Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Žinau, ką darau, — tarė Bornas. — Pirmą kartą tikrai žinau, ką darau. Juokinga, bet manau, kad žinojau nuo pat pradžių.

Monso parke buvo tylu, gatvė tuščia, šaltame rūką primenančiame lietuje švietė keli žibintai, visi langai tvarkingose namų eilėse buvo tamsūs, išskyrus Andrė Fransua Viljė, Sen Siro ir Normandijos lengendos, Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos nario, žmogžudžio, namų langus. Priekiniai langai blankiai švietė. Tai buvo miegamasis, kur namo šeimininkas nužudė šeimininkę, kur, atsiminimų kankinamas, senas karininkas pasmaugė žudiko kalę.

Viljė nieko nežadėjo, buvo per daug priblokštas, kad kažką atsakytų. Bet Džeisonas sėkmingai išsakė savo nuomonę, per telefoną jo žodžiai vis aidėjo, aidėjo. Sugauk Karlosą! Nesusitaikyk gavęs žudiko kekšę! Sugauk vyrą, kuris nužudė tavo sūnų. Kuris Bako gatvėje į automobilį įtaisė penkias dinamito lazdeles ir užmušė Viljė giminės įpėdinį. Tai jo tau reikia! Sugauk jį!

Sugauk Karlosą. Užspeisk Karlosą. Kainas vietoj Čarlio ir Delta vietoj Kaino. Tai jam buvo akivaizdu. Nebuvo kito būdo. Galų gale tai buvo pradžia, kurią jam atskleidė. Norėdamas išgyventi, turėjo sugauti žudiką, jei nepavyks — jis tik vaikščiojantis lavonas. Ir tada Mari Sen Žak neturėtų šansų išgyventi. Ją sunaikintų, įkalintų, gal net užmuštų dėl tikėjimo, kuris vėliau virto meile. Ant jos buvo Kaino pėdsakas, ją sunaikinus būtų išvengta gėdos. Ji buvo nitroglicerino buteliukas, balansuojantis ant aukštai pakabinto lyno ginklų ir amunicijos sandėlyje. Naudok tinklą. Sunaikink ją. Kulka į galvą sunaikintų bet kokius sprogmenis galvoje. Jos negalėjo išgirsti!

Viljė turėjo tiek daug suprasti, bet paaiškinimams buvo labai mažai laiko, juos ribojo tiek neegzistuojantys prisiminimai, tiek nestabili senojo karininko proto būklė. Pasakojant reikėjo rasti trapų balansą, parametrus nustatyti tinkamam laikui, kad generolas galėtų padėti. Džeisonas suprato: jis meluoti pasauliui prašė žmogaus, kuris garbę vertino labiau už viską. Kad Viljė tą padarytų, tikslas turėjo būti garbingesnis už viską.

Sugauk Karlosą!

Į generolo namus vedė antras įėjimas, į dešinę nuo laiptų, už vartų, kur į virtuvę pristatė produktus. Viljė sutiko vartus ir duris palikti atrakintus. Bornas nesivargino senajam karininkui pasakyti, kad tai buvo nesvarbu, kad vidun jis pateks bet kuriuo atveju, žala buvo būtina plano sėkmei. Pirmiausia reikėjo atkreipti dėmesį į pavojų, kad Viljė namus stebėjo, nes Karlosas turėjo daug gerų priežasčių tą daryti ir kelias pakankamai geras, kad to nedarytų. Apgalvojus viską, žudikas galėjo nuspręsti likti kiek įmanoma atokiau nuo Andželikos Viljė, nerizikuoti, kad ką nors iš jo pakalikų pastebės ir taip įrodyti ryšį, ryšį su Monso parku. Kita vertus, mirusioji Andželika Viljė buvo jo pusseserė ir meilužė... Vienintelis žmogus Žemėje, kuris jam rūpi. Filipas d’Anžu.

D’Anžu! Žinoma, kažkas stebės, o gal ne vienas, bet du ar dešimt! Jei d’Anžu dingo iš Prancūzijos, Karlosas galėjo manyti blogiausia. Kolonistą palauš, sužinos viską, apie ką jie su Kainu kalbėjosi. Kur? Kur buvo Karloso žmonės? Keista, galvojo Džeisonas, jei Monso parke šią naktį nieko nebuvo, visa jo strategija buvo bevertė.

Ne, jie ten buvo. Didelis automobilis, tas pats automobilis, prieš dvylika valandų išlėkęs pro Luvro vartus, tie patys du vyrai žudikai, prižiūrėję kitų žudikų užnugarį. Automobilis buvo už penkiasdešimties pėdų kairėje gatvės pusėje, aiškiai buvo matyti Viljė namas. Bet ar tie du, atmerktomis ir budriomis akimis susmukę automobilyje, buvo vieninteliai? Bornas negalėjo pasakyti. Automobilių buvo abejose gatvės pusėse. Pritūpė vieno namo šešėlyje, įstrižai nuo vyrų automobilyje. Žinojo, ką reikia padaryti, bet nebuvo tikras, kaip. Reikėjo diversijos, pakankamai ryškios, kad atkreiptų Karloso kareivių dėmesį, pakankamai matomos, kad iš slėptuvių išviliotų visus kitus, pasislėpusius ant stogo ar už tamsintų stiklų.

Ugnis. Iš niekur nieko. Staigi, toli nuo Viljė namų, bet pakankamai stebinanti ir artima, kad paskleistų vibracijas po ramią, tuščią medžių apsuptą gatvę. Vibracijos... sirenos, sprogstantys... sprogimai. Tai buvo įmanoma padaryti. Tiesiog reikėjo tam tikrų reikmenų.

Bornas nurepečkojo už kampo į kitą gatvę ir tyliai nubėgo prie artimiausių durų, kur sustojo, nusivilko paltą ir švarką. Tada nusivilko marškinius, nuplėšė medžiagą nuo apykaklės iki apačios, apsivilko viršutinius drabužius, pakėlė atlapus, užsisegė paltą, marškinius laikė rankoje. Naktiniame lietuje peržiūrėjo gatvėje stovinčius automobilius. Reikėjo benzino, bet tai buvo Paryžius, dauguma degalų talpyklų užrakintos. Dauguma, bet ne visos. Tarp automobilių turėjo būti vienas neužrakinamas dangtelis.

Tada tiesiai prieš save pamatė tai, ko reikėjo, prirakintą prie geležinių vartelių. Tai buvo motociklas, benzino bakas — metalinis burbulas tarp vairo ir sėdynės. Dangtelis turės grandinėlę, tačiau nelabai tikėtina, kad bus ir spyna. Devyni kuro litrai buvo ne keturiasdešimt, vagystės riziką reikėjo palyginti su galimu pelnu, o du kuro galonai nebuvo verti net penkių frankų.

Džeisonas priėjo motociklą, apsižvalgė. Nieko nebuvo, nesigirdėjo nieko, išskyrus tylų lietų. Padėjo ranką ant bako ir pasuko dangtelį. Atsisuko lengvai. Dar nuostabiau: skylė buvo gana plati, bakas beveik pilnas. Dangtelį užsuko atgal. Dar nebuvo pasirengęs permerkti marškinius. Reikėjo kito daikto.

Jį rado kitame kampe, prie nuotėkų vamzdžio. Akmuo prie kelio, išjudintas iš vietos ilgus metus važinėjusių automobilių ir neatsargių vairuotojų, kliudžiusių šaligatvį. Paspardęs viršų ištraukė kulnu. Pakėlė kartu su mažesniu akmenuku ir pasuko atgal prie motociklo, akmenį laikė kišenėje, didžiąją plytą — rankoje. Patikrino svorį, patikrino rankos stiprumą. Tiks, tiks abu.

Po trijų minučių lėtai ištraukė permirkusius marškinius iš kuro bako, garai maišėsi su lietumi, susidariusi alyva permerkė rankas. Apvyniojo medžiagą aplink akmenį, užrišo rankoves, laikė „ginklą“ rankoje. Buvo pasirengęs.

Nuslinko prie pastato kampo Viljė gatvėje. Du vyrai automobilyje vis dar buvo pasilenkę ir stebėjo generolo namą. Už to automobilio buvo dar trys — mažas mersedesas, tamsus rudas limuzinas ir Bentley. Tiesiai prieš Džeisoną, už Bentley, buvo baltų akmenų namas, langai išsiskyrė juodu emaliu. Prieangio šviesa kiek apšvietė vidų. Kairėje buvo svetainė, matė kėdes ir ilgą stalą, papildomai apšviestą rokoko stiliaus veidrodyje atsispindinčios šviesos. Tos svetainės langai, pro kuriuos buvo matyti rami ir turtinga Paryžiaus gatvė, tiks.

Bornas įkišo ranką kišenėn ir ištraukė akmenį. Šis buvo vos ketvirčio benzinu permerktos plytos dydžio, bet tiko tam, ką jis buvo sumanęs. Apėjo namo kampą ir kiek galėdamas toliau metė akmenį į viršų, už automobilio.

Triukšmas nuaidėjo tylia gatve, jį sekė dunksėjimų eilė, kai akmuo riedėjo asfaltu. Du vyrai automobilyje sukluso. Keleivis atidarė duris, laikydamas ginklą išlipo. Vairuotojas nuleido langą, įjungė žibintus. Spindulys šovė į priekį, atsispindėjo nuo metalo ir chromo ant priekyje stovinčio automobilio buferio. Tai buvo visiškai kvailas poelgis, parodęs, kokie išsigandę buvo Monso parke tykantys vyrai.

Dabar. Džeisonas perbėgo gatvę, visas dėmesys buvo nukreiptas į du vyrus, kurie užsidengę akis bandė apsisaugoti nuo atsispindinčios šviesos. Pasiekė Bentley bagažinę, prie krūtinės glaudė benzine sumirkytą akmenį, kairėje — degtukų dėžutę, o dešinėje — šūsnį degtukų. Pritūpė, uždegė degtukus, padėjo plytą ant žemės ir pakėlė paėmęs už rankovės. Pakišo degančius degtukus po benzinu permerkta medžiaga. Ši kaipmat užsiliepsnojo.