Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Spėju, nežinai ir Vienuolio.

— Taip, taip... Vienuolis. Jo vardas yra Ebotas.

— Labai gerai. Ir Jachtininkas? Atsimeni Jachtininką, tiesa? Ir jo žmoną?

— Vardai. Jie ten yra, taip. Jokių veidų.

— Eliotas Stivensas?

— Nieko.

— Arba... Gordonas Vebas, — tyliai ištarė Konklinas.

— Ką? — Bornas krūtinėje pajautė dūrį, tada skausmą, siekiantį smilkinius, akis. Akys degė! Ugnis! Sprogimai ir tamsa, stiprus vėjas ir skausmas... Almanakas Deltai! Nutraukit, nutraukit! Atsakysite, kaip liepti. Nutraukite! — Gordonas... — Džeisonas išgirdo savo paties balsą, jis buvo toli, įnirtingame vėjyje. Užmerkė degančias akis ir pabandė išvaikyti miglą. Tada atsimerkė ir visai nenustebo pamatęs į galvą nutaikytą Konklino ginklą.

— Nežinau, kaip tai padarei, bet pavyko. Vienintelis likęs dalykas, ir tu jį padarei! Grįžai į Niujorką ir visus juos ištaškei. Išskerdei juos visus, tu, kalės vaike! Iš visos širdies trokštu pargabenti tave atgal ir pasodinti į elektros kėdę, bet negaliu, taigi padarysiu kitą geriausią dalyką. Nudėsiu pats.

— Paskutiniuosius šešis mėnesius nebuvau Niujorke. Anksčiau — nežinau, bet tikrai ne paskutinius pusę metų.

— Melagis! Kodėl to nepadarei tvarkingai? Kodėl nesuplanavai visko taip, kad suspėtum į laidotuves? Ką tik buvo Vienuolio, būtum pamatęs daug senų draugų! Ir tavo brolio! Jėzau, Dieve Visagali! Būtum palydėjęs jo žmoną bažnyčioje, gal net pasakęs atsisveikinimo kalbą, tai būtų neįtikėtina! Bent jau būtum gerai pakalbėjęs apie brolį, kurį pats ir nužudei!

— Brolį?.. Baikite! Dėl Dievo meilės, liaukitės!

— Kodėl turėčiau? Kainas gyvas! Mes jį sukūrėme, ir jis atgijo!

— Aš ne Kainas! Jo niekada nebuvo! Manęs niekada nebuvo!

— Taigi, tu tikrai žinai! Melagis! Niekša s!

— Patraukite ginklą. Šneku rimtai, patraukite.

— Nieku gyvu. Prisiekiau sau, kad duosiu dvi minutes, nes norėjau sužinoti, ką sugalvosi. Išgirdau, ir tai smirdi. Kas tau davė teisę? Mes visi kažką prarandame, toks darbas, jei jis tau nepatinka, paprasčiausiai išeini! Jei tai neįmanoma, dingsti, maniau, taip ir padarei, buvau pasirengęs palikti tave ramybėje, įtikinti kitus, kad leistų tau išnykti! Bet ne, grįžai ir atsukai savo ginklus prieš mus!

— Nesukau savo ginklų prieš jus!

— Pasakyk tai laboratorijos žiurkėms, kurios turi aštuonias taurės šukes su dviem pirštų atspaudais. Trečio ir smiliaus dešinės rankos. Tu ten buvai ir išskerdei penkis žmones! Tu — vienas jų išsitraukei ginklus — daugiskaita — ir juos visus išžudei! Tobulas planas. Diskredituota strategija. Skirtingos gilzės, daug kulkų, infiltracija. Treadstone nutraukiamas, tu lieki laisvas!

— Ne, jūs klystate! Tai buvo Karlosas! Ne aš, Karlosas! Jeigu tai, ką jūs sakote, vyko Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje, tai kaltas jis! Jis žino! Jie žino! Namas Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje. Šimtas keturiasdešimtas numeris. Jie apie jį žino!

Konklinas linktelėjo, akys apsiblausė, neapykanta švietė netgi tamsoje per lietų.

— Taip tobula, — lėtai tarė jis. — Pagrindinis strategijos ramstis visus kitus išduoda susitardamas su taikiniu. Ką gausi be tų keturių milijonų? Karlosas tau suteikė imunitetą nuo savo unikalių persekiojimo metodų? Jūs labai miela pora!

— Tai beprotybė!

— Bet tai tiesa, — pabaigė vyras iš Treadstone. — Tik aštuoni žmonės iki ano penktadienio žinojo tą adresą. Tris jų nužudė, mes du iš likusių penkių. Jei Karlosas jį rado, yra tik vienas žmogus, galėjęs jam pasakyti. Tu!

— Kaip galėjau? Pats nežinojau! Ir dabar nežinau!

— Ką tik pasakei. — Kairė Konklino ranka sugriebė lazdą. Paremdamas suluošintą koją, ruošėsi šauti.

— Nedaryk to, — žinodamas, kad prašymas betikslis, sušuko Bornas, sukdamasis kairėn, dešine koja spirdamas ginklą laikančią ranką. Che-sah! Nežinomas žodis, aidintis galvoje. Konklinas krisdamas šovė į orą, užkliuvo už lazdos. Džeisonas apsisuko ir pasilenkė, kaire koja paspyrė ginklą, išmušė jį iš laikančios rankos.

Konklinas nusirideno ant žemės, akys įsmeigtos į mauzoliejaus kolonas, besitikinčios šūvio, išmesiančio užpuoliką į orą. Ne! Vyras iš Treadstone vėl apsivertė! Dabar dešinėn, veide atsispindėjo šokas, akys įsmeigtos į... Buvo dar kažkas!

Bornas pritūpė, įstrižai nėrė atgal, kai keturi vienas kitą sekantys šūviai nuaidėjo kapinėse, trys rikošetai nukreipė kulkas įvairiausiomis kryptimis. Džeisonas vis vertėsi, iš už diržo išsitraukė ginklą. Pamatė vyrą lietuje. Siluetą, kylantį iš už paminklo. Du kartus šovė, vyras susmuko.

Už dešimties pėdų Konklinas muistėsi ant šlapios žolės, beviltiškai bandė užčiuopti ginklą. Bornas pašoko ir pribėgęs priklaupė prie Treadstone žmogaus, viena ranka sugriebė šlapius plaukus, kita laikė prie Konklino galvos prispaustą ginklą. Nuo tolimiausios mauzoliejaus kolonos pasigirdo ilga, sukrečianti dejonė. Vis garsėjo, tada liovėsi.

— Tai tavo „samdytas ginklas“, — timptelėdamas Konklino galvą į šoną tarė Džeisonas. — Treadstone priėmė keistų darbuotojų. Kas tas kitas vyras? Iš kurios mirtininkų kameros ištraukei jį?

— Jis buvo geresnis vyras nei tu kada nors buvai, — atsakė Konklinas. Balsas buvo pavargęs, lietus žibėjo ant veido, kurį apšvietė nukritęs prožektorius. — Jie visi geresni. Prarado ne mažiau už tave, bet niekada neišdavė. Galime jais pasitikėti.

— Nesvarbu ką sakau, tu manimi netiki. Nenori manimi tikėti!

— Nes žinau, kas esi, ką padarei! Ką tik viską patvirtinai! Gali mane užmušti, bet jie tave ras. Tu — didžiausias išgama. Manai, esąs ypatingas! Visada manei! Mačiau tave po Pnompenio — visi kažką prarado, bet tau buvo nesvarbu! Buvai tik tu, tu vienas! Tada, Medūzoje! Deltai negalioja jokios taisyklės! Žvėris tik norėjo žudyti. Kaip tik tokie ir tampa išdavikais! Aš irgi daug praradau, bet niekada neišdaviau. Nagi! Nužudyk mane! Tada galėsi grįžti pas Karlosą. Bet kai aš negrįšiu, jie žinos! Pradės tave persekioti ir nesustos, kol pagaus. Nagi! Šauk!

Konklinas šaukė, bet Bornas beveik negirdėjo. Jo smilkinius raižė skausmas. Pnompenis! Pnompenis. Mirtis danguje, iš dangaus. Jaunųjų ir ypač jaunų mirtis. Čirpiantys paukščiai, burzgiantys automobiliai, mirtimi dvokiančios džiunglės... ir upė. Jis vėl buvo apakintas, vėl degė.

Vyras iš Treadstone atsitraukė nuo jo. Suluošinta figūra apimta panikos šliaužė per šlapią žolę. Džeisonas sumirksėjo, iš visų jėgų stengėsi suvaldyti protą. Tada suprato, kad reikia nusitaikyti ir šauti. Konklinas rado ginklą, nusitaikė į jį. Bet Bornas negalėjo nuspausti gaiduko.

Nėrė į dešinę, pasislėpė už marmurinių mauzoliejaus kolonų. Konklino šūviai buvo netaiklūs, luošys negalėjo tvirtai atsistoti ar nusitaikyti. Paskui šūviai liovėsi ir Džeisonas atsistojo, priglaudė veidą prie glotnaus akmens. Apsidairė aplink, ginklas dar buvo iškeltas, turėjo šį žmogų nužudyti, nes jis padarytų tą patį, tada nužudytų Mari, susietų juos abu su Karlosu.

Konklinas pasigailėtinai šlubčiojo link vartų, pakėlęs ginklą nuolat sukiojosi, judėjo prie automobilio, stovinčio už vartų. Bornas pakėlė ginklą, nusitaikė į luošį. Sekundės dalis ir viskas būtų baigta, priešas iš Treadstone gulėtų negyvas, buvo galima tikėtis, mirtyje buvo kruopelė vilties. Galbūt Vašingtone dar liko protingų žmonių.