvenimą. Bandau jį jums vėl grąžinti! Galite išsaugoti laisvę, likti nepaliestas, toliau atstovauti dalykams, kurie jums svarbūs, kurie buvo svarbūs jūsų sūnui. Jūs galite laimėti!.. Nedarykite klaidos, aš nesu kilnus. Išgyvenau, o tai, ko prašau — mano vienintelis šansas likti gyvam, vienintelis kelias, kuriuo turiu žengti, jei kada nors noriu būti laisvas.

Senasis kareivis pakėlė akis.

— Kodėl?

— Sakiau, kad reikia Karloso, nes kai kas buvo atimta iš manęs, tai, kas yra svarbu išgyvenimui, sveikam protui, o jis — to priežastis. Tai tiesa, bent aš tuo tikiu, bet kai ką nutyliu. Įsivėlę ir kiti žmonės, kai kurie dori, kiti — ne, mano susitarimas su jais buvo sugauti Karlosą, užspeisti jį į kampą. Jie nori to paties, ko trokštate ir jūs. Bet atsitiko kažkas, ko negaliu paaiškinti, net nebandysiu to daryti, ir tie žmonės galvoja, kad juos išdaviau. Mano, kad susitariau su Karlosu, kad iš jų pavogiau milijonus ir nužudžiau ryšininkus. Jie visur turi agentų, duotas įsakymas mane užmušti vos pamačius. Jūs buvote teisus. Aš bėgu ne tik nuo Karloso. Mane medžioja žmonės, kurių nepažįstu, nematau. Dėl visų klaidingų priežasčių... Aš nepadariau to, kuo jie mane kaltina, bet niekas nenori girdėti. Aš dėl nieko su Karlosu nesitariau. Jūs žinote, kad nesitariau!

— Aš jumis tikiu. Nėra jokios priežasties, kodėl negalėčiau paskambinti ir jus užtarti. Tiek esu jums skolingas.

— Kaip? Ką sakysite? „Vyras, kurį jūs pažįstate kaip Džeisoną Borną, su Karlosu nesudarė jokios sutarties. Tai žinau, nes jis parodė man Karloso meilužę, ta moteris yra mano žmona, žmona, kurią mirtinai pasmaugiau, kad neatneštų mano pavardei negarbės! Ruošiuosi paskambinti Surete ir prisipažinti dėl nusikaltimo, nors, žinoma, nesakysiu jiems, kodėl ją užmušiau. Ar kodėl ruošiuosi nusižudyti?.. Teisingai pasakiau, generole? Sakysite tai?

Senis tyliai spoksojo į Borną ir suvokė, kad šis teisus.

— Tada negaliu jums padėti.

— Gerai. Puiku! Karlosas viską laimi! Jis laimi! Jūs pralaimit. Jūsų sūnus pralaimi. Pirmyn! Paskambinkite policijai, tada įsikiškite ginklo vamzdį į prakeiktą burną ir išsitaškykit bukas smegenis! Nagi! Juk to norite! Pašalinkite pats save, atsigulkite ir mirkite! Daugiau niekam nebetinkate! Jūs savigailos apimtas senas... senis! Dievas mato, jūs Karlosui nė iš tolo neprilygstate! Neprilygstate vyrui, kuris Bako gatvėje padėjo penkias dinamito lazdeles ir užmušė jūsų sūnų!

Viljė rankos drebėjo, drebulys persimetė ir į veidą.

— Liaukitės. Sakau, liaukitės!

— „Sakote“? Norite pasakyti, kad drįstate man įsakinėti? Mažasis senis žalvarinėmis sagomis duoda nurodymą? Pamirškite tai! Aš neklausau nurodymų iš tokių vyrų, kaip jūs! Jūs visi tik apsimetėliai! Prastesni už visus, kuriuos atakuojate, nes jie bent jau turi drąsos padaryti tai, ką ketina daryti! Jūs neturite. Tiesiog tuščiai šnekate. Turite žodžius, ir nieko daugiau. Atsigulk ir mirk, seni! Bet man neįsakinėk!

Viljė drebėdamas pašoko nuo kėdės.

— Jau sakiau. Daugiau nepakęsiu!

— Man neįdomu, ką man sakot. Buvau teisus, kai pirmąkart jus pamačiau. Jūs priklausote Karlosui. Gyvas buvote jo šuva, juo liksite ir miręs.

Senojo kario veidą iškreipė skausminga grimasa. Išsitraukė ginklą. Pats veiksmas buvo apgailėtinas, bet keliamas pavojus — tikras.

— Gyvenime nužudžiau daug vyrų. Mano profesijoje tai buvo neišvengiama, dažnai siaubinga. Nenoriu dabar žudyti, bet jei nekreipsite dėmesio į mano norus, teks. Išeikite. Išeikite iš mano namų.

— Nuostabu. Tikriausiai skaitote Karloso mintis. Nužudote mane, ir jis laimi žaidimą! — Džeisonas žengė į priekį ir atsiminė, kad tai pirmas jo judesys nuo tada, kai įėjo į kambarį. Jis matė, kaip Viljė išpūtė akis, o ginklas, metantis šešėlį ant sienos, drebėjo. Pusė uncijos spaudimo, ir kūjis trenks į priekalą, kulka ras taikinį. Nepaisant dabartinės beprotybės, ginklą laikanti ranka visą gyvenimą spaudė plieną, atėjus laikui nesudrebės. Atėjo laikas. Bornas buvo pasiruošęs rizikuoti. Be Viljė nebuvo vilties. Senasis vyras turėjo suprasti.

Džeisonas staiga sušuko:

— Nagi! Šauk! Nužudyk mane. Klausyk Karloso nurodymų! Tu karys! Gavai įsakymą. Vykdyk!

Viljė ranka pradėjo dar labiau drebėti, ginklui kylant aukščiau pabalo krumpliai, vamzdis dabar buvo prikištas Bornui prie galvos. Tada Džeisonas išgirdo iš senio gerklės sklindantį šnabždesį:

— Vous etes soldat... arretez... Arretez!

— Ką?

— Aš esu karys. Neseniai man taip pasakė jums labai mielas asmuo, — tyliai šnekėjo Viljė. — Ji sugėdino seną kvailį ir privertė prisiminti, kas jis toks... Kas jis buvo. On dit que vous etes un geant. Je le crois. Ji buvo pakankamai maloni, kad man pasakytų šiuos žodžius. Jai buvo pasakyta, kad aš milžinas, ir ji tuo tikėjo. Ji buvo neteisi — Dievas mato, ji klydo — bet aš pabandysiu. — Andrė Viljė nuleido ginklą, ir tai padarė solidžiai, keldamas pagarbą kaip savigarbą atgavęs karys. Milžinas. — Ką turėčiau daryti?

Džeisonas vėl pradėjo kvėpuoti.

— Priverskite Karlosą mane gaudyti. Bet ne čia, ne Paryžiuje. Net ne Prancūzijoje.